MĖMELIO VAIKIO PALIKIMAS

Buriuotojus pasiekė liūdna žinia iš Vokietijos – mirė jų bičiulis, iš Klaipėdos kilęs legendinis 102 metų buriuotojas Wilhelmas Köhleris, kurį visi labiau pažinojo kaip Jonny’į. Šis Mėmelio vaikis atgavus nepriklausomybę kasmet savo jachta atplaukdavo į Klaipėdą, kol tik pajėgė buriuoti. Galiausiai, nujausdamas artėjančią lemtį, savo švertbotą "Salome" padovanojo marinistiniam klubui "Budys".

Liūdna žinia iš Liubeko

"Mirė Jonny’is, šiemet birželio 14-ąją jam būtų sukakę 103 metai. Tai – žmogus legenda, mums, jį pažinojusiems Klaipėdos buriuotojams, tai labai liūdna žinia. Gavome jo artimųjų pranešimą, kad laidotuvės vyks šeimos aplinkoje, ir prašymą susilaikyti nuo užuojautų", – kalbėjo klubo "Budys" vadovas Kostas Frankas, kuris su W.Köhleriu bičiuliavosi pastaruosius 30 metų.

Su šia įstabia asmenybe K.Frankas susipažino 1987 m., kai W.Köhleris su grupe tautiečių pirmąkart po Antrojo pasaulinio karo atvyko pasidairyti po savo istorinę tėvynę.

"Į Klaipėdą nuo tada jis atvykdavo kiekvieną vasarą. Klaipėdoje jį daug buriuotojų pažinojo ir labai gerbė, bičiuliavosi", – teigė K.Frankas.

Klaipėda Jonny'iui buvo labai svarbi. Jis visur ieškojo savo gimtinės ženklų ir sąsajų.

"Jis pats pasakojo, kai šventė savo 100-metį, jo pasveikinti atėjo Liubeko meras pavarde Lindenau. Jonny'is iškart paklausė, ar jo giminės ne iš Mėmelio. Tas jam atsakė teigiamai. Pasirodo, jachtų statyklos savininkas P.Lindenau – artimas mero giminaitis", – pasakojo K.Frankas.

Aštuoni žingsniai į vakarus

Köhlerio pavardė lietuviškai reiškia "anglininkas". Jo protėviai buvo zalcburgiečiai, į Klaipėdos kraštą atklydę XVIII a. pradžioje, maro metais, ir čia pasilikę.

Tad Köhlerių Klaipėdos krašte – nemažai. Pačioje Klaipėdoje senosiose miesto kapinėse (dabar Skulptūrų parkas) amžinojo poilsio atgulė Jonny’io seneliai.

"Kai jis po daugiau nei 50 metų vėl atvyko į Klaipėdą, suprantama, senelių kapų čia jau nebuvo nė ženklo. Bet jis tiksliai žinojo, kur jie palaidoti – aštuoni žingsniai į vakarus nuo paminklo 1923-iųjų sukilėliams. Tikslesnio orientyro nė nereikia. Čia jų palaikai ilsisi ir šiandien", – tvirtino K.Frankas.

Pats Wilhelmas gimė 1916 m. Mėmelyje. Kai jam sukako šešeri, su tėvais persikėlė gyventi į Šilutę.

Paskui jo šeima grįžo į Klaipėdą, kur tėvas įsigijo plytinę dabartinėje Trilapio gatvėje.

Klaipėdoje Wilhelmas baigė mokyklą, sportavo ir buvo laimingas.

Nuo baidarių iki ledo jachtų

Pasak K.Franko, W.Köhleris sportavo nuo aštuonerių, jo dėdė Johnas buvo irklavimo treneris.

Šis užsisodindavo ant dviračio savo mažąjį sūnėną ir abu važiuodavo į treniruotę.

Tada piliavietėje veikė irkluotojų klubas "Neptūnas".

"Jis Wilhelmą į treniruotes veždavosi, nes irkluotojams reikėdavo vairininko, kur tiko mažas žmogus. O aštuonmetis skardžiabalsis berniukas skaičiuoti garsiai mokėjo. Kai jie atvažiuodavo į klubą, sportininkai sakydavo: "Atvažiuoja Johnis su savo Jonny’iu." Taip vaikui iki amžiaus galo prilipo ši pravardė, kuria jis labai didžiavosi. Kai rašydavau jam laišką, visada pirmiausia kreipdavausi "Jonny", o tik po to – "Wilhelmai", – pasakojo K.Frankas.

Kiek ūgtelėjęs, Jonny’is ėmė užsiiminėti baidarių sportu. Ilgainiui jis tapo baidarių klubo vadovu bei jo siela.

Dar vėliau mokėsi statyti jachtas ir tapo jachtų statymo meistru.

Vaikystėje W.Köhleris Luizės priemiestyje veikusioje Engelkės plytinėje pastebėjo gaminamas ledroges, kurios irgi tapo Wilhelmo gyvenimo aistra.

Tad nuo 1928 m. Jonny’is Kuršių burinių ledrogių klube Smeltėje buvo atsakingas už takelažą, jauniesiems nariams rengė teorinius užsiėmimus.

Pasistatęs savo pirmąsias ledroges "Salemke", buvo priimtas tikruoju nariu.

Po karo Vokietijoje jis su bendraminčiais toliau populiarino šią įspūdingą sporto šaką.

Beje, iki mirties Wilhelmas buvo Šiaurės Vokietijos ledo jachtų sąjungos garbės komodoras.

W.Köhleris jaunystėje garsėjo ir kaip irkluotojas. 1940 m. jis triskart tapo Rytprūsių čempionu įvairiose kanojų klasėse.

Nepatikimas būti jūrininku

Jonny’io gyvenimas – vienas tipiškiausių Klaipėdos krašto gyventojų likimo pavyzdžių, kai gimęs Prūsijos karalystėje po Didžiojo karo jis tapo jau Lietuvos Respublikos piliečiu ir netgi spėjo patarnauti jos kariuomenėje, o 1939-aisiais staiga virto Trečiojo reicho kareiviu.

Paskui, jau po visų kataklizmų, 50 metų laukė galimybės sugrįžti į savo jaunystės miestą – Klaipėdą.

K.Franko teigimu, Wilhelmo tarnavimas ir įgyti įgūdžiai Lietuvos kariuomenėje vėliau, jau Antrojo pasaulinio karo metais, jam labai pagelbėjo.

"Pamenu, jis pasakojo, kaip 1937 m. visus šauktinius klaipėdiečius, tarp jų ir Jonny’į, traukiniu nuvežė į Panevėžį. Išrikiavo ir seržantas šaukia: "Köhler!" Jonny’is neatsiliepė, nes lietuviškai jo pavardę reikia tarti "Keler". Paskui Jonny’is jam sako, kad nemoka lietuviškai, o tas jam atrėžia: "Išmoksi, bratka, išmoksi." Ir iš tikrųjų jis išmoko", – šypsojosi K.Frankas.

Netrukus Klaipėdos kraštas buvo aneksuotas hitlerininkų. Tie, kurie jautė pavojų, turėjo teisę iš čia išvažiuoti per kelias dienas.

Jonny’is Klaipėdą laikė savo gimtine ir niekur vykti neketino. Taigi netrukus jis, visai neseniai buvęs Lietuvos Karaliaus Mindaugo ketvirtojo pėstininkų pulko kareiviu, tapo vermachto kariu.

"Jonny'is ir savo atsiminimų knygoje rašė, kad labai norėjo būti karo jūrininku. Tačiau jam buvo atsakyta, jog jis nepatikimas, nes tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Taip jis tapo pėstininku. Beje, Lietuvos kariuomenėje jis buvo išmokytas žingsniuoti ilgais žingsniais, nes taip mažiau pavargstama. Ir tie žygiavimo įgūdžiai, kuriuos jis įgijo Panevėžyje, jam labai pravertė vėliau", – teigė K.Frankas.

Patekęs į frontą, W.Köhleris netrukus buvo sužeistas. Po karo liko Vokietijoje, 1961 m. pas jį persikėlė jo tėvai.

Laivą dovanojo klubui

2000-aisiais savo 84-ąjį gimtadienį Jonny’is sutiko Klaipėdoje su bičiuliais buriuotojais.

Būtent tada ant jachtos "Salome" nuotraukos jis užrašė dovanojimo aktą ir savo švertbotą – turistinę-pramoginę jachtą dovanojo klubui "Budys".

"Paskui mes dar surašėme tą patį vokiškai, patvirtinome pas notarą. Jo valia laivas plaukioja su Vokietijos vėliava. Ir po to jis nuolat grįždavo į Klaipėdą, mes ta jachta išplaukdavome į jūrą. Beje, jis buriuodavo ir vienas, net tada, kai beveik nieko nebematė. Į jachtą pasiimdavo tik savo ištikimą jungą – šunelį, kuris buvo prastai matančio škiperio vedlys", – pasakojo K.Frankas.

K.Frankas neslėpė, kad išsaugoti jachtą "Salome" yra nelengva užduotis, nes laivas statytas 1936 m. ir yra ąžuolinis. Beveik visas medines detales reikia keisti.

"Šiaurės jūroje, kuri yra gana sūri, tokiais laivais galima plaukioti ne vieną šimtą metų ir jie išlieka nepažeisti, o mūsų Baltija, palyginus su Šiaurės jūra, yra "saldi", tad jachta "pavargo". Tačiau labiausiai gaila, kad Jonny’is daugiau nebeatvažiuos į Klaipėdą ir nebeburiuos savo jachtos "Salome". Netekome žavaus žmogaus, spalvingos asmenybės ir gero bičiulio", – apgailestavo K.Frankas.