Jauniausia naujojo Seimo narė 26 metų klaipėdietė Agnė Bilotaitė po pergalės rinkimuose patikėjo, kad neišpildomų troškimų nėra.

Valdžia – ne juokas

– Kaip manote, kas lėmė jūsų pergalę rinkimuose?

– Tai pirmiausia ilgo ir nuoseklaus darbo rezultatas. Tačiau įžvelgiu ir tendenciją, kad vis dažniau laimi jauni kandidatai. Bendraudama su rinkėjais pastebėjau, kad jie nori valdžioje matyti daugiau jaunų žmonių, kurie galbūt nevogs, dirbs ne sau, bet kitiems.

– Šiuo metu tebevyksta postų dalybos. Kur nusitaikėte jūs?

– Poryt paaiškės, ar man pavyks dirbti Nacionalinio saugumo ir gynybos arba Audito komitetuose. Norėčiau būti Antikorupcijos bei Etikos ir procedūrų komisijos narė.
Renkuosi visai ne moteriškas sritis. Paprastai moteris politikė patraukia į socialinę sritį, šeimos reikalus, švietimą, kultūrą. Sutinku su Irenos Degutienės nuomone, kad moterys nepasirenka šių sričių, bet yra ten nustumiamos. Joms nėra lengva, nes tenka gerokai pakovoti. Todėl moterų politiniame gyvenime apskritai mažai ir, deja, jų mažėja.

Mūsų visuomenė, matyt, tam dar nesubrendo. Prievarta nepasieksime, kad moterų Seime būtų penkiasdešimt procentų. Ilgainiui, manau, tai įvyks savaime, nes to turi norėti pačios moterys. Jokių kvotų būti negali.

– Prieš rinkimus visi žada daug, tačiau vos išrinkti neretai pradingsta su visais savo pažadais...

– Deja, pas mus nutinka taip, kad apie Seimo narį išgirstame tik jam įsivėlus į skandalą. Tada sužinome, kad yra toks parlamentaras.

Juk jeigu tave išrinko, turi jausti atsakomybę prieš žmones. Rinkiminės kampanijos metu nežadėjau to, ko vėliau negalėsiu ištesėti. Jaučiuosi atsakinga. Juk žmonės manimi pasitikėjo, tiki, kad nenuvilsiu jų. Politikas turi nuolat žvelgti į priekį, galvoti ne tik apie šią, bet ir apie kitas kadencijas. Turi nuosekliai dirbti, bendrauti su rinkėjais, būti matomas. Tave turi žinoti dėl nuveiktų darbų, ne dėl skandalų.

– Kokį įspūdį jums palieka naujai išrinkti žmonės?

– Labai keistai jaučiausi matydama Seime tiek daug šou verslo atstovų. Aišku, negaliu jų smerkti, nes nepažįstu jų iš arčiau. Įdomu, ar jie susimąstė, kad po kurio laiko žmonės juos pamirš, o patys praras įdirbį, kvalifikaciją. Taip nutinka gydytojams, kurie patraukia į politiką. Grįžę į mediciną paprastai dirba administracinį darbą, nes susigrąžinti tai, kas pasiekta, reikia laiko. Manau, kiekvienas turėtų siekti būti geras savo srities specialistas, o ne blaškytis. Nemanau, kad Seimas yra ta vieta, kur dera juokauti. Valdžia – ne juokas, o didžiulė atsakomybė.

Šeima lyg vienas kumštis

– Viena pirmųjų jūsų ištartų frazių laimėjus rinkimus buvo ta, kad nieko nebėra neįmanomo. Ar tai reiškia, kad pavyko išpildyti svajones?

– Taip, bet ne visas, tačiau apie politikės karjerą svajojau dar būdama pradinukė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę apie politikos aktualijas namuose nuolat kalbėjo tėveliai, seneliai. O mes su draugais girdėdami tas šnekas žaidėme politikus. Tai buvo mano kaip moters politikės debiutas.

Vaikystėje dar galvojau tapti teisininke arba architekte. Viena iš šių svajonių irgi beveik išsipildė. Kitąmet baigsiu teisės magistro studijas Mykolo Romerio universitete.
Esu meniškos sielos, visada mėgau dailę. Buvo laikas, kai galvojau nerti į dailės studijas, tačiau mane atkalbėjo.

Tapyba ir liko mano svajonė. Noriu įsigyti molbertą ir pradėti tapyti, bet vis atidedu, nes pritrūksta laiko. Regis, užbaigi vieną etapą, bet tuoj prasideda kitas, dar intensyvesnis, atimantis dar daugiau jėgų ir laiko. Tačiau neįsivaizduoju kitokio gyvenimo, be iššūkių, tykaus ir vienodo. Neieškau lengvesnio kelio. Jeigu gyvenimas tampa pernelyg ramus, pastovus, nejučia imu galvoti – kas nutiko? Buvo daug ieškojimų, per kuriuos pradėjau geriau save pažinti. Esu dėkinga tėvams, kurie leido man rinktis ir nevaržė mano laisvės.

– Kaip tėvai pasitiko žinią, kad jų dukra tapo Seimo nare?

– Jie labai džiaugėsi ir visada palaikė mano sprendimą sieti gyvenimą su politika. Mano mama kirpėja, tėtis vairuotojas, ketveriais metais jaunesnis brolis svajoja tapti jūrininku, o aš – politikė. Mes skirtingi, bet esame lyg vienas kumštis.

Pamenu, vaikystėje pykdavome ant tėčio, kad jis sekmadienio rytais mus su broliu keldavo ir ragindavo sėsti prie bendro pusryčių stalo. O taip norėjosi dar pamiegoti. Gera dabar tai prisiminti. Šeima ir tradicijos man brangiausios. Poryt duoti priesaiką eisiu apsivilkusi nuosavu tautiniu kostiumu, kurį dėviu ypatingomis progomis. Tai irgi labai graži tradicija.

– Jus daugelis įsidėmėjo po drąsaus žingsnio per Klaipėdos miesto tarybos posėdį liepos 31 dieną. Tąkart politikai nusprendė pasididinti sau išmokas kanceliarinėms išlaidoms beveik keturis kartus. Prieš balsavimą jūs iškėlėte plakatą, kuriame buvo parašyta, kad tūkstantis litų pieštukams ir trintukams yra gėdinga suma. Nebuvo baisu?

– Buvo nejauku, iš sėdinčiųjų salėje jaučiau spaudimą, nebylias pašaipas. Tačiau baimės nebuvo. Paauglystėje gali bijoti dėl to, ką apie tave pagalvos, kaip atrodysi. Šiuo atveju žinojau, kad elgiuosi teisingai. Laikydama rankose plakatą jaučiau panieką tiems iniciatoriams, kuriems nestinga turto, tačiau jie išdrįso priimti tokį amoralų sprendimą. Vieno renginio metu prie manęs priėjo pensininkė ir paklausė, kaip jai išgyventi iš penkių šimtų litų. Ką aš turiu jai atsakyti? Nors tai atrodo nerealu, bet ji gyvena ir dar sugeba šypsotis.

Siekia įkvėpti jaunimą

– Esate drąsi jauna moteris. Dabar jau, matyt, niekas nebaisu.

– Bijau tik vieno – nuvilti tuos, kurie manimi pasitikėjo ir išrinko. Tačiau ta pati baimė yra ir jėga, kuri stumia mane į priekį, skatina nenuvilti žmonių. Fantastiškas jausmas, kai prie tavęs prieina, apkabina ir sako, jog palaiko bei linki sėkmės.

– Kas pastūmėjo jauną merginą įsilieti į konservatorių, o ne į liberalų, ne į kurios nors naujos politinės partijos gretas?

– Pirmiausiai mane patraukė Tėvynės sąjungos vertybės ir principai. Manęs niekas neatvedė už rankos, atėjau į partijos būstinę ir pareiškiau, kad noriu tapti konservatore. Sprendimą priėmiau tuo metu, kai mūsų šalyje politika ir moralė buvo susipykusios. Baigdama politologijos bakalauro studijas Klaipėdos universitete rašiau diplominį darbą apie politiką bei moralę ir aptikau, kad Tėvynės sąjungai labiau nei kitoms partijoms pavyksta derinti šias dvi vertybes.

Esu tikra, kad visko galima pasiekti, reikia tik labai norėti ir tikėti. Man, jaunai moteriai, pergalė Seimo rinkimuose – didžiulis pasiekimas. Norėčiau, kad tai taptų pavyzdžiu tiems, kurie mano, jog negalėtų šito pasiekti.

Pernai organizavau Jaunojo politiko konkursą, ketinu tęsti šią tradiciją ir pamažu padėti auginti naują kartą. Mane pradžiugino laiškas, kurį parašė vienas jaunuolis. Jis sakė, kad po konkurso apsisprendė rinktis politiko kelią, įgijo pasitikėjimo ir ryžto. Gera žinoti, kad ir aš šiek tiek prie to prisidėjau.

Turiu idėją įkurti jaunųjų konservatorių frakciją. Rengtume mokymus, diskusijas, susitikimus su patyrusiais politikais. Artimiausiu metu su bendrapartiečiais šią idėją įgyvendinsime.

– Artimiausius ketverius metus uostamiestį iškeisite į Vilnių. Jau pasirengusi pokyčiams?

– Tai, kad mano gyvenimas iš esmės keičiasi, suvokiau ne iš karto, per rinkimų maratoną tam paprasčiausiai neturėjau laiko. Vis dar pratinuosi prie minties, kad daugiau laiko praleisiu Vilniuje, nors mano namai visada liks čia, Klaipėdoje. Sunkiausia bus palikti mylimą šuniuką Mopsą, nes į Seimo viešbutį jo imti negaliu.