Lietuvos teismuose sukasi realiame gyvenime mažai tikėtina, bet jūriniame versle įprasta byla dėl laivo kuro įpylimo.

Sukta jūrinė schema

Kompanija „Jupiter Shipping and Trading“ kreipėsi į Lietuvos teismus, kad Bahamų salose registruotos kompanijos „Crystal Shipping“ ir „Campbell Shipping“ sumokėtų per 455 tūkst. JAV dolerių už į laivą „CS Crystal“ 2015 m. rugsėjį, lapkritį ir gruodį per 4 kartus piltą kurą.

„Crystal Shipping“ ir „Campbell Shipping“ atsisakė mokėti. Klaipėdos apygardos teismas pernai sausį, o Lietuvos apeliacinis teismas šiemet sausį tą jų atsisakymą patenkino. Laikyta, jog nėra įrodyta, kad skolą turi mokėti laivo savininkai. Konstatuota, kad laivo kapitonas kuro pirkimo istorijoje veikė ne kaip laivo savininko, o kaip jo frachtuotojo atstovas.

„Jupiter Shipping and Trading“ šioje istorijoje buvo tarpininkas. Jo laivo „CS Crystal“ savininkai nepripažįsta kaip kuro pardavėjo, nes su juo neturėjo jokių tiesioginių sutarčių.

Iškelta abejonių, kam priklauso „Jupiter Shipping and Trading“ – Turkijos registrui ar ofšorui Sent Kitso ir Nevio federacijoje. Ieškinyje kompanijos adresas nurodomas Turkijoje, o rašytiniuose dokumentuose – Čarlstone, kuris yra minėtos federacijos sostinė. 

Laivo kuro pirkėjais įvardijamos dar kitos kompanijos – „Drybulk Investment Holding“ ir „Spot Shipping and Trading“.

Areštas iškėlė įsipareigojimus

Šioje istorijoje kyla klausimas, kaip nieko bendra su Lietuva neturinčių užsienio kompanijų ginčo byla atsidūrė Lietuvos teismuose? Juo labiau kad ir kuras į laivą buvo piltas ne Klaipėdos, o Naujojo Orleano, Lomos, Salvadoro Roado ir Durbano uostuose.

Esmė tai, kad laivas „CS Crystal“ buvo areštuotas Klaipėdos uoste. Pagal Tarptautinę konvenciją, kuri susijusi su laivų areštu, jis turi būti areštuojamas bet kurioje konvenciją ratifikavusioje šalyje, kai skola yra susijusi su tuo pačiu laivu.

Laivo areštas taikomas priveligijuotais jūrinių reikalavimų atvejais. Ar kuro tiekimas yra toks atvejis? Įvairių šalių teisė tai aiškina skirtingai. Lietuvoje tai buvo laikoma privilegijuotu jūriniu reikalavimu.

Kai laivas buvo areštuotas Lietuvoje, mūsų šalies teisininkai turėjo aiškintis gana sudėtingą kuro įpylimo į laivą schemą. Juo labiau kai ieškovas yra galimai ofšorinė kompanija.

Bylą sudėtingesnę daro dar ir tai, kad savininkai laivą „CS Crystal“ pagal frachtavimo sutartį kuro pylimo metu buvo perdavę naudoti dar kitoms dviem kompanijoms.

Laivo arešto žala

Lietuvoje įsisiūbavus ginčui dėl kuro tiekimo ir apmokėjimo už jį, laivo „CS Crystal“ savininkai kreipėsi į teismą su priešieškinio skundu. Prašyta priteisti 49,563 tūkst. eurų žalą, atsiradusią dėl laivo arešto Klaipėdos uoste.

„Jupiter Shipping and Trading“ kaltinta tuo, kad „sąmoningai neinformavo atsakovų apie savo reikalavimus vien tam, jog galėtų su kuo mažesniais trukdžiais areštuoti laivą, o vėliau laivo areštą panaudoti kaip spaudimo priemonę atsakovams, sudaryti jiems nepalankią taikos sutartį byloje“. „CS Crystal“ Klaipėdos uoste buvo areštuotas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi „Jupiter Shipping and Trading“ prašymu. Tų pačių metų rugpjūčio 10 d. tas pats teismas laivo areštą panaikino. Jis buvo pakeistas 487 tūkst. eurų įmoka į Klaipėdos apygardos teismo depozitinę sąskaitą.

Vėliau Klaipėdos apygardos teismas atsisakė nagrinėti priešieškinio skundą. Remtasi tuo, kad „Jupiter Shipping and Trading“ yra Nevio salos juridinis asmuo, su kuria Lietuva neturi teisinės sutarties.

Gali kilti klausimas, kodėl laivo arešto prašymas buvo nagrinėjamas, o priešieškinio atvejis – ne, kai abiejuose figūravo ta pati ofšorine laikoma „Jupiter Shipping and Trading“. Esmė ta, kad laivo arešto prašymas yra jūrinis reikalavimas, kuris numatytas pagal Tarptautinę konvenciją, o priešieškininis prašymas dėl nuostolių atlyginimo, kad ir susieto su laivo areštu, yra civilinio proceso reikalavimas.