Vadinamajame Žvejybos uoste tapo neįmanoma eiti pėstiesiems, nes vairuotojai įsigudrino statyti automobilius ant šaligatvių. Galėtų kontrolieriai dažniau užsukti į šį užmirštą kvartalą. Kiekvieną darbo dieną – tas pats. "Kur noriu, ten statau", – tokiu mąstymu vadovaudamiesi netoli nueisime. Norime pokyčių. Apmaudžiausia, kad laisvų vietų automobilių aikštelėse tikrai galima rasti, tačiau ponaičiams iškelta galva per toli paeiti kelis metrus. Jie nori prie pat durų privažiuoti.

Jonas

Senamiestyje – maišai lapų

Vežėjų gatvėje šiuo metu – nelabai mielas vaizdelis. Tvarkytojai surinko gausybę lapų į maišus ir jų neišvežė. Tiesiog surikiavo miesto centre, ir tiek žinių. Matyt, šių atliekų vežėjai šioje gatvėje nesilanko. O būtų pats laikas užsukti.

Gyventoja

Kalbą reikia saugoti

Esu už pagarbą lietuvių kalbai. Ją būtina saugoti ir neteršti svetimybėmis. Pono Vytauto Čepo komentarai šia tema – kaip visada, labai taiklūs. Kas, jei ne jis, supurtys visuomenę ir parodys, kaip svarbu gerbti savo tapatybę? Išties esame per daug maži, kad staiga atsisakytume gimtosios kalbos ir virstume prisitaikėliais. Turime susivienyti ir ginti kalbą ne dėl valdininkų ar todėl, kad to reikalauja šalies įstatymai. Reikia tai daryti tam, kad išliktume.

Lietuvė

Sugraudino senukas

Prie prekybos centro "Grandus" pieno produktais prekiauja malonus senukas. Matyti, kad vyras negeriantis, tvarkingas, tačiau labai vargingai gyvena. Mažas, susitraukęs, žilstelėjęs, bet visada su šypsena veide. Siūlo pirkti pieno, sūrio. Eidama pro šalį daviau jam porą eurų, tačiau neėmiau nei pieno, nei sūrio. Žmogus taip nustebo, ėmė man kišti savo prekes, be perstojo dėkojo. Pasakiau, kad viskas gerai ir kad man nereikia jo prekių. Tenorėjau padėti ir raginu visus žmones būti širdingesnius ir nepagailėti vieno kito euro tvarkingiems, bet iš skurdo neišsikapstantiems mūsų tėvynainiams.

Agnė