„Mylėti – aukotis“

Šių metų gruodžio 31-ąją B. Talaišiui būtų sukakę 97-eri.

Kilęs iš Kretingos rajono, pokaryje būsimasis dvasininkas baigė Kretingos gimnaziją.

Nepaisant aršių okupacinės valdžios antireliginių represijų, tada dvidešimtmetis nusprendė rinktis dvasininko kelią ir įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją.

Tuometis seminarijos rektorius B. Talaišį apibūdino kaip linksmą, jausmingą, darbštų, pareigingą, pamaldų, pasižymėjusį polinkiu muzikai, gera klausa ir sveikata.

Po seminarijos baigimo, 1952 m. rugsėjo 23 dieną, Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko B. Talaišis buvo pašventintas kunigu ir paskirtas Telšių vyskupijai.

Kunigystės šventimams ir pirmosioms savo aukotoms mišioms atminti kunigas Bernardas pasirinko pranašišką šūkį: „Mylėti – aukotis!“, tarsi nujausdamas, kad netolimoje ateityje jo laukia nemenki išbandymai.

Per ilgą kunigystės amžių B. Talaišis tarnavo daugelyje Telšių vyskupijos parapijų. 1953–1962 m. buvo Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Rietavo parapijų vikaras.

Laikotarpiu nuo 1962 m. balandžio 1 d. iki 1963 m. birželio 28 d. iš B. Talaišio buvo atimtas kunigo pažymėjimas. Tuo metu jis dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre elektros apšvietėju.

Po daugiau nei metų kunigo pažymėjimas buvo grąžintas, B. Talaišis pradėjo tarnauti klebonu Degučių parapijoje, vėliau – Kaltinėnų parapijoje.

1979 m. jis – Klaipėdos parapijos klebonas, nuo 1989–2003 m. – Klaipėdos Kristaus Karaliaus parapijos klebonas ir Klaipėdos dekanato vicedekanas.

Pagerbimas: B. Talaišis vakar atgulė Marijos Taikos Karalienės bažnyčios šventoriuje šalia savo bendražygio ir dvasios brolio – kunigo B. Burneikio. / Aivos Sungailaitės nuotr.

Žmonėms reikėjo bažnyčios

Vakar Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje į mišias, aukojamas už ilgametį velionį kunigą, rinkosi klaipėdiečiai.

Veikiausiai atėjo ir tie, kurie prisidėjo prie šios šventovės statybų, kurie pamena, kaip prieš daugiau nei prieš 65 metus Rumpiškės pelkynuose buvo pašventintas kertinis bažnyčios akmuo. Taip pat tie, kurie prisimena, kaip vos per trejus metus ji buvo pastatyta ir per naktį prieš pat jos atidarymą atimta iš tikinčiųjų, o jos statytojams, šviesaus atminimo kunigams Bronislovui Burneikiui (1923–1991) bei Liudvikui Poviloniui (1910–1990) sukurpta baudžiamoji byla, ir pati bažnyčia paversta „liaudies filharmonija“.

Tuo metu vikaru čia dirbo B. Talaišis, tada jam buvo vos 30 metų. Bernardas buvo tas, kuris važinėjo po Lietuvą ir rinko aukas naujos šventyklos statybai.

Niekšybė: sovietų valdžia pradžioje leido statyti Klaipėdoje bažnyčią, tačiau vos pastačius, atėmė iš tikinčiųjų ir pavertė ją „liaudies filharmonija“. / Kęstučio Demerecko archyvo nuotr.

Nomenklatūrinę komunistų viršūnėlę tuokart stebino, kad bažnyčios statyboms žmonės patys surinko stulbinamai didelę sumą tiems laikams – 3,5 mln. rublių. Už juos pagal architekto Juozo Baltrėno projektą buvo gana greitai pastatyti modernūs 63 m ilgio ir 25 m pločio trijų navų maldos namai su 70 m aukščio bokštu.

Okupacinės valdžios atstovai žinojo, kad „pinigus bažnyčiai aukojo ne tik Lietuvos tikintieji, bet ir iš JAV“.

Paskui šis faktas bus panaudotas byloje, kaltinant bažnyčios statytojus kunigus manipuliacijomis ir užsienio valiuta.

Pirmajam komunistų partijos sekretoriui Antanui Sniečkui tuomet nedavė ramybės, kad viena Telšių žydė perdavė 75 tūkst. rublių bažnyčios statybai, kuriuos buvo gavusi iš užsienio.

Galimas dalykas, kad šią informaciją jam, sekretoriui, „pašnibždėjo“ kolega iš KGB.

Tikimybė, jog žydų tautybės moteris galėjo paaukoti tokią didelę sumą bažnyčiai, gali būti tiesa. Tai galėjo būti padėka geradariams, gelbėjusiems žydus nuo genocido vokiečių okupacijos metais.

Jis norėjo būti palaidotas bažnyčios šventoriuje, nes jis čia dirbo vikaru, kai buvo statoma Marijos Taikos Karalienės bažnyčia ir pats prie to prisidėjo.

Tačiau šiandien informacija apie dosnią dovaną iš Telšių taip ir lieka nepatvirtinta legenda, užfiksuota tik slaptame sovietinių nomenklatūrininkų posėdžio protokole.

„Jie negalėjo nevogti“

Lietuvos ypatingasis archyvas paviešino 1960 m. gruodžio 3 d. Lietuvos TSR KP CK (komunistų partijos centro komiteto) biuro protokolą, kurio pirmojo lapo viršuje juoduoja įrašas „Visiškai slaptai“.

Būtent tos dienos posėdyje svarstytas klausimas apie katalikų bažnyčios Klaipėdoje statybas.

Šiame 1960-ųjų LKP CK biuro posėdyje dar buvo diskutuota, kad reikia vis dėlto leisti atidaryti Klaipėdos bažnyčią, kuri, beje, pritaikyta 3 tūkst. tikinčiųjų, nes esą „gali kilti neramumai“.

„Mano nuomone, jei neleisime atidaryti naujos bažnyčios Klaipėdoje, gali kilti nepasitenkinimas. Senojoje bažnyčioje (Kristaus Karaliaus – A. D.) reikėtų įrengti sporto salę“, – toks buvo Lietuvos komunistų partijos veikėjo Motiejaus Šumausko siūlymas.

Per šį partijos šulų posėdį Vilniuje iškilo klausimas, atitinkantis jų mentalitetą – „kunigai, statę bažnyčią, negalėjo nevogti statybinių medžiagų“.

Taip per tris dienas buvo sukurpti įrodymai prieš dvasininkus B. Burneikį ir L. Povilonį.

1960 m. gruodžio 3–7 dienomis, kaip liudija dar vienas Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentas, tuometis LTSR prokuroras Viktoras Galinaitis ir KGB vadas Alfonsas Randakevičius A. Sniečkui pateikė penkių mašinraščio lapų ataskaitą su surinktais „įkalčiais“ apie nusikalstamas Klaipėdos bažnyčios kunigų statytojų „spekuliacijas“.

To pakako, kad Marijos Taikos Karalienės bažnyčia taip ir liktų nepašventinta, o jos statytojai atsidurtų už grotų.

Beliko tik melstis

Po pusantro mėnesio įvyko teismas. Į kaltinamųjų suolą sėdo du kunigai – L. Povilonis ir B. Burneikis. Buvo teisiami dar penki asmenys.

1962 m. sausio 21 d. „Tiesos“ laikraščio numeryje rubrikoje „Iš teismo salės“ straipsnyje „Jie grobstė tikinčiųjų aukas, spekuliavo jomis“ apie baudžiamąją bylą dėl „piktnaudžiavimų statant bažnyčią Klaipėdoje“, paminėta ir B. Talaišio pavardė.

Susigrąžinimas: po atkaklios kovos, Nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje, klaipėdiečiams pavyko atgauti už tikinčiųjų pinigus pastatytą savo bažnyčią. / Aivos Sungailaitės nuotr.

Ten minima, kad B. Talaišis neva žinojęs apie siuntinius iš JAV, kad esą klebonas L. Povilonis „jam pavedęs paieškoti žmonių, pagal kurių adresus būtų siunčiami siuntiniai“.

Byla Vilniuje nagrinėta 11 dienų. Bažnyčios statytojus kaltino LSSR prokuroras V. Galinaitis.

Bausmes atseikėjo nuosprendį perskaitęs LSSR Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas J. Žvirblis: L. Poviloniui – 8 metai nelaisvės, konfiskuojant visą turtą.

B. Burneikiui skirta 7 metai kalėjimo. Kiti talkininkai pasiųsti už grotų 3–5 metams.

B. Talaišis atsipirko lengviausiai – iš jo atėmė kunigo pažymėjimą. Beliko melstis ir laukti geresnių laikų.

Rašė laiškus į Kremlių

Visoje Sovietų Sąjungoje tai buvo pirmieji legaliai pastatyti maldos namai, tačiau labai greitai Marijos Taikos Karalienės bažnyčia buvo nuniokota ir paversta „liaudies filharmonija“.

Pirmąjį laišką, siekdami atgauti šventyklą, Kremliui tikintieji parašė 1974 m.

Kitą peticiją Klaipėdos ir visos Lietuvos katalikų vardu SSRS vadovui Leonidui Brežnevui nusiuntė 1979 m. Joje buvo reikalaujama grąžinti Marijos Taikos Karalienės bažnyčią, kuriai statyti leidimą suteikė pati SSRS Aukščiausioji Taryba.

Kaip tik tais metais B. Talaišiui leista grįžti į Klaipėdą, jis tapo Klaipėdos parapijos klebonu ir dirbo vienintelėje tuomet katalikams skirtoje Kristaus Karaliaus bažnyčioje.

Nors iš Maskvos nebuvo jokių žinių, tačiau klaipėdiečiai nenuleido rankų.

Dar po kiek laiko jie siuntė raštą jau Michailui Gorbačiovui su 150 tūkst. tikinčiųjų parašų.

Segtuvai su šiais parašais šiuo metu saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.

Pagaliau tikslas buvo pasiektas.

Paskutinysis koncertas užgrobtos bažnyčios patalpose surengtas 1988 m. gruodžio 24-ąją.

O kitą dieną toje pačioje salėje B. Burneikis su kunigais jau aukojo pirmąsias Mišias.

Žmonės „liaudies filharmoniją“ per parą pavertė savo bažnyčia.

Persekiojimas: B. Talaišiui dėl sovietinių represijų buvo atimtas kunigo pažymėjimas, tuo metu jis dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre elektros apšvietėju. / Telšių vyskupijos archyvo nuotr.

„B. Talaišis dar labai nusipelnė tuo, kad jis mums paliko bažnyčios statybų nuotraukų archyvą. Faktiškai didžioji dauguma fotografijų yra iš kunigo Bernardo archyvų“, – teigė Marijos Taikos Karalienės parapijos referentė Goda Povilaitytė.

Vyskupas patenkino prašymą

Vakar B. Talaišis atgulė bažnyčios šventoriuje, prie kurios statybų pats prisidėjo ir kuri jam buvo labai svarbi.

„Kunigo B. Talaišio buvo toks prašymas, jis norėjo būti palaidotas bažnyčios šventoriuje, nes jis čia dirbo vikaru, kai buvo statoma Marijos Taikos Karalienės bažnyčia ir pats prie to prisidėjo. Nors žemė yra parapijos, bet vis tiek reikia savivaldybės administracijos pritarimo, kad būtų leista laidoti šioje vietoje. Čia jau yra palaidoti keli kunigai, aišku, šioje vietoje neketiname rengti kapinių. Vyskupas, atsižvelgdamas į ilgą B. Talaišio tarnystę ir prisidėjimą prie bažnyčios statybos sovietmečiu, pritarė, kad kanauninkas būtų laidojamas bažnyčios šventoriuje“, – teigė Marijos Taikos Karalienės bažnyčios klebonas Mindaugas Šlaustas.

Dienraščio žiniomis, savivaldybė irgi neprieštaravo, kad dvasininkas būtų laidojamas bažnyčios šventoriuje.

„Pasakojo, kad sovietmečiu, kai Klaipėdoje buvo vienintelė katalikų bažnyčia – Kristaus Karaliaus, tai kunigai, taip pat ir B. Talaišis, kuris tuo metu ten dirbo, prieš Velykas per naktį išpažinčių klausydavo. Toks jis ir išliko žmonių atmintyje“, – kalbėjo M. Šlaustas.

Ketvirtadienį velionis buvo pašarvotas Kristaus Karaliaus bažnyčioje, ten pat už jį buvo aukojamos šv. Mišios, giedami Žemaičių Kalvarijos Kryžiaus kelio kalnai.

Vakar 11 val. karstas buvo išlydėtas iš Kristaus Karaliaus bažnyčios į Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčią.

Ten 13 val. vyko laidotuvių šv. Mišios, po kurių velionis buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje.