Pristatymo metu ištraukas iš knygos skaitė pati autorė.

K. Audickaitės balsas ir intonacija suteikė tekstams dar gilesnę esmę ir prasmę. Papildė žodžius jautrumu, melancholija, o kartais ir ironijos atspalviu.

Renginyje jaunoji rašytoja pasakojo apie rašymo procesą, ryšį su žodžiu ir skaitytoju.

Atsakymai buvo atviri ir švelnūs – kaip ir jos kūryba.

„Mano, kaip rašytojos, kelias pačiai primena metų laikus. Trečioji knyga – tai jau brandus ruduo, kai nebebijai parodyti plikų šakų, parodyti savo vidinį trapumą, gilias mintis, jausmus. Gamta mane moko būti atvira. Metaforiškai kalbant, tenka nusivilkti seną odą, kad galėtų užaugti kažkas naujo. Juk medžiai irgi numeta lapus, bet po kurio laiko užauga nauji, brandesni. Taip ir aš jaučiuosi“, – atviravo K. Audickaitė.

Rašytojos tekstų meistriškumas stipriai veikė publiką – kartais skambėdavo juokas, kartais – ilgesnė tyla, reikalaujanti dar kelių akimirkų apmąstymams.

Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Rimantas Balsys autorei nuoširdžiai pateikė įžvalgių pastebėjimų.

„Labai jaučiasi, kad skaitote Lietuvių kalbos žodyną, jei galėčiau, į lietuvių filologijos studijas priimčiau tik tuos, kurie moka bent tris lietuvių kalbos žodyno tomus mintinai“, – šmaikštavo dekanas.

K. Audickaitė buvo apdovanota gėlėmis ir dovanomis – dėstytojai bei dekanas neliko abejingi jos talentui ir darbštumui, negailėjo šiltų žodžių ir stebėjosi jaunosios rašytojos gebėjimu taip greitai leisti knygas. Ši – jau trečioji.

„Jaučiu, kad mano kūryba tampa brandesnė – pradėjau daugiau mąstyti apie gyvenimą, jo prasmę, savęs paieškas. Todėl ir knygos pavadinimas yra „Pusė žmogaus“, nes kiekvienam būna akimirkų, kai jaučiamės nepilni, kai kažko trūksta, kažko ieškome, nerandame, nesiseka. Bet paskui vėl viskas gražu – po nakties ateina diena“, – knygos pavadinimo reikšmę atskleidė autorė.