Ne kopija, o – originalas

– Kaip jus reikėtų pristatyti?

– Kas esu? Pasaulio valdovu dar vadintis per anksti, tad gal – metalo plastikos chirurgas? Skamba šiek tiek utopiškai, bet meno pasaulyje tai nėra trūkumas – ten rankos nesurištos, taisyklių mažiau. Save apibūdinti visada keblu – juk lengva prisiskirti sau nepelnytų titulų. Gal tiksliau būtų sakyti: menininkas, bandantis pažinti metalą. Arba tas, kuris per meną stengiasi jį atrasti iš naujo.

– Kodėl jūsų pravardė „Kupriukas“?

– Viskas prasidėjo nuo mano automobilio, kuris turėjo šią pravardę. Dirbdamas logistikos srityje, turėjau gerai apmokamą ir atsakingą darbą, tačiau gyvenime atėjo momentas, kai norėjosi įjungti žemesnę pavarą – keisti gyvenimo ritmą ir jaustis laimingesniam, dirbant su metalu, nors uždarbis ir buvo mažesnis. Tuo metu aš pildžiau interneto dienoraštį apie savo automobilį „kupriuką“, važinėdavau juo ir dalyvaudavau senovinių automobilių renginiuose. Kai pradėjau dirbti su metalu, į tą patį puslapį pradėjau kelti savo kūrybą, ir taip „kupriuko“ garažas transformavosi į mano dirbtuves. Aplinkiniams ėmus mane vadinti Kupriuku, ši pravardė taip ir prigijo. Man tai netrukdo – priešingai, manau, žmonėms mane lengviau įsiminti, ir dabar šią pravardę turiu kaip savo simbolį.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Didžiausią įkvėpimą, ko gero, randu gatvės mene. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti visiškai nesusijęs su metalo darbais, tačiau kūrybiškumas, kuriuo pasižymi gatvės menininkai, mane žavi. Nuolat lankausi parodų rūmuose, stebiu kitų menininkų darbus – tai savotiškas įkvėpimo šaltinis, kurį bandau pritaikyti savo kūryboje. Šiaip, kai gaminu sienų dekoracijas, darau jas nepasikartojančias, kad jeigu žmogus jas įsigijo, jis tikrai žinos, kad turi kažką autentiško. Aišku, jei tas pats žmogus norėtų antro tokio pat kūrinio – jam vieninteliam ir pagaminčiau.

Fantazija: A. Stonio kūrinių sąraše – nuo „Korozijos puotos“ iki J. Basanavičiaus portreto. A. Stonio asmeninio archyvo nuotr.

Procesas tampa meditacija

– Ar buvo tokių darbų, kurie atrodė techniškai itin sudėtingi arba kuriuos norėtumėte sukurti, bet nesate tikras, kaip pradėti?

– Šiuo metu turiu užsirašęs apie 15 idėjų, kurias ketinu įgyvendinti, kai tik atsiras laiko. Kai dirbi pagal užsakymą, turi tilpti į tam tikrus rėmus, tada gali prireikti daugiau planavimo ir koregavimų, nes reikia derinti galutinį variantą su pačiu klientu. Bet kalbant apie mano darbus, čia sudėtingumas labiau susijęs su kantrybe ir ištverme – kartais dekoraciją darau septynias dienas. Tai – kaip tapyti paveikslą savaitę. Toks darbas nėra didelis, tačiau jo kūrimo procesas labai ilgas ir lėtas. Bet man tai patinka. Aš tiesiog pasileidžiu muziką, ir tas procesas tampa meditacija, malonumu.

– Ar bandėte kurti iš kitokių medžiagų, pavyzdžiui, vien iš medžio?

– Esu šiek tiek bandęs – vieną kartą restauravau labai gražią, smulkią medinę skulptūrą, pasikonsultavęs su staliais. Taip pat buvo toks atvejis, kai radau seną ąžuolinį stalą be kojų – labai apsidžiaugiau, nes galėjau laisvai sukurti jam naujas, visiškai kitokias metalines kojas. Dabar tas stalas jau nebeprimena staliaus dirbtuvių baldo. Patirties su medžiu turiu labai mažai – jei klientai pageidauja konkrečių medžio elementų, dažniausiai bendradarbiauju su staliais. Vienas jų – „Medinukas“, su kuriuo esame ne kartą dirbę kartu: jis rūpinasi medine dalimi, o aš – metalo. Tiesa ta, kad metalas – labai sudėtinga medžiaga. Kai pradėjau, galvojau: porą metų padirbėsiu su juodu metalu, paskui pereisiu prie spalvoto, bet kuo ilgiau dirbu, tuo daugiau klausimų kyla, atsiveria nauji iššūkiai, naujos pamokos. Tad nusprendžiau likti prie metalo.

– Kaip žmonės vertina jūsų meną?

– Kartais tiesiai pasako, kad mano darbai nepatinka, bet tai manęs nestebina – kiekvienas turi savo nuomonę. Aš nesu kalvis ir nedarau tradicinių kalvystės darbų, mano kūryba orientuota į industrinį dizainą, metalo meną, tad natūralu, kad ne visiems tai patiks. Tačiau dažniausiai sulaukiu teigiamų atsiliepimų, o tai labai motyvuoja, padrąsina ir skatina toliau kurti.

Pradžia: asmeninė metalo „karštinė“, anot A. Stonio, prasidėjo nuo automobilio, kurį vadino „kupriuku“, ilgainiui tai tapo ir paties kūrėjo pravarde. / Ilmos Jurkuvienės nuotr.

Nuo šimtakojo iki J. Basanavičiaus

– Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?

– Dažniausiai stengiuosi turėti aiškų veiksmų planą – nuo A iki Z, tam, kad reikėtų daryti kuo mažiau korekcijų. Nors kartais galutinis kūrinys gali šiek tiek skirtis nuo pirminės idėjos, stengiuosi laikytis pradinės krypties. Visgi kūryboje dažnai atsiranda netikėtų posūkių. Vienas įsimintiniausių kūrinių – nematomo smėlio laikrodžio sukūrimas. Įkvėpimas kilo iš minties, kai daugelis sako: „laikas prabėgo, ir net nepastebėjau.“ Tuomet pagalvojau – gal geriau ne stebėti, kaip eina laikas, o jį girdėti? Norėjau, kad laikrodis veiktų garsiniu principu – byrančios dalelės atsitrenktų į metalą ir skleistų garsą. Ieškojau tinkamos medžiagos, o pats kūrimo procesas buvo toks sudėtingas, kad du kartus buvau viską padėjęs į šalį. Tačiau galiausiai, kai pavyko, nusprendžiau įdiegti dar vieną netikėtumą – laikrodis tapo dviejų laiko zonų: į vieną pusę laikas eina 15 sekundžių, į kitą – 13. Tai buvo kūrybinė kelionė su daug iššūkių, bet pirminė idėja išliko – sukurti nematomą smėlio laikrodį.

– Koks jūsų mėgstamiausias kūrinys?

– Nors kiekvienais metais atsiranda darbų, kurie įsimena labiau, vienas mėgstamiausių – „Korozijos puota“. Tai kūrinys, kurį man buvo ir smagiausia kurti, ir su kuriuo skaudžiausiai atsisveikinau. Tai – iš armatūros sukurtas šimtakojis, einantis link stovelio, kurį tarsi jau pradėjo ėsti. Naudojau netradicinę techniką, specialiai išpjoviau stovelio kampą, kad būtų aišku – korozija vyksta. Darbas gal ir ne kiekvienam malonus, nes vabzdžiai ne visiems kelia simpatiją, bet tiek pats darbo procesas, tiek galutinis rezultatas man buvo fantastiškas. Apskritai stengiuosi pernelyg neprisirišti prie savo kūrinių. Vienas menininkas yra pasakęs, kad per daug mylėdamas savo darbus, gali imti arogantiškai žiūrėti į kūrybą. Aš to vengiu – noriu išlikti paprastas, o kūriniuose vis dar dažnai randu, ką galima patobulinti. Perfekcionizmui pabaigos nėra.

Kas esu? Pasaulio valdovu dar vadintis per anksti, tad gal – metalo plastikos chirurgas?

– Kokius darbus dažniausiai užsisako jūsų klientai?

– Nuo pat pradžių mano „arkliukas“ buvo armatūra. Kol kiti ją slepia po betonu, man ji pasirodė graži ir įdomi, todėl pradėjau iš plonesnės armatūros kurti sienų dekoracijas – individualias, pagal žmogaus norus ar interjerą. Tai ir dabar yra vienas pagrindinių mano darbų. Be to, gaminu įvairius metalo gaminius – baldus, dekoracijas, taisau ir restauruoju daiktus. Nors labiausiai mėgstu kurti skulptūras, vien iš meno išgyventi sunku, reikia atrasti tą savo klientą, tad kartais tenka imtis ir praktiškesnių užsakymų. Bet kartas nuo karto pasidarau kūrybinę pertrauką nuo užsakymų – tada visiškai pasineriu į skulptūrų kūrimą. Mane ypač domina industrinis dizainas, senų daiktų perdirbimas ir jų pavertimas kažkuo nauju. Man svarbu, kad darbai nebūtų tiesiog pagaminti, o turėtų idėją, keliautų, darytų įspūdį.

– Ar būna, kad klientai prašo pakartotinai kurti jau buvusius darbus?

– Taip. Vienai kavinei buvau sukūręs žuvėdras, kylančias į viršų – tokia kompozicija per kelis aukštus, einant laiptais jos didėjo. Po to darbo gavau daug užklausų padaryti tokias pačias žuvėdras, bet atsisakiau – viską perpaišiau, dariau kitokias, kad nesikartotų. Ta pati kavinė vėliau užsakė dar vieną žuvėdrų kompoziciją – tą padariau. Tas pats buvo ir su „Oldman“ kavine. Kai atsidarė pirmoji jų kavinė Palangoje, jai padariau Jono Basanavičiaus portretą virš židinio. Po poros metų, kai atidarė antrąją kavinę Kaune, vėl paprašė tokio pat portreto – jiems vėl sukūriau. Bet jei ateitų kas nors kitas ir sakytų: „Duodu tau bet kokius pinigus, tik padaryk man J. Basanavičių“, turėčiau atsisakyti.

Mintyse – svajonių parkas

– Kaip pristatote savo darbus meno mugėse?

– Daugelis į meno muges veža savo darbus tikėdamiesi juos parduoti. Aš šiek tiek kitaip žiūriu į šį procesą – man svarbiau susitikti su žmonėmis, gauti grįžtamąjį ryšį, pabendrauti su tais, kurie jau turi vieną ar kitą mano darbą ar dar tik planuoja jį įsigyti. Kadangi mano kūriniai – dažnai didesni, sunkesni, reikalaujantys erdvės ir konteksto, jų parduoti ekspromtu nėra taip paprasta. Tad nusprendžiau mugėje sukurti šiek tiek netikėtą formatą – apsimečiau tarsi 90-ųjų turgaus prekeiviu. Kamputyje buvau pasidėjęs savo darbų nuotraukas, o pagrindinę ekspoziciją sudarė įvairūs metalo gabaliukai ir senovinės svarstyklės – norintieji galėjo juos pasisverti, pačiupinėti. Pastebėjau, kad daug žmonių į meno muges ateina su tam tikru vidiniu barjeru – bijo prieiti, užkalbinti, nes jaučia spaudimą ką nors pirkti. Bet kai prieš akis pamato tokią netikėtą, žaismingą ekspoziciją – smalsumas nugali. Jie sustoja, klausia, kalbamės. Nebelieka to įprasto „pardavėjas–pirkėjas“ santykio – atsiranda draugiškas ryšys, nuoširdus pokalbis.

– Esate išsikėlęs tikslą sukurti senovinių karstyklių parką. Kaip ši svajonė vystosi?

– Yra ta svajonė sukurti gal ne tik senovinių karstyklių parką, bet apskritai tokią vietą, kažkuo panašią ir kartu visiškai skirtingą nuo Viliaus Orvido sodybos-muziejaus arba, pavyzdžiui, yra dar tokių panašių vietų kaip „Puodų namas“ Žagarėje ar Vaclovo Into akmenų muziejus. Taip, yra noras sukurti tam tikrą utopinę vietą, kurioje būtų dalis senovinių karstyklių, senovinių atrakcionų dalių, kurias man pavyko rasti. Ten pat aš svajoju kurti žaislų muziejų ir tokią meno erdvę, kad tai būtų unikali, graži vieta, išskirtinis kampelis Lietuvoje. Ir sekasi neblogai. Šiais metais planuoju toje vietoje surengti meno festivalį, susirinks ir bičiuliai menininkai, ir nepažįstami menininkai, ir žiūrėsime, kaip pavyks.