Po dviejų kadencijų Seime 54 metų buvęs jūrininkas Vaclavas Stankevičius dairosi kito uosto. Iššūkių pasiilgęs politikas svajoja apie diplomatiją.

Norisi daugiau veiklos

- Su kokiomis mintimis paliekate Seimą? Kaip vertinate metus, paskirtus darbui Užsienio reikalų komitete?

- Esu laimingas, kad visus aštuonerius metus dirbau šiame komitete. Tai, mano manymu, labai svarbi sritis, kuri padėjo man tobulėti. Atskirti savo asmeninį indėlį būtų sunku, nes kartu dirbo daugybė žmonių Vyriausybėje ir Prezidentūroje. Jeigu manęs iš ten neišvarė, matyt, buvau šiek tiek naudingas. Šešerius metus man teko vadovauti NATO reikalų komisijai itin svarbiu Lietuvai metu, kai tik rengėmės stoti į šią organizaciją. Manau, jog šį tą pavyko nuveikti ir žalos šaliai nepridariau.

- Kai kurie Seime pabuvoję politikai sako patyrę nusivylimų, nes idėjos labai sunkiai skinasi kelią. Ar jums teko tai patirti?

- Vienas tikrai nieko nenuveiksi. Reikia komandos, tarpusavio supratimo. Aš nesu nusivylęs, ir trečiosios kadencijos nesieksiu tikrai ne dėl to, kad pavargau. Sakoma, kad darbą keisti reikia berods kas penkerius metus. Nuoširdžiai sakau - matau, kad nebeprogresuoju, turiu per mažai darbo. Aš pakankamai jaunas ir energingas. Manau, kad turiu kur kas daugiau padaryti. Pastarąją kadenciją stebiu, kaip tarpusavyje pjaunasi frakcijos, barasi politikai, o man belieka tik balsuoti. To man per maža. Norėčiau daugiau veiklos. Tad manau, jog nenutiks nieko blogo, jeigu padarysiu pertrauką. Be manęs nepražus ir jūrinės organizacijos, su kuriomis teko daug dirbti. Jos per tuos metus labai sustiprėjo.

Pradžia kelia šypseną

- Jūsų nuopelnai Lietuvai stojant į ES ir NATO nekelia abejonių. Ko reikia mažos valstybės politikui, siekiančiam, kad jo šalis išsikovotų savo vietą?

- Svarbiausia pačiam tikėti tuo, ką darai ir puikiai išmanyti savo sritį, įtikinamai kalbėti. Dar labai svarbu mokėti užsienio kalbų. Jeigu kalbėsi tik su vertėju, to neužteks pasiekti teigiamų rezultatų. Esu ne kartą keliavęs Prezidento delegacijoje. Jis angliškai kalba idealiai. Kai lankėmės Baltuosiuose rūmuose pas prezidentą G.Bušą, mes, delegacijos nariai, kukliai tylėjome, bet jautėmės tvirtai už Prezidento nugaros. Žinoma, galima bendrauti ir su vertėju, tačiau juk kalbame ne tik prieš kameras. Jeigu išėjęs atsigerti kavos ieškosi vertėjo, kad šis tau padėtų pakalbėti apie orą, tada jau labai blogai.

- Pradėti dirbti Seime po aštuonerių metų vadovavimo tuomečiam Klaipėdos transporto laivynui, matyt, nebuvo paprasta.

- Kas aš buvau prieš aštuonerius metus? Paprastas jūrininkas Vaclavas, klaipėdietis. Tiesa, prieš Seimą buvau miesto tarybos narys, Ūkio komiteto pirmininkas. Tada rūpėjo gatvės, asfaltas, tarifai.

- Gal jūsų atmintyje išlikęs koks epizodas ir dabar jums dar keliantis šypseną?

- Kai pirmą kartą buvau išrinktas į Seimą, gavau pranešimą atvykti į trečiuosius rūmus pasiimti pažymėjimo. Iki tada niekada neteko būti Seime. Atvykęs paskambinau broliui ir paklausiau, kur tie tretieji rūmai. Jis man paaiškino. Tačiau įėjęs dar turėjau surasti konferencijų salę. Pirmasis žmogus, su kuriuo tada susidūriau ir pasisveikinau, buvo Zenonas Vaigauskas. Tada jį žinojau tik iš televizijos ekranų. Paklausiau jo, kur man dabar eiti. Jis man viską paaiškino. Nuo tada susitikę Seime vis prisimename šį epizodą su šypsena.

Mano papasakotas atvejis ir parodo, kad į Seimą atėjau visiškai žalias. Turiu pripažinti, kad iš pradžių teko ir nusivilti. Pamačiau, kad tai labai neapibrėžtas darbas, o aš buvau įpratęs prie konkrečių užduočių. Giliai įstrigo Z.Vaigausko išsakyta mintis, kurią kartoju kitiems Seimo naujokams. Neužtenka to, kad esi išrinktas. Turi čia surasti savo nišą, tai, kas tau įdomu ir kuo galėtum būti naudingas. Aš pasirinkau užsienio politiką. Tačiau niekada nepamiršau, kad esu klaipėdietis, kad turiu dirbti ir savo miestui.

„Tikrai nepavargau"

- Gal jūsų apsisprendimui palikti Seimą turėjo įtakos jo neigiamas įvaizdis visuomenėje? Kas gimdo tokį nepasitikėjimą pačių išrinktais atstovais?

- Norėčiau šiek tiek apginti Seimą. Ir kitų valstybių parlamentų reitingai nėra labai aukšti. Seimas pirmiausiai yra didžiulis kolektyvas, kur susirenka asmenybės. Kai visos tos „žvaigždutės" susieina krūvon, labai sunku susitarti, pradeda trukdyti ambicijos, kiekvienas demonstruoja savąjį „aš". Tas nesusikalbėjimas matomas visuomenei ir ją erzina.

- Tam, kad siektumėte dar vienos Seimo nario kadencijos, jums netrūksta nei patirties, nei populiarumo. Kas paskatino sukti kitu keliu?

- Sprendimą nebedalyvauti rinkimuose priėmiau prieš maždaug dvejus metus. Aš tikrai nepavargau. Ir ilsėtis neketinu, nes man poilsio nereikia. Galiu tik pasidžiaugti, kad dirbdamas Seime nesulaukiau daug aršios kritikos. Man likimas susiklostė palankiai.

- Atiduodate save likimui?

- Nesu iš tų, kurie visas sėkmes ir nesėkmes verčia lemčiai. Manau, jog kiekvienas žmogus yra savo likimo architektas. Mano padarytos klaidos ir yra mano, niekieno kito. Nebijau to pripažinti.

Ilgisi jūros ir šeimos

- Neseniai užsiminėte, kad svajojate paragauti diplomato duonos.

- Tiesa. Pats kreipiausi į Užsienio reikalų ministeriją ir pasisiūliau. Manau, kad diplomatija labai svarbi sritis, kurioje galėčiau pasinaudoti sukaupta patirtimi ir naudingai dirbti Lietuvai. Kol kas ministerija dar svarsto. Ar būsiu paskirtas dirbti diplomatu, paaiškės pasibaigus šiai Seimo kadencijai. Tikiuosi, kad man pavyks.

- Jeigu sulauksite paskyrimo, jūsų gyvenimas smarkiai keisis. Kaip į jūsų norus reaguoja šeima?

- Šeimos palaikymas man būtinas. Be paramos tolesni žingsniai jau užprogramuoti nesėkmei. Man pasisekė, kad turiu žmoną, su kuria galiu padiskutuoti ir apie užsienio politiką. Jeigu ne jos palaikymas, nebūčiau jūroje tarnavęs septyniolika metų. Juk beveik nemačiau, kaip auga mano sūnūs. Dabar jaunesnysis sūnus Andrius pradėjo verslo vadybos studijas Danijoje, o vyresnėlis Aleksejus padeda mamai šeimos versle.

- Ko ilgisi jūrininko širdis?

- Jūra man reiškia labai daug, be jos būtų ankšta. Vilniuje aš tik dirbu. Tikrasis gyvenimas prasideda čia, Klaipėdoje. Aš - kietas klaipėdietis, nors ir gimiau Baltarusijoje.

- Iš kur semiatės tiek energijos? Nuolatinės kelionės, susitikimai, renginiai vargina. Turėtumėte teisę sau ramiai ilsėtis, bet nenorite.

- Noriu nuolat tobulėti. Skaitau filosofiją, o pailsiu tiesiog būdamas vienumoje. Nesu iš tų, kurie mėgsta masinius renginius ir kompanijas. Bent penkis kartus per savaitę sportuoju. Draugauju su dviračiu.