KLAIPĖDOS LICĖJAUS DIREKTORĖ: APIE ŠIUOLAIKINIO MOKYTOJO PORTRETĄ IR UGDYMO DVASINGUMO REIKŠMĘ

Šiemetinę Mokytojų dieną Lietuvos švietimo bendruomenė pasitinka įvairių pokyčių ir net streikų nuotaikomis. Pedagogų bendruomenė teigia, kad mokytojo profesija šiandien mūsų šalyje vis dar nėra vertinama taip, kaip turėtų būti vertinami žmonės, atsakingi už mūsų šalies ateities kartų išsilavinimą. Tačiau ar mokytojo darbo kokybę šiandien lemia tik finansiniai ir darbo krūvio aspektai ir koks mokytojas šiandien gali įvairiapusiškai atliepti šiuolaikinio vaiko ugdymosi poreikius?

Jau ne vienerius metus aukštais mokinių akademiniais rezultatais garsėjančio Klaipėdos licėjaus direktorės dr. Reginos Kontautienės teigimu, šiandien mokytojai ir mokyklos ugdymo sistemoje turėtų skirti didesnį dėmesį ne vien akademiniams vaikų pasiekimams, tačiau ir bendražmogiškų vertybių ugdymui. Apie šiuolaikinio mokytojo portretą, ugdymo dvasingumo reikšmę mokinių akademiniame tobulėjime ir šiuolaikinės mokyklos paslaptį atvirame interviu kalbėtasi su ugdymo eksperte dr. R. Kontautienė.

– Mokytojų dieną Lietuvoje švietimo bendruomenė šiandien sutinka streikų nuotaikomis. Mūsų šalies pedagogai jau daugelį metų skundžiasi, kad mokytojo profesija nėra pakankamai įvertinta. Jūsų nuomone, ar atlygio ir darbo krūvio problemos, kuriomis šiandien labiausiai skundžiasi pedagogų bendruomenė, yra pagrindiniai aspektai, lemiantys šiandieninę mokytojo kasdienybės problematiką?

– Vienareikšmiškai, geresnės mokytojo darbo sąlygos ir didesnis atlygis tikrai gali prisidėti prie aukštesnės ugdymo kokybės. Visgi, mano nuomone, kalbėdami apie mokytojus šiandien turime nepamiršti, kad mokytojo profesijoje daugiausiai jo rezultatus lemia asmeninės žmogaus savybės, sugebėjimas prisitaikyti prie šiuolaikinių mokinių ir ugdymo naujovių. Tai yra profesija „pagal pašaukimą“, kuri tikrai nėra skirta bet kam.

Todėl valstybiniu lygmeniu turi būti kreipiamas itin didelis dėmesys į motyvuotų ir tinkamų šiam darbui asmenybių rengimą ir jų tobulėjimą. Gal nuskambės kiek drastiškai, bet mokytojo profesija turi tapti prestižine ne todėl, kad už ją gaunami dideli atlyginimai, bet todėl, kad tas atlygis būtų mokamas tokiems žmonėms, kurie savo darbu, kompetencija, asmeninėmis savybėmis yra verti būti šios prestižinės profesijos atstovais.

– Jūsų nuomone, koks šiandien turėtų būti pedagogas, kad sugebėtų atliepti šių laikų mokinių ugdymo poreikius ir būtų sėkmingas savo profesinėje srityje?

– Šiuolaikinis pedagogas turi būti atviras naujoms idėjoms, atidus besikeičiantiems mokyklos ir visuomenės poreikiams, labai demokratiškas. Žinoma, jis turi būti ir savo srities profesionalas, kuris labai gerai išmano savo mokomą dalyką, sugeba kūrybiškai taikyti mokymo metodiką, mokymo stilius ir bendravimo psichologiją.

Ne ką mažiau svarbu, kad jis būtų mylintis ir dvasingas, gerbiantis ir sugebantis suprasti kiekvieną vaiką, jo problemas, poreikius bei individualumą. Ir, žinoma, jis privalo būti teisingas, siekiantis, kad jo žodžiai nesiskirtų nuo darbų bei turėtų stiprias moralines vertybes. Nesitaikstytų su smurtu, egoizmu ir nesąžiningumu.

– Dažniausiai mes mokytojo darbo kokybę vertiname pagal jo mokinių akademinius pasiekimus. Tačiau vardindama šiuolaikinio sėkmingo mokytojo savybes, jūs daug dėmesio skiriate mokytojo bendražmogiškosioms vertybėms – dvasingumui, meilei, atvirumui. Jūsų nuomone, ar šiandienos mokyklose skiriamas pakankamas dėmesys bendražmogiškų vaikų vertybių ugdymui?

– Deja, bet jau tapo įprasta praktika mokyklose, pedagogo veikloje, visą dėmesį ir pastangas skirti tik mokinio vertybių, tokių kaip žinios, gebėjimai, įgūdžiai puoselėjimui. Dvasinių vertybių ugdymas šiandien vis dar paliekamas daugiausiai šeimai, o mokinio asmeninis tobulėjimas – jo paties savieigai. Tokiu būdu mokyklose asmenybės ugdymas iš esmės susiaurinamas žinių perteikimu, gebėjimų ar įgūdžių lavinimu, kompetencijų tobulinimu ir tai ugdymo praktikoje imama laikyti svarbiausiais, o neretai ir vieninteliais ugdymo tikslais, taip iškreipiant visavertės asmenybės ugdymo koncepciją.

Auklėjimas, pamatinių vertybių diegimas, kuris kažkada buvo laikomas pagrindine ugdymo funkcija, dabar skęsta „daug svarbesnių“, aiškesnių „vertybinių nuostatų“ kontekste. Tad siekiant išlaikyti žmogiškumo, išminties, kultūros vertybes, svarbu išvaduoti ugdymą iš siauro materialinių vertybių pripažinimo, ignoruojant dvasinių vertybių svarbą mokinių ugdyme.

Juk vien aukštas intelektas ar mokslo pasiekimai tikrai neužtikrina visavertės intelektualios ir kartu dvasingos asmenybės raidos.

– Kaip, jūsų nuomone, šiandien ugdymo įstaigos gali labiau puoselėti mokinių bendražmogiškąsias vertybes ir padėti jiems pasiekti dvasinę brandą?

– Mano nuomone, ugdymą šiandien vertėtų labiau grįsti dvasinių vertybių sklaida, o ne vien žiniomis, kūrybinių gebėjimų plėtra. Toks pedagogikos siekis vadinamas auklėjamuoju mokymu. Šiandien edukologijos mokslininkai siūlo net naują terminą – ugdymo dvasingumas. Dauguma šią sąvoką linkę tapatinti su dvasingumo ugdymo sąvoka. Tačiau tai ne visiškai tapatu.

Dvasingumo ugdymas yra fragmentinis dirbtinų auklėjimo situacijų kūrimas, kai aiškinant vertybes, siekiama jas įsiminti, lyg ir primesti, nesirūpinant, ar jos pasiekė ugdytinio širdį ar ne. Tuo tarpu ugdymo dvasingumas – visą pedagoginę realybę persmelkiantis dvasinis fenomenas, išgyvenimais ir mąstymu skatinantis ugdytinio (taip pat ir mokytojo) vidiniame pasaulyje atskleisti žinojimo ir patirčių individualią prasmę. Tai – „auklėjimas, neauklėjant“.

Kalbant paprastai, tai – ne vertybių aiškinimai, o natūralus mokytojo puoselėjamų vertybių perdavimas savo pavyzdžiu ugdytiniui.

– Kokiomis charakterio savybėmis turi pasižymėti mokytojas, kad vaikui galėtų sėkmingai perteikti dvasines vertybes?

– Čia itin svarbi mokytojo dvasinė kultūra, nes negali perduoti kitiems to, ko pats neturi. Todėl mokytojas negali apsiriboti ir pasilikti pasyvaus dorovingo asmens vertybių lygmenyje, kuriam būdingas stebėtojiškas gyvenimo būdas. Dorovingas žmogus dažniausiai būna toks, kuris tvarkingai laikosi nustatytų normų, įstatymų, ribotai atlieka savo pareigas, tačiau jam būdingas pasyvumas ir abejingumas už jo rato vykstantiems dalykams.

Jei vaiką ugdo pedagogas, savo pareiga pripažįstantis tik žinių, mokėjimų, įgūdžių perteikimą, o į ugdymo dvasingumą, meilės sklaidą žvelgiantis kaip į jo pareigas neįeinantį „balastą“, natūralu, kad tokio mokytojo asmenybė, negebėdama patraukti savo žmogiškomis savybėmis, mažins ir jo mokomų dalykinių žinių patrauklumą.

Ryškiausiu pedagoginio dvasingumo požymiu laikyčiau tvirtą asmens pasiryžimą aktyviai siekti tolesnio dvasinio tobulėjimo, kuris lemia jo veiksmus, nukreiptus į kitų žmones bei jų gerovę. Tai asmenybė, kuri skleidžia pagarbą ir meilę ugdymo proceso partneriui, žinoma, išmintingų reikalavimų erdvėje.

– Jūsų nuomone, ar egzistuoja šiandien sėkmingo mokytojo ir apskritai sėkmingo ugdymo proceso formulė, kuria vadovaujantis būtų galima pasiekti visapusiškai teigiamų vaikų ugdymo rezultatų?

– Tikriausiai universalios formulės nėra. Tačiau, mano nuomone, artimiausia realybei galima laikyti dr. A. Piličiausko aprašytą formulę, pasak kurios, sėkmingo ugdymo galima pasiekti tik kai keliamas užduotis įmanoma realizuoti, ugdomo dalyko dalyvis jaučia ugdomojo proceso visapusišką naudą ir ugdymo proceso dalyviai drauge patiria malonumą.

– Ko, jūsų nuomone, labiausiai trūksta šiuolaikiniams vaikams ir apskritai visuomenei ir ar tai jiems galėtų suteikti ugdymo įstaiga ir jos mokytojai?

– Dabarties žmogaus kasdienybės būčiai labai trūksta meilės. Globalizacijos procese vyraujantys rinkos dėsniai, kasdieninė konkurencinė kova natūraliai skatina priešiškumą partneriui, pavydą dėl jo sėkmingos veiklos, neretai peraugantį į neapykantą ir kerštą.

Tokiomis aplinkybėmis šių dienų ugdymo turinyje ir procese atrasti vietos artimo meilės puoselėjimui – sudėtinga. Tačiau būtent toks padėties vertinimas ir rodo akivaizdžią būtinybę mokykloje puoselėti dvasingumą ir meilę. Nors pedagogikos teorijos ir dalykų metodikos nuolat pataria mokytojui būti jautriam mokinio pažangai, jo gerai atliekamiems darbams. Visgi tai pedagogas gali padaryti laikantis ir tam tikrų instrukcijų, nepažeidžiant mandagumo normų, kas geriausiu atveju liudys „valdišką“ mokinių mandagumą ir ribotą pedagoginį efektyvumą.

Visai kitoks būtų natūralus, meilės šilumos kupinas bendravimas ir jo padiktuotos balso intonacijos, akių žvilgsnis, padedantis spręsti ne tik drausmės problemas klasėje, bet ir kuriantis sklandžius mokinio ir mokytojo tarpusavio santykius. Todėl pedagogas, savo darbe gebantis sieti vieną pagrindinių bendražmogiškų vertybių, – meilę – su išmintingu reiklumu, tikrai sugebės pasiekti sėkmę ugdymo procese.

– Klaipėdos licėjus jau daugelį metų garsėja ne tik sėkmingais akademiniais mokinių pasiekimais, bet ir itin stipria vertybine, bendruomeniškumu paremta, ugdymo filosofija. Praėjusiais metais licėjus net išsikėlė modernios mokyklos veiklos nuostatas. Kaip sekasi šiandien judėti šių gairių įgyvendinimo link ir kokia apskritai yra licėjaus sėkmingo darbo paslaptis?

– Minėtos nuostatos metai iš metų buvo atrenkamos, papildomos, atsižvelgiant ir vertinant, kurios pasiteisino, padėjo siekiant ugdymo tikslų ir kurios ne. Todėl ne vienerius metus Klaipėdos licėjuje dirbantiems pedagogams tapo įprasta, kad ugdymo įstaiga gyvena nuolatiniuose pedagoginių ieškojimų ir ugdymo sistemų tobulinimo procesuose.

Šią vasarą teko išgirsti nuomonę iš šalies, kad neva licėjus juk veikia kaip šveicariškas laikrodis, jums, mokytojams, nieko nebereikia galvoti, viskas sukurta, viskas veikia.

Smagu buvo išgirsti tokį vertinimą ir palyginimą, bet suprantu, kad būtent dėl to, kad mes patys taip negalvojame, todėl ir nesustojame. Nuolatinis ugdymo procesų vertinimas ir ieškojimas, ką galime ir turime tobulinti, yra viena iš svarbiausių Klaipėdos licėjaus ir kiekvieno mūsų sėkmę kuriančių strategijų.

Todėl siekiant įgyvendinti licėjaus kaip šiuolaikiškos ir modernios mokyklos viziją, turime ir laikytis nuolatinio tobulėjimo strategijos.

– Ačiū už pokalbį.