Kalbėdama apie kovą su vėžiu pralaimėjusį Rolandą Janavičių jo mama sunkiai tramdo ašaras. Vis dėlto po atviromis Antaninos Janavičienės žaizdomis – tvirta moteris, dovanojanti gyvenimo viltį kitiems.

Ryšys – šiltas ir stiprus

– Po sūnaus išėjimo praėjo daugiau nei metai. Galbūt skausmingi išgyvenimai užleidžia vietą susitaikymo jausmui?

–Ilgą laiką po Rolando mirties buvo apėmęs savotiškas sąstingis. Praėjus metams emocijos, kurios glūdėjo kažkur giliai, tarsi atsikartoja. Dabar man Rolando dar labiau trūksta. Turbūt tokie dalykai niekuomet nepraeina.

– Rolandui spalio 16 dieną būtų suėję 39–eri. Kaip paminėjote tą datą?

–Artimiausi žmonės rinkosi kapinėse, buvo užsakytos Mišios. Po to neskubėjome skirstytis, dalijomės prisiminimais.

–O kaip sūnus švęsdavo savo gimtadienius?

–Rolandas nebuvo audringų vakarėlių mėgėjas – nelakstė, negėrė, nerūkė. Prisimenu nuotrauką iš sūnaus 36–ojo gimtadienio: tąsyk jis berods buvo nupirkęs saldaus likerio, ant stalo stovėjo tortas, aplink – nedidelis pačių jam brangiausių žmonių ratas.

–Buvote labai artimi. Nesutiktumėte su manančiais, kad stipresni ryšiai sieja mamas ir dukteris?

–Susėdus su sūnumi kalbos užtekdavo ilgoms valandoms. Man Rolandas viską išsipasakodavo – žinodavau ir apie jo merginas, ir apie subtilius santykių niuansus.

–Su tėvu buvo uždaresnis?

–Pagarbą jautė, tačiau artimo ryšio nebuvo. Su Rolando tėvu esame turbūt jau 20 metų išsiskyrę.

Muzikinį kelią palaimino

–Tai, kad sūnus susidomėjo muzika, yra jūsų indėlis?

–Tiesioginio ryšio nėra. Pati 30 metų dirbau elektromechanikos specialiste, po to pasinėriau į kosmetikos sritį. Rolando senelis buvo muzikantas, o mano brolis Stanislovas Čiapas vadovavo „Nerijos“ ansambliui. Sūnus labai troško būti panašus į dėdę.

–Ar prisimenate, kaip sureagavote, kai jūsų vienturtis pasiryžo dainuoti?

–Jo žingsnis nustebino ir mane, ir Stasio Šimkaus konservatorijos, kurioje Rolandas mokėsi groti trimitu, dėstytojus. Pasirinkimui neprieštaravau. Bene pirmasis Rolando pasirodymas vyko skvere šalia „Kurpių“ klubo. Prisimenu, kaip sūnus buvo susigarbanojęs plaukus tai progai, kaip buvo įsijautęs... Niekad neužmiršiu ir jo debiuto „Nerijoje“ – kaip važiavome į Palangą, Vasaros koncertų salę. Aplodismentų buvo mažai, susijaudinau ir apsipyliau ašaromis. Kaip ir kiekviena mama troškau, kad sūnui sektųsi. Visad buvau pirmoji Rolando dainų klausytoja ir didžiausia gerbėja.

–Rolando kompaktiniai diskai sukasi jūsų namuose?

–Dar per sunku jo muzikos klausytis. Truputį kitaip, jeigu kitas žmogus yra šalia. Su Kristina (Kristina Navickaite, buvusia R.Janavičiaus drauge – aut. past.) prieš Rolando mirties metines kartu žiūrėjome vaizdo įrašus, kalbėjomės.

Visos jėgos – labdarai

–Kas dabar yra jums artimiausi žmonės?

–Turiu draugių, kurios neleidžia pasijusti vieniša. Iš artimų šeimos narių liko tik brolis. Mano mama užgeso po Rolando mirties praėjus trims mėnesiams. Anūko liga ir išėjimas jai buvo milžiniškas smūgis. Mama nyko, silpo tiesiog akyse. Ji pati prašė, kad Dievas ją pašauktų.

–Ar palaikote ryšius su sūnaus sužadėtine Deimante Janavičiūte? Buvo pasirodę straipsnių apie konfliktą dėl buto, kuris liko po Rolando mirties.

–Jei ir būta nedidelių nesutarimų tuo sunkiu periodu, kai viską vertinome ypač jautriai, – viskas seniai pamiršta. Su Deimante bendraujame, susiskambiname. Šią savaitę buvome susitikusios Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje, kur vyko sūnaus atminimui skirtas renginys, dėkota už labdarą Rolando vardu įkurtam fondui. Deimantė iki šiol jam vadovavo. Tas pareigas perėmiau aš, tačiau neabejoju, kad ir toliau dirbsime kartu.

–Ką fondui jau pavyko nuveikti?

–Prieš metus per labdaringą koncertą buvo surinkta apie 630 tūkst. litų. Lėšas nuspręsta skirti sergantiems vaikams. Vilniuje trečiadienį medikai rodė ir pasakojo apie įsigytą brangią ir labai reikalingą įrangą. Taip pat buvo nupirktas modernus reanimobilis. Medikai jo ilgai neturėjo, buvo priversti nuomotis iš kariškių. Rolando reanimobilis jau skuba pas sunkiai sergančius ligonius teikdamas būtiną pagalbą, gelbėdamas gyvybes.

Dar yra likę 125 tūkst. litų, kurie irgi bus panaudoti prasmingai – vaistams, medicininei aparatūrai.

Pasakos vilties istoriją

–Yra planų išleisti knygą apie Rolandą. Kokia ji bus?

–Idėja tokiu būdu įamžinti Rolando atminimą kilo žurnalistei Redai Baltinaitei. Knygoje savo prisiminimais apie jį dalinsis artimieji, muzikantai, bičiuliai, sudėsime daug nuotraukų.

Liūdna, kad iš sąrašo teko išbraukti dvi šviesias asmenybes, kurių šiemet netekome. Sutapimai išties skaudūs – Vytautui Kernagiui teko gulėti toje pačioje palatoje, kaip ir Rolandui, Alvydas Lukoševičius–Obuolys buvo laidojamas tą pačią dieną, kai minėjome sūnaus mirties metines. Knyga bus ne tik dainininko, bet ir žmogaus, kuris drąsiai, viltingai grūmėsi su sunkia liga, istorija.

–Kada ji turėtų pasirodyti?

–Ieškosime rėmėjų, nes išleisti knygą brangu. Daug žmonių idėją sutiko su entuziazmu, tikiu, kad sulauksime palaikymo. Stengsimės, kad knyga pasirodytų iki birželio 30–osios – antrųjų Rolando mirties metinių. Dar norėtume išleisti jo geriausių dainų albumą. Lėšos, gautos pardavus įrašus ir knygas, turėtų keliauti į fondą ir būtų išdalijamos sergantiems vaikams.

Į vertybes – kitomis akimis

–Gyvenimo smūgiai privertė būti visuomeniška. Tai atsakingas ir nelengvas vaidmuo?

–Tiesiog negaliu palikti savo vaiko. Su juo visą laiką buvau ir liksiu – noriu įamžinti Rolando atminimą, nuveikti gerų darbų jo vardu. Nežinau, ar galėčiau save pavadinti ryžtinga, – tiesiog privalau būti stipri, nepasiduoti pesimizmui. Sūnus norėjo mane matyti pasitempusią, gražią. Visada primindavo, kai man jau būdavo laikas apsilankyti kirpykloje. Netgi patardavo, kaip susišukuoti, – taisydavo sruogas ir aiškindavo: „Tau taip netinka. Kas gi pasakys, jeigu ne aš?“.

–Ar manote, kad sunkūs išgyvenimai padeda perkainoti gyvenimo vertybes?

–Tai tiesa. Kai kurios smulkmenos, anksčiau priversdavusios susinervinti, dabar man atrodo visiškai nereikšmingos. Sveikata – labai svarbu. Jeigu jos nėra, nepavyks daug nuveikti netgi turint didelių gabumų, marias gerų norų.

–Galbūt po netekties pasikeitė jūsų įpročiai, norėjosi didelių permainų?

–Dabar stengiuosi labiau rūpintis savo sveikata. Sodyboje prie Klaipėdos, kurioje gyvenu, ėmiausi remonto. Noriu įrengti gražų Rolando kambarį – paskirti jį sūnaus kompaktinėms plokštelėms, apdovanojimams, sceniniams kostiumams, nuotraukoms.

–Nekilo minčių bėgti iš pajūrio – toliau nuo slogių prisiminimų?

– Važinėju su Rolando mašina. Nesinori jos atsisakyti... Rolando daiktai, ši aplinka man brangūs.