VIENA – PRIEŠ VYRĄ, VIENA – PRIEŠ VALSTYBĘ

Jauna 45 metų moteris, dviejų vaikų mama, statybos inžinerijos mokslų daktarė, visų vertinama specialistė su gera reputacija ir daugybės klientų pripažinimu. Prieš dvejus metus jos gyvenimas sugriūva lyg kortų namelis ir ji stoja prieš teismą. Už savo pačios vyro nužudymą. Prokuroras prašo jai skirti 12 metų laisvės atėmimo bausmę. O Ramunė prašo tik vieno: kad ir kas nutiktų, pasirūpinkite mano vaiku.

Užbūrė iš pirmo žvilgsnio

Kas nutiko tą rugpjūčio naktį, moteris papasakos šiek tiek vėliau. O dabar nukeliaukime į dar tolimesnę praeitį. Prieš aštuonerius metus žavi jauna moteris vieno darbo susitikimo metu sutinka išvaizdų vyrą.

„Mes susipažinome per pažįstamus, darbo klausimais, jis irgi ateidavo į susitikimus, buvome artimi, aš pastojau. Jis tarsi užbūrė mane“, – pirmąją pažintį su vyru prisiminė Ramunė. Netrukus mylimasis parodė savo tikrąjį veidą. O jis buvo kitoks nei pasirodė pirmąjį kartą.

„Kai laukiausi, jis pirmą kartą pakėlė prieš mane ranką. Jis mane užbūrė, pasakojo, kad jam šeima svarbiausia, tačiau išgėręs ir pavartojęs narkotikų virsdavo žvėrimi. Jis nesusitaikė su tuo, kad esu veikli, stipri, išsilavinusi, savarankiška moteris. Mes abu buvome labai skirtingi“, – rinkdama žodžius pasakojo moteris.

Taip jie gyveno net septynerius metus. Per kančią, pažadus ir tikėjimą, kad viskas pasikeis. „Ištekėjau už jo po septynerių bendro gyvenimo metų. Jis labai norėjo. Jam labai reikėjo, kad aš nešiočiau jo pavardę“, – prisiminė Ramunė.

Vedybos nieko nepakeitė. Su vaiku ji bėgdavo iš savo namų, nakvodavo pas pažįstamus, drauges, išlaukdavo kelias dienas ir vėl grįždavo namo.

„Skaudu buvo, sunku buvo, kentėjau. Kodėl tekėjau? Jis būtų mane užmušęs. Labai bijojau. Kartą pridėjo vaikui pistoletą prie kaktos, sakydamas: netekėsi, nušausiu“, – neįtikėtinus savo gyvenimo epizodus pasakojo Ramunė.

Pietietiškas kraujas

Kodėl jos vyras, užuot rūpinęsis šeima, globojęs ir saugojęs savo vaiką ir savo žmoną, skriaudė juos? „Gal čia įtakos turėjo jo pietietiškas kraujas? – svarstė moteris. – Jo mama lietuvė susipažino su jo tėčiu, iš Azerbaidžano atvykusiu į Klaipėdą verslo reikalais.“

Koks buvo Ramunės vyras? Vidurinis išsilavinimas, teisti draugai, namuose laikė ginklą, išpažino islamą.

„Jis vartojo narkotikus, alkoholį. Retai kada buvo nepavartojęs. Skysčiai, milteliai... Prašydavau to nedaryti namuose, prie vaiko. Po dvi tris paras kažkur būdavo išėjęs, dažnai išvykdavo iki savaitės“, – prisiminė moteris.

Jis vartojo narkotikus, alkoholį. Retai kada buvo nepavartojęs. Skysčiai, milteliai... Prašydavau to nedaryti namuose, prie vaiko.

 

Keturi šūviai

Šiandien moteris laukia teismo sprendimo. Dvejus metus ji gyvena nežinioje ir beprotiškoje baimėje dėl to, kas nutiko.

„Aš paleidau keturis šūvius iš jo pistoleto. Žiūrėdama jam į akis. Taip man pasakė tyrėjai. Nors gyvenime nesu nei šaudžiusi, nei ginklo rankose turėjusi“, – tvirtino Ramunė.

Tai kas gi tą vakarą nutiko? „Nieko neatsimenu“, – trumpam nutilusi tepasako moteris.

Ji mena tik savo veiksmus prieš tragediją ir po jos. „Tą vakarą buvo vaiko susirinkimas mokykloje. Prieš rugsėjo pirmąją, nuo 18 iki 20 valandos. Vyras turėjo mane paimti iš mokyklos, tačiau neatvažiavo. Namo grįžau pati, jis sėdėjo, išgėrinėjo su draugu. Paklausiau, kur vaikas. Sako: išvežiau pas savo mamą, ryte parvešiu“, – pasakojo Ramunė.

Ji sunerimo, kad prieš mokyklą vaikas nebus suruoštas, tačiau nenorėjusi konfliktuoti su vyru.

„Tą dieną nuo 6 val. ryto dirbau, o kadangi tuo metu dirbau tame pačiame pastate kur gyvenome, nuėjau į kitą patalpą dirbti, vyras toliau su draugu gėrė. Kvietė mane prisijungti, tačiau atsisakiau, nes turėjau pabaigti darbus“, – prisiminė moteris.

Ji – savo srities profesionalė, projektuoja pastatus, turi matininkės pažymėjimą, universitete baigė doktorantūrą statybos inžinerijos srityje. „20 metų tokį darbą dirbu. Man reikėjo lėšų. Buvau paėmusi paskolą NT vystyti, turėjau įkūrusi savo įmonę“, – trumpam nuo to vakaro įvykių nuklydo pašnekovė.

Tą lemtingą vakarą ji dirbo nuo 6 valandos ryto iki 23 valandos. „Vyras pradėjo kabinėtis, prašė intymių santykių. Sakiau, kad pavargusi, negaliu. Tada liepė išgerti su juo. Išgėriau, pamenu, kad kalbėjomės kelias minutes. Ir viskas. Toliau mano atmintis tarsi nutrūksta“, – pasakojimą tęsė Ramunė.

Atsipeikėjo ji vėliau, apsidairiusi suprato esanti pažįstamos draugės automobilyje. Kieme stovėjo greitosios pagalbos automobilis, po teritoriją vaikščiojo daug policijos pareigūnų.

„Man buvo uždėti antrankiai, medikai suleido man kažkokių vaistų, ir aš buvau išvežta į policijos komisariatą. Tyrėja mane kaltino, sakė: prisipažink, čia tu padarei, tu nušovei savo vyrą. Visi man patarė sakyti, kad gyniausi. Kaip aš galėjau gintis, sverdama 54 kilogramus, prieš savo vyrą, buvusį profesionalų boksininką? Buvau be galo sutrikusi, nesupratau, kas vyksta“, – prisiminė moteris.

Man buvo uždėti antrankiai, medikai suleido man kažkokių vaistų, ir aš buvau išvežta į policijos komisariatą. Tyrėja mane kaltino, sakė: prisipažink, čia tu padarei, tu nušovei savo vyrą.

 

Po dviejų parų ji buvo nuvežta į teismą, šis skyrė kardomąją priemonę neišvykti. „Atėmė dokumentus, areštavo sąskaitas, konfiskavo pinigines lėšas, paėmė raktus nuo patalpų, kuriose įvyko nelaimė. Vaikui buvo skirta laikinoji globa pas vyro seserį“, – tęsė Ramunė.

„Po teismo buvo silpna, susmukau, pykino, vėl išvežė su greitąja. Gulėjau ligoninėje. Po kelių dienų atsipeikėjau. Mamos ir tėčio prašiau: duokit paskambinti vaikui. Mama vėl kartoja: vaikas pas vyro seserį, mums neleidžiama susisiekti“, – prisiminė moteris.

Kova dėl vaiko

Dar kitos kelios dienos moteriai priminė košmarišką sapną, iš kurio niekaip neįmanoma pabusti.

„Turėjau kovoti dėl savo vaiko. Vyro sesuo neleido susitikti su dukra“, – pasakojo moteris.

Ji nepasidavė. Išėjusi iš ligoninės, susisiekė su vaiko teisių apsaugos tarnyba. Šios tarnybos specialistai suderino, kad Ramunė galėtų vaiką pasiimti tiesiai iš mokyklos, tačiau vyro sesuo su savo sugyventiniu taip lengvai nepasidavė ir tiesiog pačioje ugdymo įstaigoje, prie klasės sukėlė skandalą.

„Rėkė, šaukė, vėl iškviečiau policiją, vaikų teises. Galiausiai pasiėmiau savo vaiką, laikinoji globa buvo skirta mano mamai. Taip buvo nuspręsta dėl to, jeigu man kažkas nutiktų su sveikata“, – tarnybų sprendimą paaiškino klaipėdietė.

Ji su vaiku apsigyveno pas mamą, tačiau ramybės čia neturėjo. Vieną rytą atsikėlusi išvydo siaubingą vaizdą. Prie mamos kiemo kažkas atvežė kiaulės galvą su Ramunės inicialais ir laidotuvių vainiku. „Iškviečiau policiją, pasijuokė iš manęs, nors pareiškimas buvo parašytas, tačiau niekas šio įvykio taip ir neištyrė“, – apgailestavo moteris.

Keisti įvykiai tęsėsi. Po kelių savaičių ji pastebėjo, kad mieste ją seka įtartinas automobilis. Atgavusi savo pastato raktus, ji išvydo prie jo vaikštantį įtartiną asmenį. Galiausiai vieną vakarą pastatas paskendo liepsnose.

Dar vienas Ramunės pareiškimas policijai, dar vienas moters nusivylimas, kad kaltųjų paieškos nedavė vaisių. Moteris persikrausto gyventi į kitą vietą, sustiprina apsaugą, pasisamdo asmens apsaugininkus. Deja, buvo padegtas automobilis. Istorija kartojasi, vėl policija, vėl pareiškimas ir vėl tyrimas aklavietėje.

Kitame moters turimame objekte kažkas išdaužė langus, dar kitą dieną iš važiuojančio automobilio kažkas šovė į pastato langus, kuriame moteris gyveno su savo mažamečiu vaiku.

„Policijos pareigūnai pradėjo mane vis daugiau kamantinėti, kviesti į neoficialias apklausas. Manau, kad jie pradėjo įtarti, jog aš pati padeginėju ir kitaip niokoju savo turtą. Maža to, anyta ir amžinatilsį vyro sesuo skundė mane vaikų teisėms, kad vartoju narkotikus, kad mano gyvenimo būdas netinkamas. Jos norėjo, kad vaikas savaitę gyventų pas jas, savaitę pas mane. Reikalavo iš manęs pinigų, neva turiu grąžinti vyro skolas“, – pasakojo Ramunė.

„Iki tol mergaitė neturėjo ryšio su močiute. Kaip ji jautėsi? Vyro giminaitės kas antrą savaitę ateidavo pas mane ir šaukdavo. Pamenu, Kaune prašiau psichologės ekspertizės. Čia anyta, vyro sesuo su savo sugyventiniu ir vėl mane užpuolė. Turėjau kelis įrašus, siunčiau policijai, niekas nieko nedarė“, – tą patį vis kartojo pašnekovė.

Niekada negalvojau, kaip nužudyti savo vyrą, niekada neturėjau tokių minčių. Nieko neprisimenu iki šiol... Įtariu, kad vyras į alkoholį įpylė man narkotikų (...)

 

Koks motyvas?

Net ir praėjus dvejiems metams po tos siaubingos nakties įvykių Ramunė gyvena nežinioje ir kasdien užduoda sau tą patį klausimą: kodėl visa tai vyksta su ja?

„Niekada negalvojau, kaip nužudyti savo vyrą, niekada neturėjau tokių minčių. Nieko neprisimenu iki šiol... Įtariu, kad vyras į alkoholį įpylė man narkotikų tam, kad gautų lytinių santykių, kuriems aš prieštaravau. Policija neatliko mano kraujo tyrimų. Aš neturėjau motyvo jį nužudyti. Aš tik norėjau skirtis“, – atviravo moteris.

Savo gyvenimą ji apibūdina lyg gyventų trileryje. 10 pareiškimų policijai – pradedant vyro smurtu ir baigiant persekiojimais po jo mirties.

„Kaip man apsaugoti save ir savo vaiką? Bijau už save, už vaiką. Vienu metu parašiau laišką net vidaus reikalų ministrei. Nebeturėjau kur kreiptis. Vidury miesto mums šaudo į langus. Įsivaizduokit mano būseną...“ – tęsė Ramunė.

Nebežinodama, kaip apsaugoti save ir savo šeimą, ji nutarė palikti gimtąją Klaipėdą ir persikraustyti į kitą miestą.

Varginantis laukimas

Pirmos instancijos teismas jau išnagrinėjo Ramunės bylą. Klaipėdos apygardos teisme, posėdžio metu, moteris išgirdo prokuroro pasiūlymą – 12 metų laisvės atėmimo, o vaiko valstybės paskirtas gynėjas – advokatas – 15 metų. Klausimas – kam atstovauja vaiko gynėjas?

„Žinote, kuo džiaugiuosi? Aš išgyvenau. Džiaugiuosi, kad likau gyva. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip įmanoma gyventi, kol su tuo nesusidūriau. Klausdavau savęs: kodėl su manimi taip nutiko? Atsakymą radau: čia man atlygis už tai, kad susidėjau su abejotinos reputacijos žmogumi“, – svarstė moteris.

Jos didžiausia stiprybė – jos vaikai. „Labai juos myliu. Jeigu ne mano mažoji, šiandien nekalbėčiau su jumis. Pradžioje labai daug verkiau, sunkiai suvokiau, kad man taip nutiko. Per pirmas kelias paras policijoje išverkiau visas ašaras. Dabar kartais paverkiu, tačiau jau moku valdytis. Nebekūkčioju, oda užauga... – baigdama pokalbį atsivėrė Ramunė. – Po tos tragedijos atsirinkau žmones, nebeprisileidžiu jų. Tapau kitokia, buvau naivi, atlapaširdė. Nebeturiu draugų, turiu vos kelis. Dėkinga savo šeimai, draugės šeimai, klientams, kurie manęs nepaliko, kurie padėjo man tuo metu, ir prieš įvykį ir po jo. Duoda man darbų ir padeda man išsilaikyti.“

Ko ji gali tikėtis? Kokio teisingumo?

„45 metus pragyvenau ant šios žemės, pasiekiau daug, dirbau, užsidirbau, baigiau mokslus, mačiau, kaip auga vaikai. Stengiuosi kuo daugiau praleisti laiko su savo vaikais. Deja, valstybė manęs nesaugo, saugo abejotinus asmenis. Nusiteikusi viskam. Nebegaliu daugiau bijoti“, – tvirtino moteris.