Sporto nemėgstantys žmonės įsitikinę, kad bėgti vietoje ant bėgimo takelio – kančia.

Ir jie yra arti tiesos. Būtent prieš du amžius pirmieji "treniruokliai" buvo pagaminti nusižengusiems asmenims.

Anglas Williamas Cubittas 1818-aisiais lankėsi mažame Bury Saint Edmundso kalėjime. Jis pasipiktino, kad visi nusikaltėliai, nuo kišenvagių, chuliganų iki plėšikų ir prievartautojų, neturėdami ką veikti trainiojosi po teritoriją. O tuo laiku už kalėjimo sienų valstiečiai ir darbininkai plušėjo nuo aušros iki sutemos.

Įsiutęs inžinierius ėmė kurpti kovos su tinginiaujančiais visuomenės parazitais planą. W.Cubittas sukonstravo įrenginį, labai panašų į šiandieninį bėgimo taką. Kaliniai neskubėjo "dėkoti" inžinieriui už išradimą. Daugelis buvo įsitikinę, kad geriau dirbti šachtose, nei lipti nesibaigiančiais laiptais.

"Žingsnio malūnas" – tai buvo 2 m cilindras, kurį sudarė 24 medinės mentės. Žengdami jomis, kaliniai sukdavo cilindrą.

Toks "sportas" nusikaltėliams buvo tikra kančia. Mechanizmas buvo labai sunkus, kad jis suktųsi, reikėjo įdėti daug pastangų. Dar viena pykčio banga kilo po to, kai buvo numatytos normos. Per dieną tekdavo eiti mažiausiai 2 km, už sunkiausius nusikaltimus kalintys piliečiai mindavo daugiau nei 5 km. "Alpinistus" itin erzino ir tai, kad buvo leidžiama žiūrėti kitiems. Reginio linksmybės žiopsotojams niekuo nenusileido cirkui. Užduotis kaliniai turėjo atlikti per aštuonias valandas. Argi tai sunku? – nusišypsotumėte. Tačiau tokie žingsniavimai nuvargindavo nė kiek ne mažiau, nei kopimas į Everestą. Kaliniai krisdavo iš nuovargio. Prižiūrėtojų tai nejaudindavo. Jie, nekreipdami dėmesio į maldavimus, liepdavo tęsti "žygius". Per dvejus metus "bėgimo takelius" įsigijo net 40 kalėjimų.

Kad kaliniai nemintų laiptelių it voverės rate, W.Cubittas pakoregavo "žingsnio malūną". Sukdami cilindrus, nuteistieji savo fizine jėga ėmė vėdinti kalėjimo patalpas, kelti vandenį iš šulinių.