Vaikų psichiatras iš Mariupolio ukrainietis Oleksandras Kustodincevas jau pusantro mėnesio dirba Lietuvoje su savo tėvynainiais karo pabėgėliais. Medikas užfiksavo paradoksalų atvejį, kai karo zonoje išgyventi sugebėjęs jaunuolis, anksčiau turėjęs daug psichinės sveikatos problemų, dėl streso pasveiko. Anot psichiatro, tai vienas tų retų pavyzdžių, kai karas ligoniui turėjo teigiamą poveikį, nes dauguma atvejų absoliučiai priešingi.

Keistoki sutapimai

O.Kustodincevas į Lietuvą atvyko rugpjūčio pabaigoje. Jį ir dar dvi jo koleges, taip pat gydytojas psichiatres, lietuviai pasikvietė į pagalbą dirbti su baltarusių ir ukrainiečių karo pabėgėliais, patyrusiais psichikos traumas.

Oleksandras turi 20 metų psichiatro darbo praktiką, jis dirbo Donecke ir Mariupolyje.

Per visą tą laiką jam nuo anoreksijos teko gydyti penkias mergaites, o Lietuvoje vien per pirmą darbo mėnesį susidūrė jau su trimis tokios ligos atvejais. Visos pacientės – atvykusios iš Ukrainos.

"Dar iki karo mano kolegos buvo atvykę į Lietuvą stažuotis būtent šios ligos srityje, planavo pas mus Ukrainoje tokį skyrių atidaryti, bet kol kas nebuvo poreikio, nes tiesiog tiek pacientų nebuvo. Keistas sutapimas, kažkodėl mergaitės, sergančios anoreksija, apsistojo būtent Lietuvoje. Ta liga su išgyvenimais dėl karo nesusijusi, tiesiog taip sutapo, kad šios pacientės, tarsi susitarusios, atvyko į Lietuvą", – kalbėjo gydytojas.

Nustebino streso galia

O.Kustodincevas pasakojo apie vieną savo pacientą iš Mariupolio, kurį dar paauglį ilgokai gydė nuo depresijos, jos poveikį vaikinas jautė ir suaugęs.

Dabar šiam jaunuoliui per 20 metų. Anot gydytojo, prasidėjęs karas jo ligą, regis, turėjo dar labiau pagilinti, tačiau nutiko priešingai.

"Kai prasidėjo karas, maniau, kad jis su savo mintimis ir tuo dideliu stresu nesusitvarkys. Maža to, jam teko pažvelgti mirčiai į akis tikrąja to žodžio prasme, jį grasino nužudyti, bet per stebuklą liko gyvas. Ir atsitiko stebuklas, jis susitelkė ir ne tik savarankiškai ištrūko iš to pragaro, bet sugebėjo iš nuolatos atakuojamo miesto išgelbėti ir savo merginą. Jis susitvarkė puikiai, per tą laiką emociškai sutvirtėjo, suvyriškėjo. Pajuto vidines jėgas, kad yra kažko vertas. Kitaip tariant, tai vienas tų retų atvejų, kai karas sergantį žmogų paveikė teigiamai", – pasakojo gydytojas.

Medikas prisiminė ir moterį iš Mariupolio, kurią kamavo panikos priepuoliai.

Prasidėjus karui, priepuoliai liovėsi, dabar jai svarbiausia buitinės problemos, kurias ji turi spręsti, kad išgyventų, nes ji apsisprendė likti savo mieste, tačiau, anot gydytojo, tai anaiptol nereiškia, kad liga praėjo.

Teroras: po garsiojo Mariupolio teatro griuvėsiais buvo palaidota per pusė tūkstančio žmonių, tarp jų – daugybė vaikų. Scanpix nuotr.

Išimčių yra nedaug

Vilniuje, kur dirba grupė psichiatrų iš Ukrainos, yra įsteigtas Psichinių traumų centras. Būtent čia teikiama pagalba žmonėms, išgyvenusiems grėsmę jų gyvybei, patyrusiems karo siaubą.

"Neretai po tokių išgyvenimų poveikis psichikai lieka visam laikui. Tie jų matyti vaizdiniai, baimės užsifiksuoja atmintyje ir dėl to žmonės jaučia didelį vidinį diskomfortą, kai kuriems tai trukdo normaliai gyventi. Ir tada reikia medikų pagalbos. O ką teko patirti "Azov stal" gamyklos gynėjams sunku net įsivaizduoti. Vienareikšmiškai jiems reikės psichologinės pagalbos", – teigė O.Kustodincevas.

Neretai po tokių išgyvenimų poveikis psichikai lieka visam laikui.

Gydytojas pats yra iš Mariupolio, kur, prasidėjus karui, tris savaites gyveno intensyviai Rusijos kariaunai atakuojant miestą, ir jam pavyko ištrūkti, atsivėrus vienam tų retų koridorių, kai buvo leista civiliams išvykti.

"Tuo metu, kovo 17 d., atvėrė laisvą zoną iš Mariupolio į Berdianską trims paroms. Kas kelis kilometrus buvo rusų postai, stabdė automobilius, tikrino. Du šimtus kilometrų, iki fronto linijos, važiavome apie 10 valandų, Zaporožę pasiekėme tik daugiau nei po paros", – pasakojo gydytojas.

Oleksandras neabejoja, kad tie įvykiai palietė ir jo paties psichiką, nors pripažįsta, kad išoriškai karo poveikio gal ir nematyti, bet, pats būdamas medikas, neabejoja, kad jis irgi yra paveiktas tų baisių įvykių, kuriuos išgyveno, ir vaizdų, kuriuos matė.

"Aš jau nekalbu apie tai, kad buvo sugriauti mano gyvenimo planai, kitų žmonių gyvenimai, sunaikintas miestas, kuris pastaraisiais metais taip išgražėjo. Labai tikiu, kad mes grįšime namo. Nors suvokiu, kad viskas jau nebebus, kaip anksčiau", – kalbėjo O.Kustodincevas.

Miestas – pusiau vaiduoklis

Mariupolis, pramoninis miestas, uostamiestis, dar nuo 2014 m., kai Rusija okupavo Krymą, retsykiais buvo apšaudomas, tačiau tai, ką pusei milijono miestiečių teko išgyventi nuo šių metų vasario 24-osios, sunkiai perteikiama.

Iki tol Mariupolyje gyveno apie 500 tūkst. žmonių.

Manoma, kad po kelių mėnesių kasdienio rusų teroro mieste galėjo likti apie 100 tūkst. gyventojų.

Visi jie turi kur nors gyventi, ką nors valgyti, kuo nors šildytis, kur nors gydytis.

Anot gydytojo O.Kustodincevo, kuris nuolat bendrauja su kai kuriais ten likusiais kolegomis, gydytojų Mariupolyje katastrofiškai trūksta.

"Ten netgi yra atvažiavusių gydytojų iš Rusijos. Pasakojo, kad į vietinius medikus jų požiūris itin arogantiškas ir persunktas paniekos. Sunku pasilikusiems ten. Miestas labai stipriai sugriautas. Pavyzdžiui, mano kolega chirurgas gyvena ligoninėje, nes daugiau neturi kur", – kalbėjo gydytojas.

O.Kustodincevas neslėpė, kad Mariupolyje liko ir dalis jo pacientų, su jais psichiatras palaiko ryšius, padeda parūpinti vaistų tiems, kuriems juos reikia nuolat vartoti.

Patirtis: dėl atkaklių Mariupolio gynėjų legenda tapusios "Azov" gamyklos požemiuose nuo rusų antpuolių slėpėsi dešimtys vaikų, kurie kelis mėnesius nuolatos badavo ir didžiausia jų svajonė buvo gauti ko nors skanaus, pasakojama, kad mažieji piešdavo picas, kurias jie valgys, kai baigsis visas košmaras. Scanpix nuotr.

Požiūris pakito negrįžtamai

Oleksandras puikiai pamena, kad Mariupolyje buvo nemenka dalis gyventojų, kurie buvo nusiteikę prorusiškai.

"Po vasario 24-osios jų nuomonė kardinaliai pasikeitė. Nors, žinoma, liko tokių, kurie ir dabar palaiko Rusijos veiksmus, bet jų mažai. Stebiu kai kurių mariupoliečių feisbuko profilius, jie rašo, kad pamažu situacija mieste stabilizuojasi. Gal tai kažkokia Stokholmo sindromo apraiška, ar jiems atrodo taip, nes tiesiog dabar ten nebesprogdina, bet kai pakalbu su kitais savo pažįstamais iš ten, jie kalba visai ką kita", – teigė O.Kustodincevas.

Gydytojas neabejoja, kad okupantai pataikauja vietiniams, norėdami pelnyti prielankumą, juolab Mariupolyje daugiausia gyvena rusakalbiai, bet, anot Oleksandro, visi žinome, kad tas apsimetinėjimas laikinas ir greitai nusibos ir vieniems, ir kitiems.

Pamenu, vasario 23-iosios vakarą vaikščiojau ten, grožėjausi miestu, stebėjausi ir negalėjau  įsivaizduoti, kad ryte prabudęs išgirsiu sprogimus, ir tas grožis bus nušluotas.

Klaipėda primena Odesą

Šiandien Mariupolis primena miestą iš katastrofų filmo.

Oleksandras prisiminė, kad anksčiau kritiškai vertino Mariupolio valdžią, bet vis dėlto pripažino, jog per pastaruosius metus nuo 2014-ųjų miesto centras labai pagražėjo, buvo labai išpuoselėta centrinė jo dalis, ypač gražus buvo vėliau tragiškai pagarsėjęs teatras, po kurio griuvėsiais buvo palaidoti šimtai žmonių.

"Pastaraisiais metais pokyčiai mieste buvo radikalūs, ypač pačiame centre, viskas labai gražu, beveik idealu. Pamenu, vasario 23-iosios vakarą vaikščiojau ten, grožėjausi miestu, stebėjausi ir negalėjau  įsivaizduoti, kad ryte prabudęs išgirsiu sprogimus, ir tas grožis bus nušluotas", – sunkiai žodžius dėliojo Oleksandras.

Nostalgiją Mariupoliui gydytojas pajuto atvykęs į Klaipėdą, kur dalyvavo Atviros psichiatrijos mėnesio renginyje.

"Man Klaipėda labai patiko, ir ne tik todėl, kad čia pajutau tokį patį vėją ir jūros kvapą, kaip Mariupolyje. Jūsų miestas man priminė sumažintą Odesos variantą. Mariupolis vis dėlto pramoninis miestas, ten jūra vaidina antraeilį vaidmenį. Ten kurortinės zonos prasideda užmiestyje, skirtingai nei pas jus. Čia, kaip ir Odesoje, daug dėmesio skiriama poilsiautojams, daug gražių poilsio zonų, puikus jachtų uostas, pastatai upės pakrantėje, pačios krantinės, labai gražu, žaviuosi Klaipėda", – komplimentų negailėjo gydytojas, laikinai prieglobstį radęs Lietuvoje, kur ir toliau nesiliauja teikęs pagalbą savo tėvynainiams.