Nuoširdi agento „išpažintis“

„Lietuvių jūrininkus tuomet į užsienį retai kurį išleisdavo. Aš labai norėjau. Ir man pavyko išplaukti į ne vieną gerą reisą. Tai nebuvo joks stebuklas ar sėkmė. Tiesiog mano artima giminaitė bendravo su KGB karininku, ji su juo pakalbėjo dėl manęs, mes susitikome. Tada išgirdau, kad turėsiu stebėti ir klausyti, kas vyksta laive, ką kalba komanda, kokios nuotaikos, ir, grįžęs į krantą, smulkiai apie tai papasakoti. Aš sutikau“, – tai tipinė vieno iš šimtų sovietinių jūrininkų (pavardė redakcijai žinoma – A. D.) istorija.

Beje, šis klaipėdietis, prisipažinęs šnipinėjęs savo kolegas, nei tuomet, nei vėliau (nedaug likus iki jo mirties) sąžinės priekaištų nejautė.

Jam tai atrodė normali tarybinio žmogaus praktika.

Sovietmečiu, kai didžioji dalis piliečių skurdo, kai trūko ne tik maisto produktų ir būtiniausių prekių, gera darbo vieta buvo aukso vertės.

Buvo tokių, kurie niekada nesutiko parduoti sielos, jie niekada ir neišplaukė į jokį reisą, tačiau daliai žmonių derybos su sąžine nekėlė graužaties.

Pasirodo, tokių asmenų kiekviename sovietiniame laive, pradedant žvejybiniais ir baigiant transportiniu laivynu, būdavo nuo trijų iki penkių.

„Atsižvelgdama į vis didėjantį jūrininkų, žvejų skaičių MVD (SSRS Vidaus reikalų ministerija – A. D.) Klaipėdos miesto skyriaus vadovybė kėlė klausimą dėl agentų skaičiaus didinimo iki 300–350 žmonių, o nuo 1954 m. planavo agentūros aparatą išplėsti iki 500 žmonių“, – savo knygoje „KGB visiškai slaptai“ rašė istorikas ir politikas Arvydas Anušauskas.

Beje, A. Anušauskas buvo vienas iniciatorių, siekusių, kad būtų panaikinti ribojimai naudotis Nacionalinio dokumentų fondo ypatingosios dalies dokumentais, kuriuose galbūt yra informacijos apie asmenis, prisipažinusius slapta bendradarbiavus su SSRS specialiosiomis tarnybomis.

Kitaip tariant, siekta, kad buvę KGB bendradarbiai būtų išslaptinti.

Seimas prie šio klausimo ketina grįžti rudens sesijoje.

Jei Seimas pritartų, išaiškėtų, kas konkrečiai sovietinės Lietuvos laivyne dirbo SSRS slaptosioms tarnyboms.

Svajonė: net ir baigusieji Jūreivystės mokyklą negalėjo būti tikri, kad gaus KGB palaiminimą plaukti į jūrą. / A. Stubros / „Klaipėdis“ archyvo nuotr.

Pirmiausia – užsidirbti vizą

Patekti į užsienį plaukiančio laivo komandą ir išplaukti į jūrą sovietmečiu nebuvo taip paprasta.

Pirmiausia tekdavo „užsidirbti“ užsienio vizą dirbant žvejybos uoste dokininku.

Tai užtrukdavo beveik metus.

„Per tuos metus tas žmogus būdavo įdėmiai stebimas, nes kranto brigadose irgi būdavo ne vienas KGB agentas. Klausydavo, ką tas pretendentas į jūrininkus kalba, kokius anekdotus pasakoja ir taip toliau, kiek jis aktyvus pokalbiuose. Ir po to svarstydavo, ar jis patikimas, ar apskritai jam išduoti leidimą plaukti į jūrą. Rusai, ukrainiečiai, kurie atvažiuodavo į Klaipėdą, tuos leidimus gaudavo greičiau nei lietuviai, jie dažniausiai ten užsidirbdavo ir vizas plaukimui į užsienį“, – pasakojo buvęs Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento (VSD) karininkas, klaipėdietis Raimondas Praleika, pats jaunystėje sovietmečiu tikėjęsis tapti jūrininku.

Apie savo norą jis prašneko dar būdamas 10-oje klasėje, bet jam buvo paaiškinta, kad savo viltis gali laidoti, nes „jūrą matys tik nuo kranto“. Tuo metu jis nesuprato tokio griežto verdikto priežasčių, bet mintis apie stojimą į Jūreivystės mokyklą metė.

Gerokai vėliau paaiškėjo, kad kliūtis buvo jo tėtis, kurio bylą po daugelio metų perskaitė Lietuvos ypatingajame archyve ir rado pažymą apie „sovietams nepatikimą asmenį“.

R. Praleika taip pat pasakojo apie atvejį, kai sovietmečiu dirbo uoste kroviku, o jo brigadoje buvo ukrainietis, kilęs iš Lvovo. Jis dvejus metus dirbo krovėju, bet leidimo išplaukti į jūrą taip ir negavo.

Trijulė: kas yra kas?

R. Praleikos teigimu, tie, kurie turėjo giminių užsienyje, sovietmečiu faktiškai nė vienas užsienio vizų negaudavo, o tai reiškė, kad ir išplaukti į jūrą, į užsienio uostus niekada nebuvo jokių vilčių.

„Į kapitalistinių šalių uostus atvykusių sovietų laivų įgulos galėdavo išlipti į krantą, pasivaikščioti po miestą, apsipirkti. Bet visada eidavo po tris žmones, vadinamosios troikės (liet. trijulės), ir vienas jų būtinai būdavo KGB agentas. Tą jie žinojo, todėl paprastai vienas į kitą žiūrėdavo su nepasitikėjimu, nes norėjo išsiaiškinti, kuris iš jų tas agentas“, – pasakojo R. Praleika.

Vyrai, išlipę į krantą, stengėsi nieko nekomentuoti, kuo greičiau apsipirkti ar parduoti kokią smulkmeną, jei pavykdavo (dažniausiai Afrikoje), ir grįžti atgal į laivą.

Paradoksalu, bet patys KGB agentai irgi stengėsi užsidirbti valiutos, jie žinojo, kur ir kokias prekes galima parduoti.

Kaip savo monografijoje atkreipė dėmesį A. Anušauskas, tų saugumo agentų darbą kontroliuodavo dar ir operatyviniai darbuotojai, kurie į laivų komandas buvo įtraukiami aprūpinus juos priedangos dokumentais.

Jie kartais net iki pusmečio praleisdavo klajodami iš laivo į laivą, susitikdavo su agentais, rezidentais, tikrindavo, ar laivų kapitonai lojalūs sistemai.

Jų priedangos būdavo labai įvairios.

Vieną pavyzdžių knygoje „KGB. Visiškai slaptai“ aprašė A. Anušauskas: „Tarkime, 1955 m. norint užšifruoti operatyvinį darbuotoją, buvo siūloma skirti jam naujai įsteigtą paštininko pareigybę, kuri suteiktų galimybę palaikyti ryšį su agentais ir rezidentais, nesukeliant jokių įtarimų. Konspiracijos tikslais šiam darbuotojui būtų įrengta atskira kajutė, išduotos su jo darbu susijusios priemonės (knygos, laikraščiai, ženkleliai, laiškai ir siuntiniai). Darbo reikalais bendraudamas su visais jūrininkais saugumo darbuotojas turėtų galimybę rinkti operatyvinę medžiagą.“

Prestižas: sovietmečiu, kai didžioji dalis piliečių skurdo, kai trūko ne tik maisto ir būtiniausių prekių, gera darbo vieta buvo aukso vertės. / A. Stubros / „Klaipėdis“ archyvo nuotr.

Sistemai dirbo visi

Slaptoji sovietų saugumo tarnyba stengėsi visiškai kontroliuoti laivų įgulas.

Po kiekvieno reiso kapitonas, kuris nebūtinai buvo KGB agentas, šiai tarnybai privalėjo teikti ataskaitą.

„Manyčiau, kapitonus verbuoti vengė. Bet kol kapitonas tapdavo kapitonu, vaizdžiai tariant, iki tiltelio turėjo nueiti ilgą kelią. Ir tame kelyje jie visi be išimties turėjo kontaktus su KGB. Laivas yra „uždara dėžė“, kurioje visi žino viską apie visus. Ten sunkiai pasislėpsi, nuolat esi akiratyje. Pasitaikydavo ir muštynių dėl virėjų, dėl laivo bufetininkių – rečiau, nes jos paprastai būdavo kapitono prerogatyva. O „zampolitas“ matė viską, jam dauguma įgulos stengėsi pranešti viską. Nes jei bandysi ką nuslėpti, vadinasi, esi slapukas, kuriuo negalima pasitikėti. Gal tu nebenori išlipti Kuboje į krantą? Todėl laive tvyrojo nuolatinė baimė prasitarti daugiau nei galima, nes gali būti anuliuota viza į užsienį“, – pasakojo R. Praleika.

Būtent „zampolitas“ – pirmasis kapitono padėjėjas politiniams reikalams (rus. trumpinys „zampolit“) taip pat privalėjo pateikti KGB visas smulkmenas, kaip vyko reisas.

Radistai visi be išimties turėjo nurodymus iš KGB ir artimus jų kontaktus. Vis dėlto, kaip rodo patirtis, bent vienam jų pavyko pabėgti į užsienį reiso metu.

Denio įguloje galėjo būti vienas arba du KGB agentai, tarp mechanikų – taip pat.

„Visa įgula be išimties daugiau ar mažiau prieš reisą turėdavo pokalbius su KGB darbuotojais. Po KGB pasitraukimo mes radome jų agentūros sąrašus, tarp jų ir tų, kurie kuravo laivyną. Tarkime, jei Lietuvoje buvo 160 laivų, o kiekviename laive – mažiausiai po 3–5 agentus, tai galime tik įsivaizduoti, kokio masto reikalas tai buvo. Jie privalėjo stebėti įgulą, rinko informaciją vienas apie kitą, stebėjo praplaukiančius užsienio karinius laivus, esant galimybėms, privalėjo juos fotografuoti, fiksuoti jų lokaciją, gal dar atlikdavo kokias smulkias žvalgybines užduotis. Kažką kam nors turėjo nunešti, nors patys nežinojo, nei ką neša, nei kam neša“, – pasakojo R. Praleika.

Visada eidavo po tris žmones, vadinamosios troikės (liet. trijulės), ir vienas jų būtinai būdavo KGB agentas.

Kad tik nepabėgtų

Kontrolės stiprinimas buvo visiškai natūralus, nes po Antrojo pasaulinio karo praėjus vos dešimčiai metų, iš sovietinių laivų Baltijos jūroje, atsiradus palankioms aplinkybėms, bėgdavo tiek lietuviai, tiek ir ne lietuviai.

„Pavyzdžiui, 1955 m. balandžio mėnesį jūreivis Adomavičius, pasinaudodamas proga, kai tanklaivis nr. 309 plaukė Zundo sąsiauriu, pabėgo iš laivo. 1956 m. rugsėjo mėnesį radistas Gindulinas, nutaikęs progą, kai traleris nr. 88 plaukė Kategato sąsiaurio seklumomis, iššoko iš laivo borto ir pabėgo į Daniją“, – rašė A. Anušauskas.

Po šių atvejų KGB primygtinai reikalavo pertvarkų laivuose, plaukiant sąsiauriais.

Tuomet radosi reikalavimas, kad plaukiant pro tokius ruožus, kurie galėjo tapti potencialiais pabėgimo keliais, ant laivo tiltelio stovėtų ne tik budintis jūrininkas, bet ir laivo kapitonas.

Denyje tuo metu turėjo budėti asmenys iš vadovaujančiojo personalo, komunistų ir aktyvistų tarpo.

Perplaukus sąsiaurius kapitonai radiogramomis privalėjo pranešti atitinkamoms žinyboms apie įveiktą ruožą ir laivo komandos būklę.

A. Anušausko monografijoje akcentuota, kad 1957 m. iš 6 tūkst. dirbusių LSSR žuvų pramonės laivuose į KGB įskaitą buvo įrašyta 450 asmenų, apie kuriuos „turima kompromituojančios medžiagos“.

„Tuo metu skyriuje (KGB – A. D.) dirbo 42 žmonės (tarp jų – 32 operatyvininkai), agentūros tinklą sudarė 415 agentų, 16 rezidentų, 21 susitikimų su agentūra butų laikytojas. Panašu, kad iki dešimtadalio įgulų, plaukusių laivais į jūrą, buvo slapti KGB bendradarbiai“, – rašė A. Anušauskas.

Realybė: tie, kurie turėjo giminių užsienyje, užsienio vizų negaudavo, o tai reiškė, kad ir plaukti į užsienio uostus nėra jokių vilčių. / A. Stubros / „Klaipėdis“ archyvo nuotr.

„Tebūnie viskas, kaip yra“

Dauguma šių asmenų, nuo kurių pateiktų ataskaitų anuomet priklausė tūkstančių kitų žmonių likimai, ir toliau gyvena, vieni turbūt graužiami sąžinės dėl anų metų sandorio su KGB, kiti galbūt – ir be jokios graužaties.

Dalis jų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prisipažino bendradarbiavę su sovietiniu saugumu, kiti – ne.

Vis dėlto buvęs VSD karininkas R. Praleika įsitikinęs, kad tų sąrašų, nepaisant kai kurių asmenų siekių, viešinti nereikėtų.

„Mes perėmėme dalį KGB dokumentų ir žinojome dalį tų jiems dirbusių žmonių. Kai kurie jų prisipažino, kai kurie ne. Dalis jų mieste šiandien labai gerai žinomi. Žmonės bendradarbiauti su KGB dažniausiai sutikdavo iš baimės dėl savo ir artimųjų ateities. Paskui laikai keitėsi, kai kurie jau tam sugebėdavo net ir atsispirti. Manau, kad tebūnie viskas, kaip yra, manyčiau, kad bet koks sovietinio saugumo bendradarbių pavardžių paviešinimas šiandien gali suteikti tam tikro nepasitikėjimo ir dabartiniu VSD“, – įsitikinęs R. Praleika.