PO GYVENIMO ŠĖLSMO – TYLA

Milžiniškas gyvenimo tempas – fechtavimas, tapyba, knygų rašymas ir dainų kūrimas, koncertai, ovacijos, gerbėjos ir kelionės Jonui Tarasevičiui – praeityje. Likimas ūmai sustabdė šį beprotišką bėgimą. Šiandien vyro poreikiai kuklūs. Jis antrus metus gyvena globos namuose, kur nedidelį kambarėlį dalijasi su nieko nereginčiu ir negirdinčiu kaimynu.

12 kvadratų ir kaimynas

Tokia netikėtai užklupusi tyla ir ramybė aktyvų žmogų nubloškė į jam neįprastą dimensiją.

Gyvenimas 75-erių J.Tarasevičiui tarsi sustingo ir atrodė, jog įvyko kažkokia klaida, kuri netrukus bus ištaisyta.

Tačiau kol kas realybė – globos namai su kitokiomis būties spalvomis.

Jono erdvė čia yra jo lova, stalas ir spinta. Kambario sienas puošia paties tapyti paveikslai, svarbiausių žmonių nuotraukos, po stalu – akordeonas, ant stalo – dar vienas būsimos knygos rankraštis.

Ir tai visas privatumas.

Dar yra kaimynas, nematantis ir negirdintis. Tad, regis, ko daugiau benorėti vis dar kuriančiam žmogui.

Tačiau tokia tyla, kurią nustelbia tik garsiai ant sienos tiksintis laikrodis, J.Tarasevičiui, visą amžių aktyviai bendravusiam ir buvusiam kompanijos siela, yra nemenkas iššūkis.

"Jau išmokau gyventi čia, prisitaikiau prie savo kaimyno tamsos ir tylos karalystės. Nors labai pasigendu gyvo bendravimo, nelabai turiu su kuo pasišnekėti", – prataria vyras, kuris net su kurčnebyliu išmoko kalbėtis savo pirštu jo delne rašydamas raides.

Paklaustas, ar sunku gyventi globos namuose, Jonas ilgam nutyla ir tik po pauzės prataria: "Tai geras klausimas, į kurį atsakyti neįmanoma. Nepasakyčiau, kad esu stiprus žmogus, bet kažkaip gyvenu."

Kauno gatvių berniukas

Jono tėvas buvo gydytojas, Ramygalos ambulatorijos vedėjas. Iškart po karo jį paskyrė Kauno klinikų vyriausiuoju gydytoju. Taip J.Tarasevičius su tėvais atsidūrė Kaune.

"Tėvas dirbo rentgeno aparatu, tada dar nebuvo tinkamų apsaugų ir jo sveikatai tai stipriai pakenkė. Buvau devynerių, kai jis labai jaunas mirė. Močiutė, tėčio mama, lig tol gyvenusi pas mus, po jo mirties išvyko pas savo dukrą į Kretingą, mama dirbdavo visą dieną, o aš likau vienas su savo Kaunu. Tapau Kauno gatvių berniuku", – apie savo nelinksmą vaikystę pradėjo pasakojimą J.Tarasevičius.

Tačiau Jonas nenuklydo klystkeliais, jis buvo tarp tų vaikų, kuriems viskas buvo įdomu, reikėjo visur dalyvauti ir viską sužinoti.

"Suspėdavau visur – ir parūkyti cigarečių "Pamyr" prie Neries krantų, ir su čigonais pašokti, ir gražiu apdaru pasipuošęs gražioje salėje padainuoti Kauno berniukų chore. Tolesniame gyvenime irgi buvau visur", – teigė Jonas.

Knygos – tiesiai iš leidyklos

J.Tarasevičiaus gyvenime itin svarbus asmuo, įskiepijęs meilę knygoms, buvo jo mama, kuri 60 metų dirbo leidyklos "Vaga" korektore.

Ji – viena tų darbuotojų, kuri matė kone visus legendinius XX a. lietuvių rašytojus – ir Salomėją Nėrį, ir Petrą Cvirką, ir Antaną Venclovą bei kitus.

"Aš, deja, tuo dar nesidomėjau. Gyvenau Kauno gatvių gyvenimą. Bet būtent tada, kai man buvo gal 12 metų, pradėjau skaityti knygas. Mama parnešdavo nebereikalingus korektūrai surištus būsimos knygos lapus. Ir aš perskaitydavau dar neišleistas knygas, nes išleistųjų nusipirkti nebuvo už ką", – pasakojo J.Tarasevičius.

Tada Jonui esą ir kilo mintis, kodėl ir jis negalėtų rašyti?

Taip atsirado pirmieji eilėraščiai. Poetui buvo 15 metų. Eilėraščius pradėjo spausdinti "Lietuvos pionierius", "Moksleivis", "Jaunimo gretos".

Ir rašo jau 50 metų, J.Tarasevičius yra išleidęs daugiau nei 20 prozos ir poezijos knygų.

Nuo bokso – iki špagos

Vis dėlto rašymą teko derinti su berniukiškais pomėgiais.

Gatvės vaikai pasinėrė į boksą. Į Kauną atvažiavo bokso pažiba, treneris klaipėdietis Antanas Zaboras. Jis treniravo Algirdą Šociką, Romą Murauską ir kitus sportininkus, kurie skynė pergales tarptautiniuose bokso ringuose.

"Ir mes pas tą patį A.Zaborą nuėjome treniruotis. Šokinėjome, kol mums surengė pirmąsias varžybas. Ten gerai gavau į nosį, ir gydytojas man uždraudė boksuotis. Nebežinojau, ko tvertis. Tada nuėjau pas fechtuotojus. Paprašiau trenerio, kad priimtų. Taip prasidėjo "muškietininko" kelias. Prasidėjo greitai, gerai, žaibiškai pasipylė medaliai, patekau į Lietuvos rinktinę", – prisiminė J.Tarasevičius.

Paskui pats tapo fechtavimo treneriu. Ir fechtuotojus treniravo, kol galėjo paeiti.

"Kai Ala Ramoškienė naujai atkūrė fechtavimo klubą, Klaipėdoje nebuvo trenerių, tada aš atėjau ir atsisėdęs ant kėdės, nes nepaeinu, treniravau vaikus. Ir sekėsi gal net geriau, nes jiems duodavau užduotis, kurių negalėjau parodyti, vaikai turėdavo jas permąstyti ir atlikti, tai lavino jų strateginį mąstymą. Išėjo toks naujas treniravimo metodas", – šypsojosi Jonas.

Mylimoji iš Donecko

Jaunystėje J.Tarasevičius kurį laiką dirbo vienos Kauno profesinės technikos mokyklos sporto vadovu ir jį keliems mėnesiams išsiuntė į Donecką (kur šiandien vyksta karas), į kursus pasitobulinti.

"Pačią pirmą dieną atvykęs pamačiau ją, kaltininkę, dėl kurios kuriam laikui užtrukau po tų kursų. Jos vardas Raisa, pamačiau ir užteko", – Jonas rodo seną dailios ilgaplaukės fotografiją, kabančią ant sienos.

Gal Donecke jis būtų ir ilgam užstrigęs, jei ne lemtingas susitikimas Odesoje su Lietuvos fechtavimosi čempionu Juozu Udru (1925–1991), kuris tada ėjo aukštas pareigas sąjunginiame sporto komitete.

"Pamatęs mane jis labai nustebo, klausia, ką aš čia veikiu. Sakau, atvežiau iš Donecko fechtuotojų komandą į varžybas. Jis man sako, kai grįši į Donecką, kraukis daiktus. Lietuva neturi fechtavimo trenerio, jie apsieis ir be tavęs, čia ir taip tų trenerių pilna. Tad niekas manęs per daug nieko neklausė ir sugrąžino į Lietuvą. Man liepė pasirinkti miestą, kadangi Kaune ir Vilniuje buvo trenerių, atvažiavau į Klaipėdą. Raisa, žinoma, atvyko su manimi", – prisiminė Jonas.

Jonas pripažįsta, kad jų bendras gyvenimas buvo labai ilgas, o santykiai – banguoti.

Dabar jų keliai galutinai išsiskyrė, šiuo metu moteris ruošiasi išvažiuoti gyventi į Rusiją.

Klaipėda ir lobių žemėlapis

Taigi Klaipėdoje Jonas atsidūrė 1976-aisiais. Ir dirbo fechtavimo treneriu, kol panaikino fechtavimo sportą Lietuvoje.

"Kol dirbau treneriu, visą tą laiką rašiau straipsnius į "Tarybinę Klaipėdą", buvau neetatinis sporto korespondentas. Daugiausia rašiau sporto temomis, bet teko rengti ir kitokių reportažų. Paskui publikavau ir savo noveles dienraščio priede "Gintaro lašai". Ir taip 22-ejus metus", – teigė J.Tarasevičius.

Be žurnalistikos, J.Tarasevičius uostamiestyje turėjo ir daugybę kitų veiklų, jis ne tik įsijungė į turizmo sritį, bet ir ėmėsi tapybos.

Jo kambaryje globos namuose ant sienos kabo pirmasis darbas, kurį nutapė atvykęs į Klaipėdą. Tai "Lobių žemėlapis".

"Ar radau savo gyvenimo lobį? Ne. Bet žemėlapis kabo ant sienos, ten viskas pažymėta, kur jo ieškoti. Dar pasilikau nutapytą močiutės kilimėlį. Daugybę darbų išdalijau, tiesiog neturiu kur jų dėti. Ir tapyti nebeturiu kur. Čia aš iš viso jokių galimybių neturiu, jos tiesiog baigėsi, todėl dabar rašau dainas, knygas", – rankų nenuleidžia J.Tarasevičius.

Panašus į A.Brazauską

Sportas, žurnalistika, dailė, literatūra ir muzika J.Tarasevičiaus niekada neapleido. Ir viskas vyko vienu metu, vienu srautu.

"O aš kitaip gyventi nemokėjau. Toks mano gyvenimo būdas. Dar suspėjau padainuoti ir Klaipėdos vyrų chore. Paskui ėmiausi ir vokalisto karjeros. Su bendraminčiais įkūrėme ansamblį "Prisiminimas", beveik 20 metų gastroliavome po Lietuvą ir dainavome, palikome nemažai įrašų, dabar kuriu dainą "Aksominis tango", eiles jau parašiau, reikia parašyti natas", – pridūrė J.Tarasevičius.

Per pokalbį  su Jonu neapleido mintis, kad jo veidas labai primena a.a. prezidento Algirdo Mykolo Brazausko bruožus.

"Ar man kas kada sakė, kad esu panašus į A.M.Brazauską? Žinoma, ir ne kartą. Tačiau asmeniškai su juo nebuvau pažįstamas", – teigė pašnekovas.

Kalėdos – svarbi šventė

Dabar Jonas gyvena globos namuose, čia jis atsidūrė prieš dvejus metus, kai "sustreikavo" stuburas, tada suparalyžiavo kojas.

"Visas sutinau, negalėjau pajudėti. Kurį laiką talkino socialinė darbuotoja. Bet nutariau nei vaikui, nei anūkui ant sprando nesėdėti, kreipiausi dėl vietos globos namuose. Sulaukiau savo eilės ir apsigyvenau čia. Ar nejaučiu nuoskaudos? Kokia gali būti nuoskauda, čia – tikrovė. Tačiau nusprendžiau, kad reikia ką nors veikti, ne tik dejuoti", – įsitikinęs Jonas.

Paklaustas, ar svarbios jam yra Kalėdos, J.Tarasevičius teigė, kad Kalėdų sovietmečiu jo šeima nešvęsdavo, bet su močiute, kol ji gyveno Kaune, kas vakarą eidavo į bažnyčią.

"Ten ir sužinojau apie Kalėdas, sužinojau, kada gimė Jėzus Kristus, bet man tada per daug religingumo tai neįpūtė. Kalėdų ir šiandien pernelyg nesureikšminu, bet kadangi tai yra ypatingo žmogaus, Dievo sūnaus gimtadienis, ši data savotiškai svarbi", – teigė pašnekovas.