"Plaukti būtina, gyventi – ne", – taip kalbėjo Romos karvedys ir politikas Gnėjus Pompėjus Didysis, ant laivo denio ragindamas savo jūreivius plaukti per audringą jūrą iš Afrikos į Romą. Klaipėdiečių, aistringų buriuotojų kelionę į Tenerifę jachta "Santa Maria 2" beveik galima prilyginti šiam Pompėjaus žygiui.

Septyniolika metų letargo

Remiantis "Marine Traffic" duomenimis, dar praeitą mėnesį jachta "Santa Maria 2" buvo Balearų jūroje.

Laivas išplaukė iš Valetos – Maltos sostinės ir judėjo šiaurės vakarų kryptimi. Jachta buvo savo stichijoje, nors jos "gyvenimas" galėjo pasibaigti taip ir neprasidėjęs.

Klaipėdietis Alfonsas, kukliai paprašęs neviešinti šios žavios avantiūros dalyvių pavardžių, su sūnumis Laimonu bei Rolandu ir įrenginėjo šį laivą.

Jis tikino, kad "Santa Maria 2" buvo pastatyta 2013 m., bet, pasidomėjus išsamiau, paaiškėjo, kad laivas yra kur kas senesnis, jam – netgi 26-eri.

Laivo užgimimo data tradiciškai laikomas laikas, kai pastatomas jo korpusas. 18 metrų ilgio ir 5 metrų pločio "Santa Maria 2" korpusas suręstas 1996-aisiais Rygoje vieno suomio užsakymu.

Laivo korpusą savininkas parsigabeno namo ir pasistatė savo sodyboje, Suomijos miškuose, turbūt tikėdamasis ilgai netrukęs ją įsirengti ir leistis į kelionę jūra.

Vis dėlto šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Jachtos korpusas keliolika metų taip ir trūnijo krante iki savininko mirties.

Tvarkydamas tėvo palikimą, šio suomio sūnus pasiūlė savo pažįstamam klaipėdiečiui Laimonui  jachtą įrengti ir parduoti.

Taip po trylikos metų letargo laivo korpusas atgabentas į Klaipėdos uostą, kad būtų atlikti tolesni darbai.

Pirmoji kelionė į Gotlandą

Po kelerių metų įtempto darbo laivas įgavo dabartinį vaizdą ir pavadinimą "Santa Maria 2".

Panašiai vadinosi ir vienas iš trijų pirmosios Christopherio Columbus ekspedicijos laivų, ieškojusių kelio į Indiją per vakarus, kai garsusis keliautojas leidosi į pirmąją savo ekspediciją.

2013 metų rugpjūčio 25 dieną laivą sulipdę vyrai – Alfonsas, Laimonas, Rolandas ir šių bičiulis Semas jachta "Santa Maria 2" išplaukė pro Klaipėdos uosto vartus.

Kapitonas Antanas nustatė kursą Gotlando salos link. Žygio pradžia nieko gero nežadėjo. Vieną dieną teko praleisti artimiausiame Liepojos uoste, nes prasidėjo audra.

Visa tai savo dienoraštyje fiksavo vienas įgulos narių Alfonsas.

"Pailsėję Liepojos uoste, toliau plaukėme savo pirmojo tikslo – Gotlando salos link. Pakilus stipriam vėjui, jachtą mėtė į visas puses. Bangų aukštis siekė iki keturių metrų. Jachtos inkarai pradėjo mušti kliuzus. Tokioje ekstremalioje situacijoje reikėjo šliaužti laivo deniu, užveržti brašpilio būgnus ir įtvirtinti inkarus", – dienoraštyje rašė klaipėdietis.

Situacija buvo nemaloni, bet laivo įgula susitvarkė. Vakare vėjas aprimo. O kitą rytą visus pažadino baisus triukšmas: atrodė, kad laivas šliaužia akmenimis.

Taip ir buvo. Laivas įsirėžė į Gotlando salos šiaurinį krantą.

Sutrikęs kapitonas Antanas įjungė atbulinę variklio pavarą, ir sraigtas jachtą nutempė nuo seklumos bei nepataisomai sugadino hidraulinį vairo cilindrą.

"Gotlando saloje užstrigome dviem dienoms. Aplankėme vietines parduotuves. Prieš tęsiant kelionę, švedai apžiūrėjo jachtos korpusą po vandeniu ir pasakė, kad viskas gerai – plaukti galima. Laimonas šiek tiek paremontavo cilindrą, ir jachta "Santa Maria 2" leidosi į Stokholmą", – užfiksuota dienoraštyje.

Iš bjauriojo ančiuko – į gulbę

Sėkmingai pasiekus Stokholmą, vietos gamta: akmenėti, medžiais apaugę krantai ir skaidrus vanduo, džiugino keliautojų akis ir ramino širdis.

"Stokholme prasidėjo kūrybinis stiebų ir takelažo montavimo procesas, kuris truko apie savaitę. Jachtų uostas išsidėstęs gražioje vietoje, apgaubtas miškų masyvais. Skaidrus vanduo: kas maudėsi, kas žvejojo. Mums buvo laiko apžiūrėti miestą. Po dviejų dienų atvežė visiškai paruoštus jachtos stiebus", – įrašyta buriuotojo dienoraštyje.

Kapitonas Antanas aktyviai dalyvavo montuojant stiebus, nes jam viskas gerai žinoma.

Švedai dirbo profesionaliai: jie mikliai kėlė jachtos stiebus.

"Darbai ilgai netruko, ir "Santa Maria 2" iš bjauriojo ančiuko pavirto į gražuolę gulbę. Trūko tik burių", – šypsojosi Alfonsas.

Jūrininkai atsisveikino su švedais, padėkojo už visus atliktus darbus. Kapitonas Antanas vėl pasuko Gotlando link, o iš ten namo – į Klaipėdą.

Pirmosios kelionės tikslas buvo Stokholmas, kur turėjo būti iškelti jachtos stiebai. Žygis į Tenerifę buvo suplanuotas po metų – 2014-aisiais.

Rezultatas: klaipėdiečiai įdėjo daug darbo, kad "Santa Maria 2" pagaliau būtų nuleista į vandenį. Redakcijos archyvo nuotr.

Pavojai Biskajos įlankoje

Klaipėdoje 2014 m. liepos pradžioje vyko baigiamieji jachtos įrengimo darbai.

"Atlikti laivo stovumo skaičiavimai su burėmis ir kroviniu. Kapitonas Antanas kartu su Rygos inžinieriais, kurie projektavo jachtą, atliko bandomuosius staigius jachtos posūkius visiškai išskleistomis burėmis. Laivo įgulą papildė du nauji nariai iš Rygos: Jurijs – kapitonas, Vasiličius – laivo šturmanas ir senos komandos nariai: Laimonas, Alfonsas, Semas ir Rolandas", – įrašyta klaipėdiečio dienoraštyje.

2014 metų liepos 12 dieną įgula krovė daiktus ir maistą į jachtą, kuri turėjo tęsti savo kelionę į Tenerifę.

"Semas atvežė gerai išdžiovintą armėnišką lavašą. Aukso vertės atsargos. Prieš išplaukiant, jachtą pašventino stačiatikių popas", – prisiminė klaipėdietis.

Ir nenuostabu, nes priešakyje laukė sunkūs išbandymai. Vien jau įveikti Biskajos įlanką, kuriai būdingos stiprios audros, yra tikrai didelis iššūkis.

"Įplaukdamas į Biskajos įlanką, kapitonas Jurijs pastebėjo, kad, palyginti su Baltijos jūra, vandenyno bangavimas stiprėjo. Patikrinau iliuminatorius, dangčius. Tada nuėjau į priekinę kajutę, galvojau pailsėsiu, bet negalėjau. Pradėjo smarkiai supti, bangos daužėsi į laivo bortą, jis virpėjo nuo smūgių. Išėjęs į laivo denį, buvau nupraustas vandens purslų. Jachta stipriai siūbavo. Aplinkui buvo tamsu. Denis buvo apšviestas tiek, kiek švietė laivo žibintai", – pasakojo Alfonsas.

Stiebuose ir takelaže, lyg vilkų gauja įvairiais balsais kaukė vėjas. Vasiličius buvo prie šturvalo, prisirišęs saugos lynu, kad nenuplautų bangos.

Semas bandė pririšti arbatinuką prie viryklės, kad visi galėtų atsigerti karštos arbatos ir sušilti.

Kitą dieną vėjas dar labiau įsismarkavo, bet visi įgulos nariai nepasidavė ir judėjo 4–5 mazgų greičiu, įveikdami audringus vandenis.

Ilgainiui Atlanto vandenynas rimo. Semas rengėsi iškelti Ispanijos vėliavą. Tai reiškė "Santa Maria 2" – jau Ispanijoje.

Ispanijos krantus pavyko pasiekti rugpjūčio 15 d., po daugiau nei mėnesio, kai jachta paliko Klaipėdą.

"Visa įgula laiminga – Biskajos įlanka įveikta. Vasiličius švartavo laivą. La Korunja yra toks uostas, kur po iššūkių Biskajos įlankoje būtina sutvarkyti tai, kas buvo sugadinta jūroje, nuplauti druskas nuo visų jachtos paviršių, o buriuotojams atsigauti ir nusiprausti. Visa komanda iš karto kibo į darbus. Vakare su Laimonu, Rolandu ir Semu susiruošėme į miestą. Seniai svajojome paragauti ispaniško kumpio – chamono", – pasakojo Alfonsas.

Kelyje pasirodė delfinų: jie draugiškai mus sutiko, šėlo bangose tarsi sveikindami.

Nemesk kelio dėl takelio

Po penkių dienų, rugpjūčio 19-ąją, kapitonas nustatė kursą Kanarų salų link ir lyg tarp kitko užsiminė, kad dešiniau, gal kokia para kelio, yra Madeira, kur gaminamas geriausias pasaulyje portveinas.

Tai kodėl neaplankius? Tokios progos gyvenime gali daugiau ir nepasitaikyti.

Visi pasitarė ir sutiko, kad Tenerifę turėtų pasiekti laiku, net ir nuklydę nuo kelio. Taigi kapitonas pakeitė kursą Madeiros link.

"Santa Maria 2" judėjo 6–7 mazgų greičiu. Plaukdami buriuotojai tyrinėjo juos supančius vandenis.

"Kelyje pasirodė delfinų: jie draugiškai mus sutiko, šėlo bangose tarsi sveikindami. Taip pat pasirodė vėžlių: mažų ir didelių. Pamatėme net bangininį ryklį. Tikras jūrų muziejus", – įspūdžiais dalijosi klaipėdietis.

Tolumoje jau matėsi žemės kontūrai. Tai buvo Porto Santo sala, priklausanti Portugalijai. Nedidelė sala, artima Madeirai: graži gamta, dideli paplūdimiai.

Rugpjūčio 22 d., nuleidę inkarą, maža valtele Alfonsas, Semas, Rolandas, Laimonas aplankė miestelį, barą, paragavo vietinio maisto.

Kai visi grįžo į jachtą, kapitonas parodė, kad inkarų grandinės kabina bušprito lyną.

Įgula nusprendė taisyti padėtį. Kapitonas, įjungęs priekinę pavarą, kažkodėl staigiai, visu greičiu perjungė į atbulinę eigą, ir variklis išsijungė.

Saloje jokių mechanikų komanda nesurado. Iki Madeiros buvo gal dešimt valandų kelio. Laimonas, susisiekęs su Madeiros uostu, gavo patvirtinimą, kad juos pasitiks, kai bus netoli uosto.

Tad ankstų rytą įgulos nariai pakėlė inkarus, išskleidė bures ir pajudėjo Madeiros link, kuri iš tolo savo žiburiais švietė kaip ugnies žemė.

Rugpjūčio 24-osios vakare buvo pasiektas Madeiros krantas. Sala atrodė įspūdingai –  aukšti statūs krantai, ant didelės kalvos stūksojo švyturys, daug žalumos, gražūs pastatai, kurie tiesiog įsispraudę į uolėtus salos krantus.

Vasiličius pasuko į dešinę ir pamatė, kad juos pasitinka kateris. Galiausiai prisišvartuota krantinėje.

Ryte mechanikai apžiūrėjo variklį ir reduktorių. Paaiškėjo, kad nutrūkęs vožtuvas "užkirto" variklį. Buvo reikalingos atsarginės dalys. Jų reikėjo laukti dar mėnesį. Ir tik tada vėl prisiminta, kad kelionės tikslas – Tenerifė.

Tik po mėnesio "Santa Maria 2" įgula sėkmingai prišvartavo jachtą Tenerifės uoste, kur jos laukė naujasis savininkas.

Taip ir baigėsi ši kelionė, buriuotojus pripildžiusi stiprių emocijų, nes didieji vandenys – nenuspėjama, bet, anot Gnėjaus Pompėjaus Didžiojo, "Navigare necesse est vivere non est necesse", tai yra "plaukti būtina, gyventi – ne".