Tiek Dievas davė
50-mečio sulaukusi Laura Ložinskienė vis dar yra jauna mama, nes jos mažiausiai dukrai – vos ketveri.
Ji netrukus gali tapti močiute, nes vyriausiajai dukrai gruodį sukaks 26-eri, ji yra ištekėjusi.
L. Ložinskienė yra šešių mergaičių ir keturių berniukų mama.
Pusvalandį pokalbiui su dienraščio žurnaliste ištaikiusi moteris prisipažino iškart po jo skubėsianti sportuoti.
„Gal vyras ir neplanavo tokios didelės šeimos. Ištekėjau būdama 22 metų ir buvau iš pat pradžių nusistačiusi turėti tiek vaikų, kiek Dievas duos – visada svajojau apie gausią šeimą. Nesu religinė fanatikė, bet tikrai nuoširdžiai taip norėjau. Gal dabar daryčiau kitaip. Mano vaikai ir aprengti, ir pavalgę. Gal jiems ir trūksta asmeninio dėmesio ir geresnės buities. Bet iš esmės viskas gerai. Pati neturiu laiko senti“, – kalbėjo L. Ložinskienė.
Laura augo tik su viena seserimi. Tėvai jai – pats geriausias gyvenimo pavyzdys. Jie daugiau nei pusšimtį metų kartu.
Vyro laidotuvės – su kaukėmis
„Man atrodo, kad mergaites auginti lengviau. Joms daugiau visko reikia, bet su mergaitėmis lengviau susitarti. Mano vaikai maži visi buvo ramūs, gal todėl ir nebijojau gimdyti. Pirmosios susilaukiau būdama 24-erių, taigi – ne paauglė. Kartais panašiais atvejais sakoma: „Ar tai kvailumas, ar drąsa“. Pripažįstu, tiek vaikų turėti yra daug. Ne todėl, kad trūktų pinigų, o dėl gausybės reikalų. Jei būtume abu su vyru, be abejo, būtų lengviau“, – pripažino akivaizdžią tiesą gargždiškė.
Pačioje pandemijos pradžioje Laura prarado vyrą. Tai buvo visiškas netikėtumas.
Vieną dieną ji rado savo Saulių sukniubusį.
Prisimindama tą akimirką moteris prisipažįsta, kad iš atminties dingo visos žinios apie gaivinimą. Medikai atvažiavo ir konstatavo beveik 48 metų vyro mirties faktą. Jam staiga sustojo širdis.
Laidotuvės buvo netradicinės, teko visiems ryšėti medicinines kaukes ir stovėti vienas nuo kito per du metrus.
„Buvo labai sunku susitaikyti su ta mintimi. Kiekvieną dieną vis galvodavau, ką valgys Saulius, ir tik po kelių akimirkų suvokdavau – nebereikia. Slinko mėnesiai, pagaliau apsipratau, kad esu viena. Mažieji gal nelabai ir suprato, kas atsitiko, juo labiau kad per laidotuves net negalėjome vaikų vestis, buvo draudžiama dėl karantino. Turbūt visiems taip būna – kasdien – menki barniai ir daug šurmulio, o kai užklumpa nelaimė, visi susitelkia, kaip vienas kumštis“, – kalbėjo moteris.
Gali sulaukti anūkų
Pasakodama apie savo vaikus, L. Ložinskienė nė akimirką nestabteli prisiminti, kada kurio gimtadienis, ir apie kiekvieną kalba su didžiausia meile.
Vyriausioji šeimoje – Janina, žiemą jai sukaks 26-eri. Ji jau ištekėjusi, gyvena Klaipėdoje. Janina labai savarankiška, lyderė, geriausia mamos patarėja visais gyvenimo klausimais.
Anuprui dabar – 23-eji, jis gyvena užsienyje, yra gerbiamas darbdavių elektrikas.
Teresei netrukus sukaks 22-eji, ji jau gyvena savarankiškai ir ruošiasi liepą vyksiančioms savo vestuvėms.
Barbora – 20-metė Vilniaus universiteto studentė.
Bernadeta – vyriausia iš namie dar gyvenančių vaikų. Jai –16 metų, mokosi gimnazijoje.
Jurgis – 13-metis septintokas. Edita rugsėjį švęs 12-ąjį gimtadienį, ji baigė penktą klasę.
10-metis Steponas baigė trečią klasę. Juozapas yra 8-erių, šiemet jau baigė pirmąją klasę.
O jaunėlei Sarai greitai sukaks penkeri.
Pavadino artimųjų vardais
Vardus vaikams tėvai rinko įvairiai. Pirmajai dukrai davė močiutės vardą. Laurai tai buvo sentimentų pilnas pasirinkimas, mat jos tėvelis mamą visada vadindavo Janyte.
Anupras Ložinskams pasirodė labai vyriškas ir gražus vardas. Laura prisiminė, kad tuo vardu buvo jos tėčio draugas, labai geras, linksmas žmogus.
Teresė Laurai atrodė šventas, švelnus vardas, o Barbora buvo jos prosenelė.
Kitiems vaikams davė ne protėvių, o tiesiog skambius, gražius vardus.
Mažoji turi du vardus, net pati paklausta visada sako, kad yra Sara Elvyra.
Sara mamai priminė biblinius pasakojimus. Antrą vardą mergaitei skyrė promočiutės garbei, mamos močiutė buvo Elvyra.
„Man atrodo, kad visi mano vaikai skirtingi, bet kiti žmonės sako, kad jie visi vienodi. Bet tikra tiesa, kad jie nepanašios asmenybės. Negalėčiau pasakyti, kad keli panašūs vienas į kitą savo būdu“, – atviravo moteris.
Buvimo tyloje neįsivaizduoja
„Dabar namie – šeši vaikai. Aišku, niekada nebūnu viena. Kiti tokiais atvejais sako, kad trūksta privatumo, bet man – normalu gyventi, kaip čigonų tabore. Kartais pagalvoju, kad mažoji bus abiturientė, o man sukaks 64-eri. Gal tada jau norėsiu pabūti viena, o gal anūkus žiūrėsiu“, – svarstė L. Ložinskienė.
Kol kas jos vyresnieji vaikai gyvena netoli, tik, va, Anupras – užsienyje: tai Danijoje, tai Olandijoje, tai Švedijoje. Jis daug keliauja ir dirba ten, kur jį paskiria.
„Įsivaizduoju, kad vieną ar du vaikus auginantys ir juos išleidę į gyvenimą žmonės liūdi. O mes – vis verpete, vis judesyje. Keturi jau išskrido iš namų, bet šeši dar su manimi“, – džiaugėsi L. Ložinskienė.
Moteris tikino, kad visi jos vaikai skirtingi.
Vyriausiasis sūnus augo lengvai, buvo labai ramus, kruopštus ir tvarkingas. Savo drabužius susidėdavo taip, kad, kaip sakoma, uodas nebūtų nosies įkišęs.
„Mažieji – padykę, pasipeša, bet pasimušdavo ir vyresnėlis su jaunesniuoju broliu. Būdavo keista, vienam šešiolika, kitam – šešeri, o pešasi kaip lygūs. Mergaitės labiau draugauja, dalijasi rūbais, kosmetika. Neužkraunu vaikų darbais. Kartais mano gimnazistei tenka parvesti mažąją iš darželio, kai aš nespėju. Bet jiems nereikia nei daržų ravėti, nei šieno grėbti, taip, kaip mums vaikystėje. Jų visai kitoks gyvenimas. Gyvename daugiabučiame name. Visa pagalba – pašluoti, susitvarkyti savo daiktus“, – apie vaikų kasdienybę kalbėjo mama.
Gausios šeimos bute – trys miegamieji ir virtuvė kartu su svetaine. Su mama miega du mažiausieji, kiti du kambariai skirti berniukams ir mergaitėms. Dažniausiai visi vakaroja svetainėje.
Auginti atžalas – ne atostogos
„Nesu tinginė, bet neįsivaizduoju, kaip atrodytų namai, jei turėčiau kasdien išeiti į darbą ir palikti vaikus vienus. Vienu metu Užimtumo tarnybos darbuotojai pasiūlė darbą nuo penktos ryto iki popietės arba nuo antros valandos dienos iki vienuoliktos vakaro. Kas suguldytų ar pažadintų vaikus, kas juos pamaitintų, suruoštų ir išleistų į mokyklas? – svarstė moteris. – Mano darbo stažas – nedidelis, dirbau, kai dar vyras buvo gyvas. Man patiko, jaučiausi žmogumi. Apie tokias kaip aš sakoma – sėdi namuose. Skamba taip pat kvailai, kaip pasakymas „motinystės atostogos“. Su atostogomis vaiko auginimas neturi nieko bendro. Juk darbe niekam neįdomu, kad vaikus reikia prižiūrėti. Taip, maniškiai jau nebe kūdikiai, bet su jais dar daugiau problemų. Jei jų neprižiūrėčiau, sulaukčiau vaikų teisių tarnybos dėmesio. Mano darbas ne tik pamaitinti, sutvarkyti, bet ir auklėti juos.“
Moteris džiaugiasi sulaukianti sesers ir mamos pagalbos, bet stengiasi jų labai neapkrauti.
Studijuojanti L. Ložinskienės dukra gauna socialinę stipendiją, bet vis tiek nusprendė studijas derinti su darbu. Akivaizdu, kad tada valstybės paramos ji neteks.
Nesijaučiu esanti ypatinga.
Lanko skirtingas mokyklas
Kartais šeimai iškyla visiškai nenumatytų iššūkių. Pradžioje visi šeimos vaikai lankė tą pačią mokyklą.
Pakeitusi gyvenamąją vietą šeima buvo pastatyta prieš faktą, kad visi vienoje mokykloje mokytis negalės.
Nors anksčiau į šeimos poreikius būdavo atsižvelgiama, L. Ložinskienė prisimena susidūrusi su paradoksu. Pagal gyvenamąją vietą vaikai turėjo lankyti tolimesnę mokyklą, ne tą, kuri yra arčiau.
Nesuveikė nė argumentas, kad vaikai yra našlaičiai. Mamai siūlyta bylinėtis iki aukščiausios instancijos.
Reikalo sprendimas užtruko, todėl pirmąsias kelias savaites savo pirmokėlio net neleido į mokyklą.
Pavargusi psichologiškai ir išgyvenusi nemažai streso, L. Ložinskienė nuleido rankas.
Viena dukra eina į gimnaziją, du vaikai eina į vieną mokyklą, du mažesnieji – į kitą.
Jau greitai didesnieji pereis į gimnaziją, mažylė pradės lankyti mokyklą kartu su broliais.
Pradžioje buvo nepatogu, pirmokėlį teko vežioti į kitą mokyklą. Bet L. Ložinskienė pripažįsta, kad viskas galiausiai išėjo į gera.
Ministrė turbūt juokavo
Kalbėdama apie mažo gimstamumo Lietuvoje problemą Laura svarstė, ar ministrė tikrai rimtai apie tai, kad reikia rengti diskotekas.
Daugiavaikė moteris spėja, kad tai buvo tik juokai, nes panašu į nesąmonę.
Ji mano, kad jokie pinigai ar atostogos nepaskatins jaunų žmonių gimdyti vaikus. Turi būti bendra sutuoktinių nuostata.
Dešimties vaikų mama nelinkusi verkšlenti dėl menkų pajamų, sako, kad yra ir liūdniau gyvenančių žmonių.
„Norėčiau, kad žmonės mane vertintų už mano savybes, o ne dėl vaikų skaičiaus. Dėl to nesijaučiu esanti ypatinga“, – svarstė L. Ložinskienė.
Naujausi komentarai