LAIVŲ STATYTOJŲ IR REMONTININKŲ REALYBĖ: TRŪKSTA NE DARBO, O RANKŲ

Ženklią šalies biudžeto dalį generuojančioms uosto įmonėms tenka dorotis su neadekvačia situacija. Apimtis didinti siekiantis verslas dėl nesąžiningos konkurencijos susiduria su dramatišku kvalifikuotų darbininkų stygiumi – paradoksalu, bet tokia yra skaidrios veiklos kaina. Šią situaciją į viešumą ne pirmą kartą keliantys Vakarų laivų gamyklos (VLG) įmonių grupės atstovai ragina: įsisenėjusią problemą metas spręsti valstybiniu lygiu.

Deficitas – šimtai darbuotojų

„Rinka šiuo metu yra palanki ir galėtume sukurti dar daugiau darbo vietų, generuoti didesnį pelną, atitinkamai didesniais mokesčiais papildyti valstybės biudžetą. Tačiau privalome taikstytis su esama situacija – trūkstant darbuotojų, negalime dirbti visu pajėgumu“, − pripažino VLG įmonių grupės, kuri yra didžiausia šalies jūrinės inžinerinės pramonės įmonių grupė, generalinis direktorius Arnoldas Šileika.

Su tokiu galvos skausmu pastaraisiais metais uoste susiduria nemaža dalis ir kitų inžinerinės industrijos atstovų. Įvertinant, kad šios įmonės ne tik suneša milijonus į šalies biudžetą, bet ir kuria didžiulę finansinę vertę kitoms miesto, regiono bendrovėms kaip paslaugų, produkcijos užsakovai, šalyje vis labiau aštrėjančių ekonominių sunkumų akivaizdoje problema tampa kaip niekad aktuali.

Vien VLG įmonių grupėje šiuo metu jaučiamas apie 250 darbininkų poreikis. Tarp paklausiausių profesijų specialistų – metalinių laivų korpusų surinkėjai, metalinių konstrukcijų montuotojai, laivų korpusų dažytojai, vamzdyno montuotojai bei aukštos kvalifikacijos suvirintojai.

Arnoldas Šileika. VLG įmonių grupės nuotr.

Jūrinio miesto specifika

Tai, kad kai kurios uosto įmonės susiduria su didžiuliu tam tikrų profesijų darbininkų stygiumi, atsispindi ir Užimtumo tarnybos pateikiamoje statistikoje.

Pavyzdžiui, bendrai jau įvardytų profesijų, kaip metalinių laivų korpusų surinkėjai, metalinių konstrukcijų montuotojai, laivų korpusų dažytojai, laivo vamzdyno montuotojai ar skirtingo profilio suvirintojai, atstovams laisvų darbo vietų Užimtumo tarnyboje šiais metais registruota net 4 kartus daugiau, nei buvo pageidaujančių dirbti asmenų.

„Uostamiesčio darbo rinka yra specifinė, išsiskirianti jūriniam regionui būdinga profesijų paklausa, – pripažįsta tarnybos atstovai. – Tad, be minėtų profesijų, nuolat jaučiamas ir izoliuotojų, laivo stalių, jūreivių bei kitų jūrinių profesijų atstovų poreikis.“

Šiuo metu Užimtumo tarnyboje iš viso registruota apie 750 laisvų darbo vietų Klaipėdoje, iš jų – apie 88 proc. laisvų darbo vietų skirtos būtent specialistams ir kvalifikuotiems darbininkams.

Praranda ir valstybė, ir žmonės

Kaip teigė VLG įmonių grupės personalo direktorė Ala Minkevičienė, natūralu, kad dėl itin paklausios kvalifikuotos darbo jėgos vyksta nuožmi konkurencija. Tačiau skaidriai dirbančiam verslui tenka konkuruoti iškreiptomis sąlygomis.

„Jau ne pirmus metus viena aktualiausių problemų išlieka įmonės, kurios paklausių profesijų atstovus įdarbina užsienyje. Tokios bendrovės darbuotojams gali pasiūlyti labai patrauklų atlyginimą, tačiau įprastai šis mokamas komandiruotpinigių pagrindu, nemokant atostoginių, o darbuotoją verčiant imti nemokamų atostogų“, – įsigalėjusią schemą iliustravo A.Minkevičienė.

Šios ilgametės ydingos praktikos pasekmės kur kas globalesnės, nei darbo rinkoje tvyranti įtampa. „Komandiruotpinigių sąskaita tokios įmonės ne tik sumoka mažiau mokesčių į valstybės biudžetą – prastesnės socialinės garantijos suteikiamos ir patiems darbuotojams“, – kalbėjo pašnekovė.

Savo ruožtu VLG įmonių grupė nuolatos ieško papildomų finansinių rezervų specialistams, kurių labiausiai trūksta, motyvuoti. Praėjusį mėnesį darbo atlygis atskirų kategorijų darbininkams kilo ypač ženkliai – nuo 15 iki 25 proc.

„Galime pasidžiaugti, jog jaučiame padidėjusį potencialių darbuotojų susidomėjimą, ir nemažą jų dalį sudaro žmonės, kurie anksčiau dirbo mūsų įmonėse, tačiau kažkada buvo pervilioti įmonių, siunčiančių darbui per komandiruotes“, – pokyčių tendencijomis dalijosi pašnekovė.

VLG įmonių grupės nuotr.

Motyvuoja ne vien orus atlygis

A.Minkevičienės teigimu, tai jog VLG grupės įmonės gali pasiūlyti ne tik konkurencingą, bet ir stabilų bei skaidrų darbo užmokestį, darbuotojams neabejotinai labai svarbu: „Tai reiškia, kad žmogui nereikia ieškoti gero atlygio kažkur svetur ir būti vadinamuoju komandiruotu tėčiu: jis kasdien gali dalyvauti šeimos gyvenime, matyti, kaip auga jo vaikai, kartu švęsti šventes, keliauti. Ir sykiu žmogui užtikrinamos gaunamą algą atspindinčios socialinės garantijos.“

Su kvalifikuotų darbuotojų stygiumi susiduriantis verslas priverstas ieškoti ir kitų, mažiau populiarių išeičių. „Nors visada stengiamės prioritetą teikti darbuotojams iš Lietuvos, ypač – Klaipėdos regiono, pastarojo meto aplinkybės mus verčia aktyviai ieškoti darbuotojų ir užsienyje“, – sako VLG įmonių grupės vadovas A.Šileika.

Tokiu būdu darbuotojų stygiaus problemą bandančių spręsti darbdavių akys krypsta ne tik į artimiausius kaimynus – Ukrainą, Baltarusiją, bet ir į Bulgariją, Turkiją, Azerbaidžaną, Armėniją ar dar toliau – Indiją, Vietnamą.

Vis dėlto šis kelias įmonėms nėra lengvas: žmonių iš trečiųjų šalių įdarbinimas Lietuvoje vis dar yra komplikuotas, biurokratiniai procesai neretai užtrunka net iki pusmečio.

Specialistus ugdyti sudėtinga

Inžinerinės pramonės bendrovių atstovai sutartinai pripažįsta, jog dabartinė situacija paveikiai apnuogino ir paties darbuotojų profesinio rengimo bei studijų finansavimo spragas. Į atsakingus šalies švietimo sistemos atstovus lekia aštrios kritikos strėlės: inžinerinių specialybių atstovų rengimas nėra susistemintas ir dėl to nukenčia studijų kokybė, deramo dėmesio stinga tiek kalbant apie mokymo įstaigų subsidijavimą, tiek šios srities studijas pasirinkusių jaunuolių skatinimą.

„Klaipėdos Pauliaus Lindenau mokymo centras yra vienintelė Vakarų Lietuvos regiono įstaiga, kuri gali ruošti profesionalius inžinerinių kompetencijų darbuotojus jūrinei pramonei. Įstaigoje dirba reikiami savo srities žinovai, ji tam turi puikiai pritaikytą bazę praktikai, dirbtuves. Tačiau Švietimo, mokslo ir sporto ministerija į tai, panašu, neatsižvelgia ir tuos pačius specialistus leidžia ruošti kitoms mokykloms, nors šios neturi tam sąlygų – nei dėstytojų, nei praktinės bazės. Tokie nuostabą keliantys ministerijos veiksmai lemia dėstytojų perviliojimą, mažesnį finansavimą, taip silpninant P. Lindenau mokymo centrą, kurį mūsų, dirbančių jūrinės inžinerinės pramonės srityje, nuomone kaip tik reikėtų stiprinti – akibrokštą iliustravo A.Minkevičienė. – Žinoma, visi mokymo centrai susiduria su problema, kad jaunimas vangiai renkasi inžinerines profesijas, nes jos yra sudėtingos.“

Kai kurių jūrinės inžinerinės pramonės profesijų atstovai šalyje išvis nerengiami – jų ugdymu tenka rūpintis pačiam darbdaviui.

Visi iššūkiai ir opios problemos, su kuriomis ne vienerius metus susiduria inžinerinės pramonės įmonės, aukščiausiems šalies valdžios atstovams nebėra naujiena. Dar kartą jos išsakytos ir praėjusį mėnesį Klaipėdoje vykusio šalies Prezidento Gitano Nausėdos vizito metu. Tai verslui teikia vilčių, jog būtini sprendimai situacijai spręsti galiausiai pajudės iš mirties taško.