J. GRIŠAJEVAS: "NEŽAISKITE SU SVEIKATA"

Gausybę kultūrizmo titulų turintis Julianas Grišajevas pastaruosius šešerius metus gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prieš tai aštuonerius gyveno Airijoje. Garsus sportininkas dažnai lankosi savo vaikystės mieste – Klaipėdoje. Šiomis dienomis jį, apsirengusį ryškiaspalve sportine apranga, galima sutikti uostamiesčio gatvėse.

Užsikrėtė brolio pomėgiu

– Kas paskatino pasukti nelengvu kultūrizmo keliu, kuriuo einant reikia ir daug treniruotis, ir itin kontroliuoti mitybą?

– Pavyzdys – vyresnysis brolis. Aleksandras kultivavo šią sporto šaką, jam gerai sekėsi. Tiesa, iš pradžių buvau lengvaatlečiu. Po aštuonerių treniruočių metų išvykau gyventi ir dirbti į Sankt Peterburgą. Šiame mieste sėdau į valtį, tapau irkluotoju, vėliau įvykdžiau TSRS sporto meistro normatyvą. Su šia sporto šaka siejau savo rytojų. Sykį buvau kandidatų sąraše į rinktinę, tačiau pakvietė kitus. Vietoje treniruočių stovyklos iškeliavau tarnauti greta sienos su Norvegija. Po dvejų metų grįžęs iš armijos užsukau pas brolį. Tąkart net nepagalvojau, kad tapsiu kultūristu ir ši sporto šaka taps didele mano gyvenimo dalimi.

– Kurias varžybas išskirtumėte per beveik 30 metų šioje sporto šakoje?

– Pirmosiose varžybose dalyvavau 1991 m. O pasaulio čempionate Prancūzijoje debiutavau 2003-iaisiais. Ir iš karto patekau į geriausiųjų šešetuką. Ne taip seniai Vokietijoje tai pavyko padaryti dešimtą sykį – užėmiau trečią vietą naujoje – "Visatos misterio" kategorijoje.

– Ką jums davė sportas, o konkrečiau – kultūrizmas?

– Būdamas 9-metis pagal knygutę savarankiškai pradėjau atlikti 45 min. rytinę gimnastiką. Sportas man padeda kovoti su savo paties silpnumais. Įveikdamas save, tampu stipresnis ir ištvermingesnis. Kiekvienąkart keliu sau naujas užduotis.

Į Ameriką lengvai nepateksi

– Airijoje išgyvenęs aštuonerius metus, nusprendėte emigruoti į Ameriką. Kas paskatino žengti tokį žingsnį?

– Niekada nesvajojau gyventi Amerikoje. Tačiau taip susiklostė gyvenimas, kad gyvendamas Vakaruose susipažinau su jauna gražia mergina. Ji Škotijoje dirbo profesionalioje baleto trupėje. Kartu su Maskvos baletu būsima žmona vykdavo gastrolių į Jungtines Amerikos Valstijas. Vėliau mes sutarėme, kad reikėtų pakeisti gyvenamąją vietą, todėl pateikėme prašymą dėl leidimo gyventi toje šalyje.

– Jūs vienintelis Lietuvos kultūristas profesionalas, gavęs leidimą (žaliąją kortelę) gyventi Amerikoje. Gal galite papasakoti plačiau.

– Procesas truko beveik dvejus metus. Užsieniečiai su išskirtiniais sporto gabumais yra aukščiausioje pagal sudėtingumą kategorijoje, kai reikia gauti žaliąją kortelę. Amerikiečiams neužteko, kad esu pasaulio čempionas, reikėjo pateikti daugybę patvirtinančių dokumentų, sutartis su rėmėjais. Tąkart turėjau kontraktą su JAV sportinės avalynės gamintoju. Pagal statistiką panašūs prašymai patenkinami santykiu vienas iš keturių. Amerikietis advokatas, dirbantis su profesionalais sportininkais, medikais, artistais, mokslininkais, verslininkais, pavartęs mano dokumentus, nuramino sakydamas, kad mano labai "stiprus" paketas. Todėl ir sutiko padėti. Nepaisant to, kainavo daug nervų. Dėl užsitęsiančių reikalų. Advokatas ramino, liepdamas kantriai laukti. Pagaliau 2012-ųjų vasarą po pokalbio JAV pasiuntinybėje Dubline (Airija) gavau imigranto vizą. Žmona Olga automatiškai gavo leidimą.

– Pastaruosius aštuonerius metus apie jus nieko nebuvo girdėti. Kodėl?

– 2009-aisiais netekau mamos, todėl kitais metais surengiau greito (26 dienų) pasirengimo varžyboms eksperimentą. Tai nepasiteisino, pasaulio čempionate užėmiau septintą vietą. Kitų metų rudenį trims savaitėms išvykau dalytis patirtimi į Indiją. Tais pačiais metais mirė tėvas. Jis man ir broliui buvo pavyzdys sunkiose gyvenimo situacijose. Jo netektis išmušė žemę iš po kojų, norėjosi nuo to bėgti kuo toliau. Tikriausiai kiekvieno žmogaus gyvenime būna momentas, kai norisi viską pergalvoti. Į Lietuvą grįždavau vis rečiau. Treniruotis nesilioviau niekada, nebent tada, kai dėl traumų tikrai negalėdavau stovėti ant kojų. 2014-aisiais mane, kaip svečią, vėl pakvietė į Indijos nacionalinį kultūrizmo čempionatą, o mano nuotraukomis buvo papuošta scena. Varžybose vėl dalyvauti ryžausi 2015 m. Sėkmė aplankė 2017-aisiais – patekau į pasaulio profesionalų dešimtuką.

Išsivežtų lietuviškas parduotuves

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas užatlantėje?

– Gyvenu Teksaso valstijoje, kurioje per 300 saulėtų dienų. Kartu su žmona įkūrėme Rusų baleto mokyklą. Dabar joje dirba 5 pedagogai. Be dizaino darbų baleto koncertams, finansinio planavimo, ugdau, fiziškai rengiu įvairaus amžiaus jaunuosius amerikiečius. Kiekvieną žiemą gabiausias balerinas vežame į tarptautinį konkursą "Grand Prix". 2014-aisiais viena mūsų auklėtinė buvo pripažinta geriausia. 2017-aisiais Dalaso mieste kita balerina užėmė trečiąją vietą. Pastarąjį pusmetį vystau Jaunimo sporto akademijos projektą. Jo nariai užsiiminėja kovos menais, gimnastika, joga, lengvąja atletika, boksu, tvirtėja fiziškai. Turiu ir asmeninių treniruočių su medikais, juristais. Įdomu, kad Amerikoje sporto klubai duris praveria 4.30 val. arba jų visai neužveria. Šioje šalyje visai kitoks požiūris į fizinę kultūrą. Salės pilnos ir vasarą, ir žiemą. Prie treniruoklių galima sutikti 70-mečius, 80-mečius ir net vyresnius žmones.

Per tuos metus sutikome daug puikių amerikiečių, kurie padėjo mums kuo greičiau apsiprasti šioje valstybėje. Apskritai Amerikoje gyvena geranoriški žmonės. Pavyzdžiui, sužinojęs, kad esu baigęs muzikos mokykloje fortepijono klasę, amerikietis man padovanojo pianiną.

Mūsų miestas Dalasas yra saugiausių JAV miestų penketuke. Netoli siena su Meksika. Iš abiejų valstybių pusių gyvena apie 2 mln. žmonių, todėl ši pasienio vieta yra kone tankiausiai gyvenamas regionas visame pasaulyje.

– Ką reikėtų pasiimti iš Lietuvos į Ameriką, kad šioje šalyje būtų lengviau apsiprasti, gyventi?

– Lietuvoje labai geri maisto, pieno produktai. Teikiu pirmenybę jūros produktams. Man, nevalgančiam mėsos, tie produktai būtų tai, ką norėčiau pasiimti iš Lietuvos. Ir dar norėčiau nusivežti ten vėsesnį orą, nes esu pripratęs prie švelnių žiemų ir nekarštų vasarų. Taip pat norėčiau išsivežti tvarką ir švarą, kurios yra Baltijos šalių parduotuvėse. Apsilankęs Niujorke, Čikagoje, Las Vegase, Los Andžele, Dalase ir kituose didmiesčiuose, drįstu tai sakyti.

Dėl rezultatų aukoja save

– Ką galite pasakyti apie sportininkus lydinčius dopingo skandalus?

– Dalindamasis patirtimi visiems, ypač jaunesniems, tvirtinu, kad pati brangiausia gyvenime – sveikata. Sporte neišvengsi traumų. Viena, kai pasitempi raumenis, raiščius, o kita, kai sunegaluoja inkstai, kepenys, širdis ir kai sportininko neįmanoma išgelbėti. Tai nutinka tiems, kurie mano, kad dideli raumenys atneš sėkmę ir laimę. Kai pradėjau treniruotis, neatrodė niūru. Šiuolaikinių atletų kūnai būna neįsivaizduojamų formų. Siekdami pergalių sportininkai nežiūri savo sveikatos, negalvoja, kas bus rytoj. Per pastaruosius keletą metų mirė daug tituluotų atletų, kurie ne taip seniai puikuodavosi ant užsienio žurnalų viršelių. Daugelis jų nesulaukė nė 40 metų. Labai sunku įkalti jaunam žmogui į galvą, kad sėkmė kultūrizmo varžybose – tai tik vienas plonas siūlas dideliame siūlų kamuolyje. Jei nesi genetiškai sukurtas tai sporto šakai, skirk dėmesį ir laiką kitam pomėgiui. Tai geriau, nei žaisti azartinį žaidimą su savo sveikata.

– Kas jums suteikia jėgų tęsti aukšto lygio sportininko karjerą?

– Dėl sporto traumų išgyvenau keturias operacijas. Kaip sakoma: kas neužmuša, paverčia stipresniu. Tikriausiai kiekvienas prisimena savo vaikystės laikus mokykloje, kai atsakinėdavo į anketas, kuo norime būti. Mano atsakymuose vyraudavo du variantai: kosmonautas, profesionalus sportininkas bei treneris. Daugelis žmonių, net kai suauga, nežino, kuo nori būti ir kuo užsiimti gyvenime. Noriu susieti save su sportu tiek ilgai, kiek leis sveikata ir bus noro dirbti sparčiu tempu. Profesionalūs atletai nėra apdrausti nuo nelaimių. Gal tai ir įdomu, kad gali išbandyti savo kūno tvirtybę. Kai pasieki užsibrėžtą tikslą, vėl norisi treniruotis, iškelti kitą užduotį.

– Kokie jūsų ateities planai?

– Sportuosiu toliau. Turiu verslo planų. Apskritai džiaugiuosi gyvenimu. Mano duktė iš pirmosios santuokos, gyvenanti Airijoje, šiomis dienomis šventė 20-metį, domisi motociklais, yra baikerių klubo narė. Linkiu neužmiršti artimų žmonių ir tų, kurie kažkada padėjo gyvenimo kelyje. Man tapti profesionaliu sportininku padėjo "Titaniko" klubo vadovas Vasilijus Nevolia. To neužmiršiu niekada. Apskritai pats žmogus susikuria aplinką, kurioje nori būti. Ne visada tai pavyksta. Tačiau, jei yra noras ir truputis sėkmės, tai pavyks. Svarbiausia: nesustoti, judėti tikslo link, dirbti ir netingėti.

Vizitinė kortelė

Gimė Kijeve.

Kai buvo mažas, tėvai persikraustė į Klaipėdą.

Baigė Klaipėdos 2-ąją (dabar M.Gorkio) vidurinę mokyklą.

Vėliau gyveno Sankt Peterburge (Rusija), Dubline (Airija).

Nuo 2012 m. gyvena Dalase (Teksaso valstija, JAV).

Vedęs, žmona Olga.

Turi dukrą iš pirmos santuokos – Elizavetą (20 m.).

2003 m. tapo absoliučiu Lietuvos kultūrizmo čempionu.

2004 m. Airijos kultūrizmo pirmenybių nugalėtojas.

2009 m. kultūrizmo prestižinio titulo "Visatos misteris" ("Mr. Universe") laimėtojas.

2017 m. dešimtą kartą pateko į pasaulio kultūrizmo čempionatų finalą.