KLAIPĖDOS UOSTO PAGRINDUS DĖJO MOKSLININKAI

Ir mūsų laikų Lietuvoje, ir tarpukariu buvo puikiai suvokiama, kad be mokslo vystyti Klaipėdos uosto nebus įmanoma.

Uostas su 3,3 metro gyliu

Lietuva Klaipėdos kraštą kartu su uostu perėmė 1923 m. Klaipėdos uostas nuosekliau pradėtas vystyti po 3–4 metų. Per tą laiką buvo rengiami vystymo planavimo pagrindai.

Vertėtų prisiminti, kad 1923 m. Klaipėdos uostas nebuvo tuščias laukas, nors yra nemažai istorinių teiginių, kad jis buvo gerokai apleistas. Apie tai užsiminė ir istorikė Petronėlė Žostautaitė. Jos teigimu, po Pirmojo pasaulinio karo Klaipėdos uostas buvo labai apleistas, farvaterio gylis siekė vos 4–5 m, uosto molai, krantinės buvo apgriuvę.

Panašiai byloja ir Rimo Žaromskio knygoje „Baltijos jūros uostai“ pateikti duomenys apie tai, kad Klaipėdos uoste 1913–1925 m. dominavo laivai su grimzle iki 5,5 m, nes didesnių uostas negalėjo priimti.

Negalima teigti, kad iki 1923 m. Klaipėdos uostas nebuvo vystomas. Klaipėdos uosto infrastruktūra buvo pradėta kurti dar XVII–XVIII a. Nuo 1644 m. Klaipėdos uostas aprašinėjamas locijose, vaizduojamas to meto žemėlapiuose, pradėti vykdyti jo farvaterio matavimai. Nuo 1745 m. vyko uosto gilinimai, nuolatinis valymas, kad Dangės upės žiotyse, kur tuo metu buvo uostas, būtų išlaikomas 3,3 m gylis.

Senajame Klaipėdos uoste įsimintinas 1784–1791 m. laikotarpis, kai įrengtos balasto krantinės, 1834–1878 m., kai statyti molai.

Prie senojo Klaipėdos uosto vystymo savo laiku prisidėjo Johannas Samuelis Lilienthalis, Heinrichas Karlas Veitas, ypač Friedrichas Ludwigas Hagenas, kuris parengė išsamų Klaipėdos uosto modernizavimo planą.

Pareigos: J. Šimoliūnas tarpukariu buvo Klaipėdos ir Šventosios uostų statybos ir vystymo darbų vadovu. / „vle.lt“ nuotr.

Tarpukario mokslininkų pajėgos

1923 m. Lietuvai perėmus Klaipėdos uostą, prie jo vystymo stojo naujos mokslininkų pajėgos. Klaipėdos uosto modernizavimo strategiją kūrė Lietuvos specialistai: inžinierius profesorius Jonas Šimoliūnas, Juozas Losinskis.

J. Šimoliūnas 1924–1933 m. buvo Klaipėdos uosto, o 1925–1930 m. – ir Šventosios uosto statybų darbų vadovu.

Hidrobiologinius jūros priekrantės ir Kuršių marių tyrimus atliko žymus to meto ornitologas Tadas Ivanauskas.

Baltijos jūros priekrantės magnetometrinę nuotrauką 1930 m. atliko akademikas Povilas Brazdžiūnas, kuris nuo 1929 m. dalyvavo ekspedicijoje, vykdančioje Baltijos jūros Lietuvos pakraščio magnetinius matavimus.

Įvairių darbų apie Lietuvos pajūrio vystymą parašė ir karo jūrininkas, generolas Teodoras Daukantas. Leidinyje „Klaipėdos uostas“ jis nuo 1930 m. nagrinėjo šio uosto plėtros problemas, gilinosi į technines, ekonomines ir gamtines Klaipėdos uosto vystymo sąlygas.

Į Lietuvos uostų vystymą buvo įtrauktas ir Danijos hidrobiologas Heraldas Blekvadas, kuris atliko tyrimus ir 1924 m. pagrindė Šventosios žvejų uosto statybos tikslingumą.

Įdomus buvo ir Lietuvos statybų ir hidrotechnikos inžinieriaus Vytauto Izbicko 1944 m. diplominis darbas „Klaipėdos uosto praplėtimas iki 3,5 mln. tonų metinės apyvartos“, kurį jis atliko baigdamas Kauno Vytauto didžiojo universitetą. Šis darbas praktinės mokslinės reikšmės Klaipėdos uosto vystymui neturėjo, bet jis sudėliojo analitinę medžiagą apie tai, kaip tarpukariu buvo vystomas Klaipėdos uostas.

Susidomėjimas: karo jūrininkas, generolas T. Daukantas gilinosi į Klaipėdos uosto vystymo reikalus, parašė nemažai naudingų studijų. / „vle.lt“ nuotr.

Užfiksuotas fantastiškas siekis

Klaipėdos uosto vystymo spartą lėmė ir tai, kad mokslas jau buvo sukūręs garines grunto kasimo mašinas. Jos naudotos ir gilinant Klaipėdos uostą. Iki XIX a. Klaipėdos uoste, kaip ir daugelyje kitų, gilinimas vyko naudojant arklių ar žmonių jėgą.

F. L. Hagenas 1885 m. mini, kad Klaipėdos uostas turėjo garinę gilinimo mašiną. Ji galėjo kasti gruntą iš 7 m gylio.

Kai Lietuva 1923 m. perėmė Klaipėdos uostą, ir specializuotų gilinimo laivų, ir krovos technikos dar trūko. Yra nuotraukų, kur užfiksuota, kad į palyginti didelius laivus Žiemos uoste ir 1932 m. dar buvo kraunama rankomis.

Vargas: 1932-aisiais prekės į laivus Klaipėdos uoste būdavo vežamos vežimėliais. / Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.

Tačiau uostas vystėsi ir sparčiais žingsniais žengė link iškelto tikslo – krauti 3,5 mln. tonų krovinių per metus. V. Izbickas tyrime „Klaipėdos uosto praplėtimas iki 3,5 mln. tonų metinės apyvartos“ aiškino, kad tai buvo fantastiškas siekis.

Tam, kad per metus krautų 3,5 mln. tonų krovinių, reikėjo ne tik išgilinti uostą, statyti naujas krantines, sandėlius, bet ir įrengti geležinkelio linijas, kurios turėjo užtikrinti nepertraukiamą krovinių pristatymą į Klaipėdą.

Per trumpą laiką Lietuvai tai pavyko padaryti, bet viską sujaukė vėl užgriuvusi nacistinės Vokietijos okupacija, Antrasis pasaulinis karas, po to sovietų okupacija. Lietuvos mokslininkų pajėgos, kurios buvo susikoncentravusios ir į Klaipėdos uosto vystymą, buvo išblaškytos. Dalis mokslininkų atsidūrė emigracijoje, dalis lageriuose, kai kurie prisitaikė gyventi prie naujos sovietų okupacijos.

Publikacija parengta įgyvendinant Klaipėdos miesto savivaldybės iš dalies finansuojamą 2023 m. kultūros ir meno sričių projektą „Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-metis – atverti jūrų vartai į pasaulį“, skirtą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui.