PO KOMOS – ANTRAS ŠANSAS

Tartum feniksas iš pelenų – iš komos pakilusi klaipėdietė Ramunė Adomaitienė stebina savo ambicingumu. Lengvaatletė trenerė ir planetos rekordininkė su siaubu akyse atsimena įvykį, sujaukusį visus jos gyvenimo planus. Į automobilio avariją lygiai prieš du dešimtmečius patekusi sportininkė neteko vyro, o pati patyrė tiek sužalojimų, kad turėjo iš naujo mokytis vaikščioti.

Dukra nepažino mamos

47-erių R.Adomaitienė sporto aukštumų siekia nuo mažų dienų.

Jaunystėje ji buvo nepralenkiama šuolininkė į aukštį ir tolį.

Baigusi mokslus Vilniaus pedagoginiame institute, dabartiniame Lietuvos edukologijos universitete, moteris grįžo į uostamiestį toliau treniruotis.

Būdama 25-erių ištekėjo už mylimo vyro, susilaukė dukros Robertos.

Praėjus dvejiems metams po vestuvių, klaipėdietę ištiko likimo smūgis. Tuomet jai buvo 27-eri.

"Buvo rugpjūčio pabaiga. Tą nelemtą dieną vyras pasiūlė kartu nuvažiuoti į Šilutę. Dukrą pirmą dieną buvau palikusi darželyje, kaip šiandien atsimenu, išeinant Roberta rėkė ne savo balsu. Kitą kartą pamačiau ją jau pustrečių metukų. Vaikas manęs neatpažino. Džiaugiuosi tik dėl to, kad tądien jos nebuvo su mumis", – virpančiu balsu kalbėjo pašnekovė.

Ramunė su vyru pateko į avariją – automobilį su dviem sveikais žmonėmis suknežino traukinys.

Vyras žuvo iškart, moters kūnas tiesiogine to žodžio prasme buvo sutraiškytas. Mėnesį klaipėdietė išgulėjo lovoje be jokių gyvybės ženklų.

Mėnuo nežinios ir užmarštis

Pasak Ramunės mamos ir daugybę metų lengvosios atletikos trenere dirbančios Alginos Marijos Vilčinskienės, dukros likimas itin skaudus – tragiška automobilio avarija 1997-aisiais sugriovė sportininkės gyvenimą it kortų namelį.

"Susidūrė su traukiniu. Ramunės vyras žuvo, o ji buvo visa sutraiškyta, lūžo kaulai, veido išvis nebuvo matyti. Taip mėnesį pragulėjo komos būklės. Išsaugoti gyvybę beveik nebuvo šansų. Gydytojai, kasdien sutikdami mane reanimacijos palatoje, sakė: "Melskitės. Tik vienas Dievas gali jai padėti." Taip ir padarėme – nuvažiavome į Šiluvą, ir Dievas padėjo. Kaip ir išskirtinis Ramunės pasišventimas, charakteris, ryžtas gyventi. Šios savybės jai padeda ir sporte", – teigė A.M.Vilčinskienė.

Prabudusi iš komos moteris nepažino savo artimųjų: "Atsiminiau tik 15–16-us savo metus, draugę Ingą ir visa tai, ką veikdavome paauglystėje."

Mamai buvo itin skaudu matyti bejėgę ir sutrikusią dukrą, kuri neatsiminė net ir to, kad yra ištekėjusi, turi vaiką.

Apie vyro žūtį Ramunei medikai leido pasakyti tik Palangoje, reabilitacijos metu. Apie tai sužinojusi tris paras ji nepratarė nė žodžio.

"Valgiau, mankštinausi ir dariau tik tai, kas būtina. Visai kaip robotas. Mane veža vežimėliu, o aš žiūriu priešais save ir nieko nematau. Atsigavau tik prieš išleidžiant namo", – atviravo pašnekovė.

Gan greitai po komos atsipeikėjusi moteris sparčiai sveiko ir pradėjo vėl intensyviai treniruotis. Emocinė jos būklė irgi gerėjo.

"Medikai prognozavo, kad likusį gyvenimą Ramunei teks praleisti neįgaliųjų vežimėlyje, tačiau ji visomis jėgomis stengėsi tai paneigti: Palangoje per reabilitacijos laikotarpį bandė ištrūkti iš vežimėlio. Negalėjo paeiti, tai šliaužte šliaužė, kol atsistojo. Darė viską, kad tik nereikėtų sėdėti jame. Aplinkiniai stebėjosi jos atkaklumu", – apie dukros ryžtą ir užsispyrimą kalbėjo A.Vilčinskienė.

Po kelių dienų Ramunė į valgyklą ėjo pasiremdama tik ramentais.

"Neturiu laiko, man reikia namo", – vis kartojo sportininkė, o grįžusi namo sviedė ramentus į šoną ir po trijų dienų jau bėgiojo stadione.

Dabar ji atrodo išties puikiai – yra geros fizinės formos, jaunatviška ir besišypsanti.

Dėkinga medikui V.Grykšui

Ramunė ir jos mama nenustoja dėkoti gydytojui Vytautui Grykšui – Klaipėdos universitetinės ligoninės neurochirurgui, 1-ojo skyriaus vedėjui, prikėlusiam sportininkę antram gyvenimui.

Moterys įsitikinusios, kad V.Grykšas itin profesionaliai atliko savo darbą, todėl dabar moteris gali visavertiškai mėgautis gyvenimu – jausti, kvėpuoti, matyti.

Jam Ramunė žemai lenkiasi grįždama iš kiekvienų varžybų: "Niekada nepamiršiu, ką gydytojas dėl manęs padarė, žiūrėdama į veidrodį matau jį", – šypsodamasi sakė Ramunė.

"Kūną reikėjo sulipdyti iš dalių, net ir žandikaulis buvo išplėštas. Jei ne puikus gydytojo V.Grykšo darbas, dabar gulėčiau po žeme. Šiandien turiu nosį, dantis, galiu girdėti. Trūksta žodžių apibūdinti, kokia dėkinga jam esu. Kiti, žiūrėdami į mane, nė nenutuokia, kokioje siaubingos būklės aš buvau, klausia: "Ar katė įbrėžė į veidą?" Kai parodau nuotraukas, kokią mane atvežė į ligoninę, pradeda aikčioti, nes negali patikėti tuo, ką mato", – su džiaugsmo ašaromis akyse kalbėjo pašnekovė.

Taip pat R.Adomaitienė įsitikinusi, kad pakilti iš ligos patalo jai padėjo sportas, kuris visą gyvenimą buvo ir yra didžiausia jos aistra.

Moteris nuo vaikystės daug ir intensyviai judėjo, buvo daugkartinė daugiakovės prizininkė.

Lengvaatletei labai padeda mama, kuri kartu važiuoja į varžybas, ją gydo.

"Reikalingi specialūs medicininiai aparatai. Varžybos – tik saldainiai, palyginti su tuo, kas vyksta treniruočių metu. Kiti nemato juodosios pelnytų medalių pusės", – aiškino trenerė.

Ramunės dukra Roberta taip pat domisi sportu, tačiau šiuo metu yra įnikusi į paskaitas. Klaipėdos universitete mergina studijuoja Kūno kultūrą ir sporto pedagogiką.

Ruošiasi parolimpiadai

Prieš kelerius metus grįžusi iš Londono parolimpinių žaidynių, kur liko per plauką nuo medalio, Ramunė nuėjo pasitikrinti sveikatą.

Atlikus magnetinį rezonansą paaiškėjo, kad galvoje ant trišakio nervo atsirado nedidelis auglys. Teko nedelsiant jį šalinti. Prieš operaciją moteris net nusirėžė turėtus ilgus plaukus.

Aplinkinius ji stebina savo užsispyrimu ir ryžtu.

Lengvaatletė neseniai tapo Italijoje vykusių Europos neįgaliųjų varžybų vicečempione, o prieš kelis mėnesius grįžo iš Kataro, kur iškovojo sidabro medalį pasaulio pirmenybėse.

"Kelionė buvo labai ilga, papuolėme į didelius karščius, lauke vyravo 38 laipsnių temperatūra. Ramunės kūnas buvo labai išsiderinęs. Sušlubavo sveikata, labiausiai baiminomės, kad netektų atsisėsti į invalido vežimėlį", – pasakojo A.Vilčinskienė.

Galbūt dėl geresnės savijautos jai vertėtų atsisakyti intensyvaus sporto? Ramunės akys išsiplėtė. "Taip. Bet ką tuomet veikti?" – į provokaciją klausimu atsakė moteris.

Rugsėjį ji trečią kartą dalyvaus parolimpinėse žaidynėse ir susirungs šuolio į tolį varžybose.

Šiandien intensyviai joms ruošiasi – Klaipėdos lengvosios atletikos manieže Ramunę galima rasti nuo ankstaus ryto ligi vakaro.

"Nėra kada džiaugtis, žinau, kad laukia ilga kelionė ir, duok Dieve, kad jėgos leistų ją atlaikyti", – tvirtai kalbėjo pašnekovė.

2016 m. Lietuvos parolimpinę rinktinę, rugsėjo 7–18 d. vyksiančią į Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes, sudarys 13 sportininkų.

Pasiekimai stulbina

Praėjusį mėnesį Grosete Italijoje vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate Ramunė pelnė sidabro medalį. Čempionate savo jėgas išbandė vienuolika pačių geriausių Lietuvos atletų.

Per savo karjerą Ramunė yra iškovojusi daugybę medalių ir titulų planetos ir Europos čempionatuose. 2011-aisiais ji buvo pripažinta geriausia Lietuvos sportininke tarp neįgaliųjų.

Ją pagerbė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikdama sportininkei ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžių.

R.Adomaitienei yra pavykę įvykdyti du Londono parolimpinių žaidynių normatyvus: šuolių į tolį ir ieties metimo.

Naujojoje Zelandijoje vykusiose planetos pirmenybėse lietuvė į tolį nušoko 4,64 m ir ne tik tapo čempione, bet kartu užfiksavo planetos rekordą.