Anuomet kasdien šešis kilometrus iš Paliepių kaimo į Punios mokyklą ir tiek pat atgal sukardavęs Albinas Klizas iškovojo ištvermingiausio Jiezno rajono bėgiko vardą. Tačiau gyvenimo vingiai dzūką nuvedė sava kryptimi. Jis tapo ne sportininku, o lituanistu, rašytoju, negalinčiu būti nė dienos be rašiklio.

O ir autobuse, 1963 metais išvežusiame A.Klizą iš Dzūkijos į Žemaitiją, nebuvo bilieto atgal. Šiandien 2014-ųjų Klaipėdos rajono Garbės pilietis nesigaili, jog šaknis suleido Gargžduose.

Išgyveno karo košmarus

– Kokia buvo vaikystė gimus tais pačiais metais, kai Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas?

– Vaikystė – kaip ir visų kaimo vaikų. Paliepiai nuo Alytaus – 12 kilometrų. Daug sykių teko pėdinti pėsčiomis. Eidavome su tėvais vakare stoti į eilę, kad rytą gautume duonos. Buvo vedami vaikai, kad daugiau gautume kepaliukų. Po karo mačiau ir tuos, kurie, anot Justino Marcinkevičiaus, ateidavo dieną, ir tuos, kurie ateidavo sutemus.

Atmenu, kaip vieną naktį vyrai pasibeldė pas tėvus. Jų vadas buvo mokytojas iš Butrimonių. Karą prisimenu. Ypač dangų raižiusius lėktuvus. Prieš akis ir vokiečiai. Net po karo jie, belaisviai, užeidavo duonos paprašyti, save pašiepdavo: "Hitler kaput". Pokaris, kaip ir visur kitur, buvo sunkus. Kasdien tekdavo su broliu žygiuoti į Punios mokyklą šešis kilometrus. Kai mokytojas iš moksleivių rinko, kas bėgs 800 ir 1500 metrų, pirmiausiai žiūrėjo, kieno namai toliausiai. Pedagogo strategija pasiteisino – buvau greičiausias.

Vėliau vykau į zonines varžybas, ten užėmiau trečiąją vietą. Geri rezultatai skatino eiti sporto keliu. Paliepiuose gyvenau iki 1958-ųjų, kol įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą. Iš pradžių norėjau stoti į kūno kultūros ir anglų kalbos specialybę. Žinodamas, kad anglų kalba man pakiš koją, Punios mokyklos mokytojas Petras Džervus patarė, nes, anot jo, valdau plunksną, rinktis lietuvių kalbą-literatūrą ir logopediją. Vilniuje teko palaikyti ryšius ir su studijuojančiais Lietuvos sportininkais. Eidavome uždarbiauti į stadioną – budėdavome per futbolo varžybas. Įsirėžė į atmintį, kai "Žalgirio" futbolininkai, patekę į aukštesnę lygą, ėjo dainuodami gatvėmis.

Žemaitijoje nežadėjo likti

– Po studijų vykti į pajūrį pats panorote, ar taip susiklostė aplinkybės?

– Panos labai norėjo o Valstybinės skirstimo komisijos nariai man oriai pranešė, kad A.Klizas reikalingas Žemaitijai.

– Po tokios žinios, džiaugsmas ar pyktis aplankė jus?

– Jautrios reakcijos nebuvo. Buvau įsitikinęs, kad Žemaitijoje ilgai nebūsiu, nes netrukus laukė tarnyba armijoje, o iš jos grįžęs nesirengiau likti Priekulės specialiojoje mokykloje-internate, į kurią buvau paskirtas. Taip susiklostė, kad dėl ligos neteko užsimaukšlinti kario milinės. Iš pradžių dirbęs mokymo dalies vedėju, o vėliau internato direktoriumi, šiame miestelyje išgyvenau dešimt metų. Priekulėje likimas suvedė su garsia rašytoja Ieva Simonaityte. Pirmoji pažintis buvo ne iš linksmųjų, nes mokyklos vaikai užkliudė jos šuniukus. Skambino man pasiskųsti ir pabarti. "Kaip jūs ten auklėjate vaikus?" – pyko ji.

– Tai šiandien galite didžiuotis pažintimi su rašytoja.

– Ji buvo savotiška. Gaila, kad žmogus pradedamas įvertinti po mirties. Pagarbos rašytojai trūko. Ir supratau, kodėl. I.Simonaitytė, neturėdama gilesnės filosofijos, rašė apie realius žmones. Kūrėja, manau, turėjo labai daug priešų. Klaipėdos gubernatorius net klausė rašytojos, nuo ko ji nusirašė. Kai kas norėjo įrodyti, kad jos kūryba – plagiatas. Kas galėjo patikėti, kad taip rašo beraštė kaimo siuvėja. Laimė, po Antano Venclovos redagavimo, I.Simonaitytė buvo įvertinta – gavo net valstybinę premiją.

– Ar atvykęs dirbti į Vakarų Lietuvą, pajautėte skirtumą tarp dzūkų ir žemaičių?

– Dzūkai – atviri, viską išsipasakoja. Kai susidūriau su žemaičiais, jie ilgai mane stebėjo, žiūrėjo, neskubėjo man pasakoti apie save.

Privertė kraustytis į Gargždus

– Tai pabodo dirbti Priekulėje, kad persikraustėte į rajono centrą – Gargždus?

– Rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Damijonas Karečka kokius dvejus metus kalbino keisti darbą. O mano šaknys jau buvo Priekulėje. Gaila buvo palikti miestelį. Kai į pensiją buvo išlydėtas tuometis Švietimo skyriaus vedėjas, D.Karečka mane visiškai užspaudė: "Esi sąmoningas partijos žmogus, todėl turi dirbti Gargžduose". Įsivaizduokite, kaip aš "džiaugiausi": Priekulėje uždirbdavau 270 rublių, o Gargžduose, atskaičiavus mokesčius, – 120.

– Kuo buvote garsus, kad taip primygtinai kvietė?

– Buvau visapusiškai aktyvus – dalyvaudavau įvairiuose susirinkimuose, suvažiavimuose. Dažnai pasisakydavau. Tik atvykęs dirbti, ėmiau rašyti laikraščiui "Banga". Tad praėjusiais metais buvo savotiškas rašybos jubiliejus – 50-metis. Galite netikėti, tačiau pasikvietusi rajono komunistų partijos komiteto antroji sekretorė, o šiose pareigose visuomet būdavo rusakalbiai, liepdavo susirinkimams parengti kritinių pranešimų apie partijos komitetą. Kaip Dievas davė, Švietimo skyriaus vadovu išdirbau net 22 metus. "Pjovė" man kėdę. Ne kartą, ir ne du. Tačiau mane gelbėdavo kompetencija.

– Šiandien eidamas Gargždų gatvėmis tikriausiai sveikinatės su dviem praeiviais iš trijų?

– Taip, dažnai sveikinuosi. Galbūt aš kai kurių nežinau, tačiau jie mane žino.

– Kur akimis susižybsėjote su būsima žmona Elena?

– 1963 metais Elena atėjo dirbti į internatą medicinos seserimi-gydytoja. Po vieno neatsakingo maudymosi ežere "įsitaisiau" radikulitą, todėl teko ne sykį kreiptis į medikę. Begyvenant Priekulėje gimė dukterys Živilė ir Jūratė. Tad kartu daugiau nei pusę amžiaus.

Rašymo genai – močiutės

– Iš kur atsirado polinkis lietuviškam rašytam žodžiui?

– Kaimynas parašė knygą, kurioje pateikė realią versiją. Mano močiutė, buvusi carinės kariuomenės karininko dukra, rašė straipsnius į tų laikų laikraščius. Matyt, genai. Rašiau nuo mažens. Net į laikraščius. Dar besimokydamas šeštoje ar septintoje klasėje kūriau ir siunčiau eilėraščius į du laikraščius – "Lenino keliu" ir "Komunistinį rytojų". Kartais su draugu išdrįsdavome rašyti aktualiais klausimais. Pavyzdžiui, apie trąšas. Mes, snargliai, prisiklausydavome tėvų nuomonių ir rašydavome. Kolūkių, tarybinių ūkių brigadininkai šėldavo, kas čia tokius "vėjus" rašo.

– Neseniai išleidote penktąją knygą "Išlįsdavau iš kanapių". Po gana ilgos pertraukos – 8 metų. Kodėl?

– Nedrįsau. Daug straipsnių dar netilpo, liko. Reikės šeštąją knygą leisti. Tiesa, stabdo tai, kad leidyba nėra pigi. Ypač derlingi metai buvo, kai dirbau Klaipėdos apskrityje. Jei kas nors mane paerzindavo, imdavau rašiklį.

Dzūkas ištikimas grybams

– Daug metų dirbate su vaikais, ką galite pasakyti apie įvairių kartų moksleivius?

– Jei dar tolerantiškiau elgsimės su jaunąja karta, nežinau kur mes nueisime. Jau šiandien yra vaikų gaujos, plėšikauja. Senukai bijo. Mane tai nepaprastai jaudina. Juokaujame, kad ateis laikas, kai į kampą bus statomas ne mokinys, o mokytojas. Jei palyginti kartas, jos labai skiriasi. Šiuolaikinė karta nusigręžė nuo knygos. Prarastos didelės vertybės.

Kai pasiūlau anūkui parašyti rašinėlį ar diktantą, jis muistosi: "Seneli, tu daugiau nieko nežinai. Kam man to reikia?" Graudu, kad kone didžiausia sudrausminimo priemonė vaikui, jei jam nebus leista būti prie kompiuterio. Vaikai turi turėti ne tik teises, bet ir pareigas. Pati paprasčiausia – bent kambarį išsišluoti.

– Gal kokių nors dar pomėgių turite be rašymo.

– Vienas vienintelis – grybavimas. Mūsų trijulė: aš, Antanas Blinstrubas ir Vidutis Petras Normantas, kai tik ateina grybų metas, važiuojame jų ieškoti. Dažniausiai į miškus prie Kapstato ežero, taip pat į plotus prie Veiviržėnų. Vienas gargždiškis juokauja: "Jeigu norite nuotaiką susigadinti, važiuokite grybauti su Klizu. Jis net ant asfalto grybų randa". Prieš trejus metus Sporto mokyklos direktorius A.Blinstrubas su kolega, norėdami atitolti nuo manęs, pasiklydo. Bėda ta, kad pas juos buvo atsidūręs mano automobilio durų raktelis. Tai iki vėlumos laukiau, kol jie grįžo į susirinkimo vietą.

Vizitinė kortelė

Gimė 1939 m. gegužės 30 d. Paliepiuose, Alytaus rajone.
1958 m. baigė Punios vidurinę mokyklą.
1963 m. Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute baigė lietuvių kalbą ir logopediją.
1963 m. buvo paskirtas dirbti į Priekulės specialiąją mokyklą-internatą.
1965 m. vedė. Žmona Jūratė. Susilaukė dviejų dukterų – Živilės (g. 1965 m.) ir Jūratės (g. 1970 m.).
1973–1995 m. dirbo Klaipėdos rajono Švietimo skyriaus vedėju.
1996–2001 m. – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Socialinių reikalų ir švietimo departamento Švietimo skyriaus vedėjas.
Nuo 2001 m. Gargždų "Kranto" vidurinės mokyklos mokytojas ekspertas.
2003–2007 m., 2007–2011 m. ir nuo 2011 m. Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narys. Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pirmininkas.
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narys. Išleido penkias knygas: "Dzūkas Žemaitijoje" (1996 m.), "Likimai" (1998 m.), "Sūkuriai" (2000 m.), "Laiko juosta" (2006 m.), "Išlįsdavau iš kanapių" (2014 m.).