Viena svarbiausių šių dienų krypčių – pietinio aplinkkelio įrengimas, kuris leistų išvaduoti miesto gatves nuo intensyvių sunkiojo transporto srautų, sumažinti taršą, pagerinti eismo saugumą ir kartu užtikrinti strateginį šalies pasirengimą galimiems saugumo iššūkiams bei kariniam mobilumui.

Apie tai, ko šiandien vis dar trūksta, kas jau padaryta ir ką dar reikia įgyvendinti, „Klaipėda“ kalbėjosi su uostamiesčio meru Arvydu Vaitkumi.

– Mere, kodėl Klaipėda šiandien turi būti laikoma strateginiu regionu?

– Klaipėda jau seniai peržengė regioninio miesto ribas. Turime vienintelį ir strateginį jūrų uostą Lietuvoje, stiprų LEZ’ą, modernią pramoninę bazę ir esame tranzitiniai vartai Lietuvai ir sąjungininkams. Ne veltui sakoma, kad Klaipėda yra Lietuvos vartai į pasaulį.

Kalbant apie karinį mobilumą – Klaipėda yra nepalyginai svarbiausias miestas ir taškas, iš kurio galima pradėti greitą kariuomenės dislokaciją. Bet vien strategine geografija džiūgauti nepakanka, apsiriboti nebegalime – jei infrastruktūra stringa, tai tampa silpna grandimi visoje grandinėje. Ir būtent dabar, ne rytoj, esant tokiai geopolitinei situacijai mes turime apie tai kalbėti ir imtis veiksmų didinant miesto ir prieigų, gatvių pralaidumą.

– Kokie šiandien pagrindiniai iššūkiai trukdo Klaipėdai atlikti šį svarbų vaidmenį?

– Pirmiausia – transporto infrastruktūros nepakankamumas. Klaipėda turi vos tris pagrindinius įvažiavimus į miestą. Per rytinį ir vakarinį piką eismas faktiškai paralyžiuojamas. Daug gyventojų, ypač už Palangos plento, kiekvieną dieną stovi spūstyse. Taip pat kartu sukeliami dideli nepatogumai ir miesto gyventojams.

Tuo metu dauguma krovinių, kurie anksčiau judėjo geležinkeliais, šiandien važiuoja autotransportu. Nuo 2008 metų iki šiol valstybė nesugeba užbaigti Jakų žiedinės sankryžos. Nuo 2010 metų tik kalbama apie pietinį išvažiavimą iš uosto pietinės dalies, kur yra didžiausias sunkvežimių srautas. Šis srautas užkemša miesto gatves ties Rimkais, Jūrininkų prospektu, Šilutės plente ir blogina ekologinę situaciją, gadina miesto gatves, kurias, kaip rodo praktika, tenka tvarkyti miesto žmonių pinigais. Pastačius pietinį aplinkkelį, šių problemų neliktų. 2020 metais kartu su savivaldybe parengėme ir pateikėme tuometinei Vyriausybei nutarimo projektą, kurio pagrindu geležinkelio krovininiai sąstatai nebevažiuotų per miestą. Atlaisvėtų Tilžės gatvės, Lypkių gatvės ir Rimkų sankryžos pravažumas. Šis nutarimo projektas iki šiol „guli stalčiuje“. Labai tikiu, kad bent ši Vyriausybė imsis konkrečių veiksmų.

Būtina pertvarkyti kelią nuo Jakų žiedinės sankryžos link Šilutės iki Šernų sankryžos į keturias eismo juostas. Tai leistų užtikrinti krovininių automobilių srautus, kurie važiuotų iš pietinio aplinkkelio ir Laisvosios ekonominės zonos. Klaipėdos miestui tenka ir Smiltynės perkėlos automobilių srautai su visomis problemomis kertant tris miesto pagrindines magistrales.

Svarbus pastebėjimas – uosto ir Laisvosios ekonominės zonos veikla duoda valstybės biudžetui apie milijardą eurų kasmet. O problemos paliekamos Klaipėdos žmonėms. Tai nėra normali situacija. Ją būtina keisti.

Esant tokiai akivaizdžiai nepakankamai infrastruktūrai, kai rytinio ir vakarinio piko metu užsikemša miesto įvažos ir išvažos, apie kokį karinį mobilumą kalbame? Kariuomenės judėjimas teoriškai būtų sudėtingas arba neįmanomas – dabartinė infrastruktūra, sukurta prieš kelis dešimtmečius, nespėja su gyvenimu.

– Dalis visuomenės gali sakyti: „karas nevyksta, kodėl kalbame apie karinį mobilumą?“

– Tai teisingas klausimas. Bet ir atsakymas paprastas: strategija planuojama taikos metu. Jei atsidurtume situacijoje, kai miesto žmones reikėtų greitai evakuoti arba priimti karinės logistikos pajėgas, – šiandien neturime pakankamai jungčių tam padaryti sklandžiai.

Aš dažnai pats pagalvoju: kas būtų, jei iš miesto reikėtų vienu metu išvykti tūkstančiams žmonių? Trimis arterijomis? Klaipėda nebuvo statyta šiai realybei. Todėl mes, kaip savivalda, kuri geriausiai mato esamą situaciją, turime būti pirmieji, kurie sakėme, sakome ir sakysime – pasiruošimas yra ne tik miesto, bet ir šalies atsakomybė.

– Kokie konkretūs veiksmai jau atlikti savivaldybės, kad Klaipėdos pietinio aplinkkelio projektas iš tiesų būtų įgyvendintas?

– Mes nenorime būti miestas, kuris tik kelia problemas – mūsų tikslas būti miestu, kuris siūlo sprendimus ir imasi iniciatyvos. Miestas padarė savo namų darbus. Tam būtų naudojamos gerai sutvarkytos pietinėje miesto dalyje esančios gatvės, kurios ir šiuo metu naudojamos sunkiojo transporto srautams iš uosto ir LEZ teritorijų. Nuolatos bendradarbiaujame su „Via Lietuva“, Susisiekimo ministerija bei Vyriausybe. Numatoma, kad aplinkkelio trasa būtų 6,8 km ilgio. Ji jungtų pietinę Klaipėdos miesto dalį, uosto teritoriją su valstybinės reikšmės krašto keliu Nr. 141 (Kaunas–Jurbarkas–Šilutė–Klaipėda), įsijungiant į šį kelią ties Dumpiais.

Bet turime dar kartą aiškiai pasakyti: be nacionalinės politinės valios strateginiai infrastruktūros projektai nevyksta. Jeigu valstybė rimtai žiūri į savo karinio mobilumo planus, Klaipėda privalo būti investicijų prioritetų sąraše. Ir labai džiaugiuosi, kad pasikeitus centrinei valdančiajai daugumai mes jau žengėme žingsnį į priekį – mūsų iniciatyva pietinio aplinkkelio projektas, kuris parengtas prieš bemaž dešimt metų, jau įtrauktas į valstybės svarbių projektų sąrašą. Tai mažas, bet svarbus žingsnis projektui būti įgyvendintam. Tam, kad projektas būtų greičiau ir, tikėtina, pigiau įgyvendintas, neatmetame ir partnerystės su privačiu verslu. Šiuo metu jau fiziškai egzistuoja privatiems subjektams priklausanti jungtis, kurią paėmus valstybės poreikiams, sunkiojo transporto srautus būtų galimybė nedelsiant nukreipti į minimą kelią, aplenkiant didelę dalį miesto gatvių.

– Kaip šis projektas realiai pakeis paprastų klaipėdiečių kasdienybę?

– Daugybė žmonių šiandien gyvena šalia pagrindinių miesto arterijų, kur nuolat juda sunkiasvoris transportas: konteineriai, pramoniniai vilkikai. Tai reiškia triukšmą, vibraciją, taršą, spūstis. Ir dėl to ne paslaptis, sulaukiame teisingos kritikos iš gyventojų.

Pietinis aplinkkelis leis visus sunkiasvorių vilkikų srautus nukreipti toliau nuo gyvenamųjų rajonų. Iš pietinės uosto dalies kroviniai galės iškart išvažiuoti į krašto kelią – nuo Šilutės link Jakų žiedinės sankryžos. Tai reiškia, kad visas šis srautas miestą aplenks, žmonės pajus mažiau triukšmo naktimis, švaresnį orą pietinėje miesto dalyje, ypač Rimkuose, Jūrininkų prospekte ir Šilutės plente.

– Tai skamba kaip teigiama kryptis. Bet ar vien aplinkkelio pakaks iš esmės išspręsti karinio mobilumo problemą?

– Aš sąmoningai apie tai kalbu labai aiškiai – vien aplinkkelio neužtenka. Tai būtinas, bet nepakankamas sprendimas, jei norime tikrai pasiekti permainų.

Šalia šio projekto, kaip ir minėjau, būtina užbaigti Jakų žiedinės sankryžos rekonstrukciją. Tai vienas svarbiausių transporto mazgų visame Klaipėdos regione. Šiuo metu jis veikia ribotai ir neužtikrina autotransporto srautų pralaidumo nuo Palangos ir Šilutės.

Antra, pasikartosiu, kelias Nr. 141, nuo Jakų žiedinės sankryžos link Šilutės taip pat reikalauja kapitalinio remonto. Projektas įrengiant keturias eismo juostas buvo rengtas dar 2008 metais, bet be valstybinio finansavimo tai nebus įgyvendinta. Nenormalu, kad toliau nuo Klaipėdos, kelias link Priekulės yra keturių eismo juostų, o artėjant link miesto jis susiaurėja iki dviejų juostų, tai visiškas absurdas. Būtent šis kelio ruožas, jei bus įgyvendintas pietinio aplinkkelio projektas, taps tranzitu iš miesto, todėl jo rekonstrukcija yra būtina.

Mano požiūriu: pietinis aplinkkelis – kaip stuburas, bet stuburas veikia tik tada, kai tinkamai sujungtas su galūnėmis. Kitaip tai – ne sistema, o tik fragmentas.

– Jūsų nuomone, ko reikia, kad visa ši infrastruktūra taptų realybe?

– Pirmiausia reikia supratimo nacionaliniu lygiu, kad Klaipėda nėra tik uostas, LEZ’as, bet ir energetinis centras ir karinio mobilumo garantas Lietuvai. Tai strateginis mazgas visai valstybei. Vis dėlto panašu, kad einame teisinga linkme ir jau pajutome Vyriausybės palaikymą, kuri supranta, kad Klaipėda nėra tik taškas žemėlapyje.