Pareigūnė Aušra Pietarytė, kuri gulėjo ant stiklo šukių, bėgiojo per žarijas, šoko iš lėktuvo su parašiutu ir nebijo lįsti į ledinę jūrą, optimistiškai žiūri į gyvenimą ir ieško naujų iššūkių.
Patiko žmonės su uniforma
– Būti policijos pareigūnu – labai vyriška. Kaip kilo mintis pasirinkti tokią nemoterišką profesiją?
– Mano mama – pedagogė, o tėtis – jūrininkas. Bet nė vieno jų profesija manęs netraukė. Nuo mažumės draugaudavau su berniūkščiais, lankiau imtynių treniruotes, buvau fiziškai stipri. Keli giminaičiai dirbo milicijoje. Man labai patiko žmonės su uniforma, stiprūs, teisingi. Pamaniau, kad ir aš norėčiau tokia būti. Todėl ir įstojau į Policijos mokyklą.
– O mokantis ar tas noras nepražuvo?
– Ne. Toliau sportavau, laimėjau antrą vietą Lietuvoje tarp sambo imtynininkių. Pamenu, mūsų vaikinams dėstytojai dažnai sakydavo, kad jie išlaikys egzaminą, jei įveiks Aušrą. Mokiausi puikiai, baigiau su pagyrimu. Tada turėjau daug ryžto dirbti gatvėje. Pradžioje porą metų tarnavau pasienio policijoje, bet kai sulaukiau pasiūlymo pereiti į Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą, neabejodama sutikau. Jei įskaitytume motinystės atostogas, narkotikų skyriuje dirbau 11 metų.
Kai klasėje tik vaikai
– Ar nesuklysiu pasakydama, kad darbas šiame skyriuje dar mažiau moteriškas?
– Nemeluosiu, lengva nebuvo, bet labai patiko. Tiesa, man daugiausia teko prevencinis darbas. Ir dabar, kai jau daugiau nei metus esu kito skyriaus darbuotoja, sulaukiu skambučių iš mokyklų.
– Ką reiškia prevencinis darbas kovos su narkotikais srityje? Ar tai nėra tuščias mojavimas malūno sparnais prieš drakoną? Ar gali ką padaryti kalbėjimas apie narkotikų žalą, jei didelės pareigūnų pajėgos neįveikia gerai organizuoto šio nusikalstamo verslo?
– Galbūt iš šalies taip gali pasirodyti. Ne vienus metus bendraudama ne tik su jaunais žmonėmis, bet ir su tėvais bei mokytojais įsitikinau, kad ir pokalbiai labai reikalingi. Svarbu žinoti, kam ką ir kada kalbėti. Su mokiniais įdomiausi pokalbiai prasideda, kai mokytojai išeina iš klasės. Tada vaikai nebijo būti atviri. Iš jų klausimų nesunku suprasti, kiek ir kokios patirties jie turi. Tada aiškiau, ką jiems pasakoti, kaip padėti. Susitikimuose su mokytojais sudėtingiausia juos įtikinti nebijoti mokinių, neužsimerkti prieš grėsmę keliančius reiškinius. Juk dažnai būna, kad pedagogai pirmi pastebi pasikeitusį vaikų ir paauglių elgesį, pirmuosius grėsmę reiškiančius signalus. Mano užduotis juos įtikinti, kad nenutylėtų, kalbėtų apie įtarimus su tėvais ir pareigūnais. Tai visiškai nereiškia, kad tą pačią dieną mokyklą užplūs ginkluoti policininkai su šunimis. Svarbu mokytojams paaiškinti, kad jie – ne vieni, policija pasiryžusi jiems padėti visais įmanomais būdais.
Lyg neįveikiamas slibinas
– O kaip sekasi rasti kontaktą su paauglių tėvais?
– Nesunkiai. Tai žmonės, kurie asmeniškai labai suinteresuoti, jiems rūpi vaikai. Todėl po bendro pokalbio, kurio pradžioje dažniausiai kalbu apie bendruosius dalykus, susijusius su narkotikais, sulaukiu daug klausimų. Tenka gilintis ir į auklėjimo, psichologijos problemas. Bandome kartu aiškintis, kaip padėti vaikams, nesugadinant jų santykių su tėvais. Labai dažnai tėvai po kelių dienų ateina asmeniškai pasikalbėti, prašo patarimo ar pagalbos.
– Ar bent kartą susidūrėte su auditorija, kurios nepavyko suvaldyti?
– Pamenu, kartą bendravau su būsimaisiais laivų remontininkais. Vaikinai jau suaugę, ne patys drausmingiausi. Gal ketvirtį valandos teko klausytis visokių pašaipėlių ir kandžių replikų. Bet paskui jie suprato, kad šita blondinė nuraudusi iš salės nepabėgs ir pradėjo klausytis, tada salėje stojo visiška tyla. Pradžioje atrodęs beviltiškas pokalbis pavyko.
– Ar dirbdama tokį darbą netapote pesimiste? Juk narkomanija yra viena didžiausių šio laiko rykščių. Ar jums nebaisu gyventi Klaipėdoje?
– Kartais tikrai atrodo, kad narkotikai – kaip slibinas. Vietoje vienos nukirstos galvos atauga kelios naujos. Be to, liūdna, kad žmonės, kurių gerove rūpinamės, ant pareigūnų pyksta. Jie mano, jeigu nebūtume nutvėrę, jie nebūtų turėję nemalonumų, o gyvenimas būtų tekėjęs ramiai ir teisingai. Slegia toks požiūris į policininką, kaip į amžiną priešą. Tiesa, man yra tekę sutikti merginų, kurios turėjo problemų dėl narkotikų, o vėliau sutikusios mane dėkojo. Nors optimizmo dabartinė padėtis nekelia, galiu pasakyti, kad į ateitį žiūriu tikėdama, jog einame į šviesą, o ne į tamsą. Žinau, kaip atrodo sveiki ir laimingi žmonės ir manau, kad tokių atsiras vis daugiau. Nemaža dalis jaunų žmonių dabar visiškai atsisako alkoholio, vis daugiau nusigręš ir nuo narkotikų. Koks esi, tokius žmones trauki. Aš nieko nebijau.
– Ir vis dėlto nepaisant to, kad darbas buvo mėgstamas ir sekėsi, Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą palikote.
– Vieną dieną supratau, kad mokydama žmones kuo daugiau bendrauti su vaikais, žinoti, kuo jie gyvena, pati dažnai savo dukrelę matau dar miegančią arba jau miegančią. Mačiau, kaip atsidavusių darbui kolegų žmonos nepatenkintos. Jie niekada negali atsipalaiduoti, bet kurią akimirką gali sulaukti skambučio ir turės bėgti atlikti pareigos. Teko rinktis – įdomus darbas ar šeima. Buvo gaila palikti puikius bendradarbius. Ir dabar pabendraujame, bet nebesu jų komandos narė. Užtat dabar turiu daugiau laiko vaikui, sau, pomėgiams.
Sunkiausia įveikti baimes
– Vasario 16-ąją jūs su sveikuoliais iš visos Lietuvos maudėtės ledinėje jūroje.
– Tada žiemą bridau į jūrą pirmą kartą. Bet mane tai nelabai gąsdino. Esu išbandžiusi ir daugiau ekstremalių dalykų. Nenustygstu vietoje, noriu pamėginti kuo įvairesniais būdais išmėginti save, nugalėti baimę. Man patinka viskas, kas greita, reikalauja ištvermės, jėgos. Lankiau autotreningo kursus. Ten patys kaitinome butelius, juos daužėme. Ne tik gulėjau ant šukių, bet ir voliojausi. Supratau, kad nieko nėra neįmanomo, svarbiausia – įveikti savo baimę. Bėgiojau per žarijas. Ne vieną kartą perbėgau, o gal dešimt kartų. Jaučiau, kaip svyla padai tiesiogine to žodžio prasme. Ilgai klausiausi kolegos pasakojimų apie šuolius su parašiutu. Vieną kartą pasiryžau. Maniau, kad labiau bijosiu. Žinau, kad daugelis bijo šokti vien dėl nerimo, kad parašiutas neišsiskleis. Pamaniau, kodėl būtent man turėtų neišsiskleisti, jei kitiems viskas gerai pasiseka. Kadangi parašiutas labai greitai išsiskleidė, laisvo kritimo pajusti beveik neteko. Po to apėmė geras jausmas – aš tai padariau. Ir iškart pradėjau galvoti, ką dar įdomaus galėčiau nuveikti. Prisipažinsiu, vienos baimės dar nenugalėjau – po vandeniu prispausta kito žmogaus neišgulėjau. Bet viskas dar prieš akis.
– Ką jums suteikia tokių išbandymų įveikimas?
– Pirmiausia – supratimą, kad visus rūpesčius, bėdas ir net ligas susikuriame patys. Jeigu išsivaduojame iš mus kaustančių baimių, išankstinių nuostatų ir tampame atviri, gyvenimas tampa puikus.
– Iš kur toks pomėgis bandyti tai, kas daugeliui neįveikiama?
– Nuo mažens esu tokio būdo. Iš trijų seserų aš – didžiausia nenuorama. Vaikystėje ne tik draugavau su berniukais, bet ir mušdavausi. Mat esu šlakuota, o vaikams tai buvo didžiausias pasityčiojimo objektas. Pamenu, kita šlakuota mergaitė dėl nuolatinių patyčių būdavo užsidariusi, vengdavo vaikų. Aš priešingai – kiekvieną kartą įsiveldavau į muštynes, neleidau iš savęs tyčiotis. Berniukai dažnai tiesiog norėdami pasipešti užkabindavo mane. Viskas baigėsi devintoje klasėje. Per išleistuves sulaukiau visai kitokio dėmesio. Dabar šlakų ant veido nė už ką neatsisakyčiau.
– Vandenį, ugnį, aukštį ir stiklus jau įveikėte. Ką dar norėtumėte išbandyti?
– Galbūt norėčiau pamėginti įveikti realybės šou, kuriame žmonės kaip robinzonai turi išgyventi laukinėmis sąlygomis ir nugalėti įvairias kliūtis. Jaučiu savyje daug jėgų.
– Jūsų reta pavardė. Gal esate pirmojo lietuviško romano "Algimantas" autoriaus Vinco Pietario giminaitė?
– Domėjausi tuo. Iki galo giminystės ryšio išsiaiškinti nepavyko, bet žinau, kad kažkaip esame susiję, ir tai malonu.
Naujausi komentarai