LIETUVOS KAMČIATKA VADINAMAME SKUODO RAJONE GAUSU REKORDŲ

Lietuvos pakraštyje esantis Skuodo rajonas stebina amą atimančiais gamtos ir žmogaus kūriniais. Skuodo rajonas sovietmečiu vadintas Lietuvos Kamčiatka, nes jis – išties išskirtinis savo gana laukine gamta ir, nors atrodytų esąs labai nuošaliai, tačiau visada pasirengęs maloniai sutikti turistus. Jie čia gali apžiūrėti ir didžiausią Lietuvos akmenį, ir seniausią Lietuvos gyvenvietę, išgirsti tikrąją žemaičių kalbą, nes pripažįstama, kad ryškiausias žemaitiškumas yra būtent Skuodo rajone. Pasižvalgyti po jį kviečia Skuodo rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyrius.

Lietuvos pakraštyje esantis Skuodo rajonas stebina amą atimančiais gamtos ir žmogaus kūriniais. Skuodo rajonas sovietmečiu vadintas Lietuvos Kamčiatka, nes jis – išties išskirtinis savo gana laukine gamta ir, nors atrodytų esąs labai nuošaliai, tačiau visada pasirengęs maloniai sutikti turistus. Jie čia gali apžiūrėti ir didžiausią Lietuvos akmenį, ir seniausią Lietuvos gyvenvietę, išgirsti tikrąją žemaičių kalbą, nes pripažįstama, kad ryškiausias žemaitiškumas yra būtent Skuodo rajone. Pasižvalgyti po jį kviečia Skuodo rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyrius.

S.Daukanto klėtelė

Ji yra Kalvių kaime. Lenkimų seniūnijoje. 1793 m. Kalviuose gimė žymus istorikas, švietėjas, tautosakos rinkėjas Simonas Daukantas. Iki šių dienų iš buvusios S.Daukanto tėvų sodybos išliko vienintelis pastatas – klėtelė. 1981 m. klėtelė sutvirtinta naujais sienojais, puikuojasi nauju nendrių stogu. Joje įrengtas memorialinis Simono Daukanto muziejus. Restauruotos klėtelės pagrindiniame kambaryje nušviestas istoriko ir rašytojo gyvenimas, kūryba. Kitame – etnografiniai daiktai. Klėtelė, kur atostogaudamas gyveno S.Daukantas, įrengta pagal to meto valstiečių gyvenimą ir buitį. Kitas kambarys paskirtas draugo, pirmojo lietuvių botaniko ir žemiečio Jurgio Pabrėžos veiklai.

Barstyčių akmuo

Barstyčių (Puokės) akmuo yra didžiausias Lietuvoje. Jo matmenys: ilgis – 13,4 m, aukštis – 3,6 m, plotis 7,5 m, svoris – apie 680 tonų. Bene 1956 metais buvo pradėta įdėmiau dairytis į Puokės kaime, vienos sodybos sodo pakraštyje, nedideliu plokščiu apskaldytu paviršiumi iš po žemės prasikišusį akmenį. 1957 metais melioratoriams iš vieno šono plačiai ir giliau įsikasus, paaiškėjo, kad tai beesąs labai stambus riedulys, tūnantis raudonai rudame riedulingame priemolyje. Tačiau dar ilgoką laiką šis riedulys pragulėjo pusiau atkastas duobėje, kurioje nuolat tyvuliavo kritulių vanduo. Galiausiai pasiryžta, melioratoriams padedant, riedulį iki pamatų atkasti ir aplinką nusausinti taip, kad lankytojai galėtų šią žemyninių ledynų atvilktąją dovaną apžiūrėti iš visų pusių. Padavimas byloja, kad senovėje, kur dabar guli Puokės akmuo, buvusi senovės lietuvių pagoniška šventovė. Vienos neištikimos vaidilutės užrūstintas dievas Perkūnas šią šventovę užvertė žemėmis, drauge palaidojo ir stambųjį akmenį. Barstyčių akmuo įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.

Mosėdis

Mosėdis – vienas gražiausių, tvarkingiausių, labiausiai turistų lankomų Žemaitijos miestelių, dar vadinamas Akmenų sostine. Labiausiai Mosėdį išgarsino gydytojas Vaclovas Intas ir jo įkurtas Respublikinis Unikalių akmenų muziejus. Didelę trauką turi ir paties V.Into sodyba, kur muziejus ir buvo pradėtas kurti. Akmenų gatvėje, šalia bažnyčios, vis dar stovi namas, kuriame 1895 - 1898 m. gyveno rašytojas, kunigas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas–Vaižgantas. Miestelio centre esanti Šv. Mykolo Archangelo bažnyčia taip pat sulaukia didelio turistų dėmesio.

Truikinų šaltinėlis

Truikinų šaltinis (arba Šmitos versmė) yra Truikinų kaime, Aleksandrijos seniūnijoje. Versmė pasislėpusi tarp dviejų skardžių, pačiame daubos dugne. Aplink ją auga medžiai. 5-6 metrų skersmens duburyje yra dvi versmės: viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Pilkosios versmės „akis“ – apie 1,5 m pločio, kita beveik dvigubai platesnė. Duburių dugnas kietas, o vanduo skaidrus, vėsus. Nuo versmių, skalaudamas akmenėlius ir medžių šaknis, bėga Šaltupis, vingiuojantis į Guntino upelį. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. Ankščiau kaimiečiai šiame šaltinyje mirkė linus, o išaustos drobės buvo labai baltos. Ten buvo girdomi gyvuliai. Tik kartą į akivarą nugarmėjo jautis ir karvė. Dabar akivaro gylis – 6 metrai. XX amžiaus pradžioje prie šaltinio stovėjo koplyčia. Būta pasakojimų, kad ši versmė turėjusi gydomųjų savybių. Sąnarius, akis ir įvairias kitas ligas gydyti žmonės čia važiuodavę ir iš tolimesnių apylinkių.

Apuolės piliakalnis

Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje. Apuolė – anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paminėta gyvenvietė dabartinės Lietuvos teritorijoje. 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Ancharijaus gyvenimas“ rašoma, kad Švedijos karalius Olafas su savo 7000 karių kariauna puolė Apuliją. Apgultis tęsėsi 8 dienas. Švedai jau buvo beprarandantys viltį laimėti, kai apuoliškiai pasiūlė didelę išpirką ir susitarė su švedais, kad tie atsitrauks. Kronikoje rašoma, kad Apuolę tada gynė 15000 kuršių. Anot istorikų, šis skaičius gerokai išpūstas, nes ant Apuolės piliakalnio tiek gynėjų sutilpti negalėjo. Apuolę tyrinėjo mokslininkai. Per ekspedicijas buvo nustatyta, kad pylimas pradėtas pilti pirmaisiais mūsų eros amžiais. Šiandien didingą anų dienų dvasią galima pajusti užkopus į Apuolės piliakalnį. Kaip skelbiama užraše ant stogastulpio, vedančio į piliakalnį, šio archeologijos paminklo aukštis yra 10 m., plotis – 55 m., ilgis – 80 m. Apuolės piliakalnis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą. Ant Apuolės piliakalnio kasmet rugpjūtį vyksta Baltijos jūros regiono senovės genčių karybos ir amatų festivalis, kuriame rengiamos inscenizuotos kuršių ir vikingų kautynės bei viduramžių amatų pristatymai.

Ąžuolynas 1259 m. Skuodo mūšiui atminti

Žemaičių kultūros draugijos rajono skyrius, vadovaujamas Evaldo Razgaus, Luknių kaime suformavo parkelį, pasodino medelių, pastatydino tris ąžuolinius stogastulpius, primenančius Europos karybos istorijoje neeilinį mūšį, jo vietą. Stogastulpį, vaizduojantį mūšio momentą, sukūrė tautodailininkas Petras Brazauskas, moterį, gedinčią kritusių už tėvynės laisvę – Gabrielius Škimelis, Žemaičių kunigaikštį Algminą – Antanas Jankauskas.

Žemdirbio muziejus

Muziejuje demonstruojami surinkti istoriniai eksponatai: žagrės (žumbiai), plūgeliai, plūgai, virbalinės ir spyruoklinės (drapakai) akėčios, volai (ruiliai), dalgiai, šienapjovės, javų kertamosios, arkliniai grėbliai (grėbarnės), bulvių kasamosios, vežimai (ratai), maniežai (rusvelkiai), garo (dampiai) ir vidaus degimo varikliai (motorai, blakstonai), kuliamosios, arpai, fuchteliai, malimo girnos, šiaudų kapoklės, akselinės šiaudapjaustės, karštuvai nurautų linų galvutėms nuo stiebelių atskirti (šukoučiai), linamušės (kultuvės), išdžiovintų stiebelių-šiaudelių rankiniai laužytuvai, laužtuvai, maniežiniai mintuvai, brauktuvė, brauktuvai, statybininkų, stalių įrankiai, medžio pjovimo, apdirbimo mašinos, plytų darymo formos, arklinės ir kitokios transporto priemonės, pakinkai, namų apyvokos, buities reikmenys, baldai, interjero detalės, verpimo rateliai, audimo staklės, žibintai, lempos. Ekspozicija pateikta atstatytose rąstinėse klėtyse. Šalia veikiančioje kalvėje galima išbandyti kalvio amatą.

Šauklių tundra

Šauklių tundrai 1971 m. buvo suteiktas draustinio statusas. Šauklių draustinyje saugomas kraštovaizdis, artimas Lietuvos poledynmečio tundrai, taip pat iš Suomijos, Švedijos, Alandų salų ir Baltijos dugno ledyno atnešti 0,3–3 m skersmens rieduliai, kurių bendras tūris – 300 tūkst. kubinių metrų. Čia auga 125 rūšių augalai, tarp jų – 6 m aukščio kadagiai. Riedulyne gyvena ir veisiasi daugybė driežų, pilkųjų rupūžių, gluodenų. Šauklių riedulyne–kadagyne įrengtas pažintinis takas. Juo keliaujama apie 1–2 val.

Skuodo muziejus

Muziejus įsteigtas 1991 m. gruodžio 30 d. Pirmiesiems lankytojams Skuodo muziejus duris atvėrė 1992 m. rugpjūtį, pažymint Skuodo miesto savivaldos 420-ąsias metines.Muziejus įkurtas Skuodo dvarvietės patalpose, kurios mena daug istorinių Skuodo miesto įvykių. Šiame pastate 1918 metais buvo įkurta pirmoji Skuodo gimnazija, vėliau veikė daug kitų kultūrinių įstaigų, paskutinė – muzikos mokykla. Todėl muziejaus pastate ir šiandien gyva istorinė ir muzikinė dvasia. Šiuo metu muziejuje sukaupta apie 16 tūkst. eksponatų. Muziejuje yra 5 ekspozicinės salės, kuriose paruoštos nuolatinės ekspozicijos: „Skuodo miesto formavimosi istorija“, „Žemaitiška troba“, „Skuodo sportinės veiklos istorija“, „Senieji kaimo amatai ir moterų darbai“.

Navidansko parkas

57 ha ploto I.Navidansko parkas įkurtas Kalnėnų kaime. Parke auga 34 vietinių rūšių medžiai ir krūmai. Driekiasi beržų, mažalapių liepų, klevų, lazdynų alėjos, gausu ąžuolų, ievų, uosių, drebulių. Gražūs trapieji rutulinės formos gluosniai, aikštelėje keroja skroblai, rudenį valgomas vitaminingas uogas sirpinantys raugerškiai. Tik čia galima pamatyti paprastąją svyruoklinės formos drebulę. Žaliuoja ir valgomasis kaštainis, galintis išaugti iki 30–40 m. Jo lapai ilgi, standūs. Kiekviename gvilde kaštainis sunokina po tris, o kartais ir po 7 skanius, į riešutą panašius valgomus vaisius, šiltesniuose kraštuose auginamos jų plantacijos. Kaštainis gyvena net 3 tūkst. metų. Septyniuose tvenkiniuose plaukioja paukščiai, veisiasi žuvys. Parką įkūrė 1909 metais gimęs Izidorius Navidanskas. Sulaukęs 16 metų, 1928 m. jis vogčiomis nuo tėvų pasodino keturis beržus, kaštoną, liepaičių, tujų. Tėvas pyko, kad tie medeliai neduoda derliaus – tai ne obelys ar kriaušės. Mirus tėvui, Izidorius iškasė tvenkinį, toliau plėtė parką. 1937 m. jis išvyko į Klaipėdą, ten užsidirbo 1000 litų. Ir už juos nusipirko medelių iš Čekijos, Danijos, Vokietijos.