Šiandien amžinojo poilsio iš Klaipėdos dramos teatro išlydėjus legendinį uostamiesčio režisierių Povilą Gaidį, bus užverstas dar vienas scenos kūrėjų epochos puslapis. Teatro vadovas Tomas Juočys teigė, jog tai didelė netektis, nes pusė paties teatro gyvavimo istorijos susiję su būtent šia iškilia asmenybe.

Liko neįgyvendintų planų

Sekmadienio rytą mirė ilgametis Klaipėdos dramos teatro režisierius P.Gaidys. Gegužę jam suėjo 85-eri.

Į paskutinę kelionę jis bus išlydėtas iš teatro, kuriame dirbo ir kūrė beveik 60 metų, nuo 1963-iųjų, tad – daugiau nei pusę paties teatro gyvavimo laiko.

„Pusė Klaipėdos teatro istorijos susiję su P.Gaidžiu, kai jis ėmė vadovauti teatrui, jame kūrė spektaklius atvykęs į Klaipėdą dar jaunas, pradėjo čia dirbti, auginti aktorius ir režisierius. Galima sakyti, kad su P.Gaidžio mirtimi baigėsi ne tik tam tikra mūsų teatro epocha – ir Lietuva neteko didžio kūrėjo“, – kalbėjo T.Juočys.

Jaunystė: P.Gaidys Klaipėdos dramos teatre, statant J.Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, 1969 m. (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.)

Režisierius kūrė iki mirties, turėjo planų naujam pastatymui Klaipėdos dramos teatre, planavo sujungti dvi pjeses, ieškojo, kas tai galėtų padaryti, tačiau sumanymo baigti nebespėjo.

„P.Gaidys užaugino ir išauklėjo labai daug aktorių. Jis niekada nebuvo dviprasmiškas, visada mokėjo maksimaliai atsiduoti teatrui ir auklėjo savo studentus taip pat daryti. Jis buvo savo profesijos žmogus. Kaip režisierius, jis turėjo stuburą, tad natūralu, kad negalėjo būti visiems geras ir švelnus. Bet turėjo puikų humoro jausmą, visada juokaudavo rimtu veidu“, – prisiminė T.Juočys.

Asmenybės: P.Gaidžio humoro jausmą liudijo ir jo ironiškas požiūris į savo paties pavardę bei polinkis kolekcionuoti suvenyrinius gaidžius. (Vytauto Liaudanskio nuotr.)

Su P.Gaidžio mirtimi baigėsi ne tik tam tikra mūsų teatro epocha – ir Lietuva neteko didžio kūrėjo.

Sunkiai slėgė netektis

Ne paslaptis, kad P.Gaidžiui pastarieji penkeri metai buvo nelengvi, jis sunkiai pakėlė savo žmonos, teatro artistės Elenos Gaigalaitės (1933–2015), su kuria kartu pragyveno daugiau nei 50 metų, netektį, tad sunkiai pajėgė susitaikyti su tuo, kad neteko žmonos, kolegės, bičiulės.

2015-ųjų gruodį, iškart po mylimos moters mirties P.Gaidys apie savo žmoną kalbėjo, tarsi ji būtų gyva, nes pernelyg skausminga buvo suvokti realybę.

„Nors sakoma, kad vyrui ir žmonai dirbti viename darbe nelengva, tarpusavio trinties teatre tikrai nejautėme. Mes vienas kitą palaikėme. Jai patiko scena, jai patiko vaidinti Motušę Kuraž, močiutę Rožę, Matėją. Jai tekdavo daugiau komiški vaidmenys, bet ji labiau mėgo rimtus. Gaila, kad naujojo teatro pastato ji taip ir nepamatė, liga prikaustė“, – prieš daugiau nei penkerius metus dienraščiui kalbėjo P.Gaidys.

Tomas Juočys / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Graudžiai simboliška, kad į atnaujintą Klaipėdos dramos teatrą jo scenos senbuvė P.Gaidžio žmona E.Gaigalaitė tada sugrįžo karste.

Šiandien ten pat atsisveikinama ir su pačiu šio teatro režisieriumi P.Gaidžiu.

Ne tik režisierius

P.Gaidys studijavo Vilniaus konservatorijos Aktoriaus meistriškumo katedroje, vėliau mokėsi Maskvos A.Lunačiarskio teatro meno institute, Režisūros fakultete.

Vėliau, 1963–1998 metais, dirbo aktoriumi ir režisieriumi Klaipėdos dramos teatre, po to trejus metus jam vadovavo.

2001–2016 metais P.Gaidys ėjo teatro meno vadovo pareigas.

Režisierius yra sukūręs daugiau kaip 80 spektaklių.

Kūryba: scena iš J.Marcinkevičiaus dramos „Mažvydas“ Klaipėdos dramos teatre 1976 m., kurią režisavo P.Gaidys. (Bernardo Aleknavičiaus nuotr.)

Labiausiai žinomi jo pastatyti spektakliai Klaipėdoje – „Optimistinė tragedija“ (1963 m.), „Karalius Elnias“ (1965 m. ir 1983 m.), „Krintančios žvaigždės“ (1968 m.), „Mindaugas“ (1969 m.), „Mažvydas“ (1976 m.), „Koriolanas“ (1972 m.), „Du veroniečiai“, „Venecijos pirklys“ (1992 m.), „Daug triukšmo dėl nieko“ (1997 m.), „Motušė Kuraž“ (1975 m.), „Dramblys“ (1977 m.), „Dugne“ (1978 m.), „Vasa Železnova“ (1982 m.), „Sirano de Beržerakas“ (1983 m.) ir daugelis kitų.

Teatre 2003 m. P.Gaidys pasirodė aktoriaus amplua ir suvaidino Samuelį Pikviką pjesėje „Pikviko klubo užrašai“.

O kino filmuose jis vaidino nuo 1969 m.

P.Gaidys filmavosi Lietuvos kino studijos filmuose „Birželis, vasaros pradžia“, „Vyrų vasara“, „Žaizdos žemės mūsų“, „Perskeltas dangus“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Ilga kelionė prie jūros“, „Veidas taikinyje“, „Pasigailėk mūsų“, „Turtuolis, vargšas“, „Skrydis per Atlantą“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Vestuvės girioje“, „Visi prieš vieną“, „Parodų rūmai“, „Paslaptis“ ir „Elzė iš Gilijos“.

P.Gaidys sukūrė kelis vaidmenis ir A.Dovženkos kino studijoje filmuotose juostose („Ferfakso milijonai“ ir „Auksinė grandinė“).

Be to, 1971–1995 metais P.Gaidys dėstė Lietuvos muzikos akademijoje Klaipėdos fakultetuose, o nuo 1995 metų – Klaipėdos universitete.

P.Gaidys 1979 metais buvo apdovanotas LSSR valstybine premija, 2002 metais jam įteiktas Gedimino ordino Karininko kryžius, o 2014 metais – Auksinis scenos kryžius.

Užuojautą reiškė Prezidentas

Paskelbus apie iškilaus Klaipėdos teatro kūrėjo netektį, dar sekmadienį Prezidentas Gitanas Nausėda pareiškė užuojautą.

Iš Klaipėdos kilusiam šalies vadovui P.Gaidžio kūryba buvo gerai pažįstama.

Užuojautoje Prezidentas pabrėžė, kad kūrėjas buvo vienas didžiųjų Lietuvos teatro režisierių, su jo iškeliavimu baigiasi ne tik ištisa Klaipėdos dramos teatro epocha, bet ir svarbus visos Lietuvos dramos teatro istorijos puslapis.

„Jis subūrė vieną kūrybingiausių teatro kolektyvų Lietuvoje, nuosekliai formavo brandų jo repertuarą, pats išleido kelias aktorių laidas. Būtent P.Gaidžio dėka kelių kartų klaipėdiečių (o ir visos Lietuvos žiūrovų) širdys buvo paliestos aukštos prabos teatro meno“, – rašoma Prezidento užuojautoje velionio artimiesiems.

Šiandien po pietų P.Gaidys iš Klaipėdos dramos teatro bus išlydėtas į paskutiniąją savo kelionę.

Režisierius bus palaidotas Lėbartų kapinėse.