Į sporto areną (Taikos prospekte 61A, vyresniems sporto mėgėjams labiau žinomą NSK sporto salę) dviračiais atvykstantys klaipėdiečiai yra nelaukiami. Ne, ne patys žmonės, bet jų minamos transporto priemonės. Neįtikėtina: prie šios sporto mekos nėra stovo bent vienam dviračiui.

Prieš bandančiuosiu įvaryti dviračius (baiminamasi, kad jų nepavogtų) į erdvią arenos fojė budėtojai stoja boksininko poza. Ir taip visuomet. "Kokteiliui" teko nugirsti dviratininkų pokalbį. Esą aukštesnes pareigas užimantys vyrai yra griežtai prisakę pavaldiniams nieku gyvu neleisti į vidų dviračių. Sunku tuo patikėti, tačiau panašu, kad tai tiesa.

Na, jau labai keista – ne taip seniai, palyginti, buvo įrengta ilga nuožulni ne vieną tūkstantį eurų kainavusi rampa, skirta į areną vežimėliais atvykstantiems neįgaliesiems. O kad reikia bent vieno kuklaus stovo dviračiams – atsakingi asmenys pristigo nuovokos.

Panaši liūdna dviratininkams situacija ir prie legendinių (buvusių "Žalgirio") sporto rūmų, kuriuos projektavo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Čia taip pat nėra nė vieno laikiklio dviračiams. Skirtumas tik toks, kad čia dirbantys žmonės (budėtojai) patys mina pedalus ir, suprasdami kitų dviratininkų baimę dėl vagysčių, leidžia į vidų įvežti dviračius.

Atsigręžkime į istoriją

Kirkpatrickas Macmillanas iš Škotijos miestelio 1839 m. prie medinio rėmo su dviem guma dengtais geležiniais ratais pritvirtino išskaptuotą arklio galvą.

Spynų meistras, matyt, nemanė, kad jo išradimas susilauks kokio nors platesnio taikymo.

1842 m. K.Macmillanas nenorėdamas dar kartą pateko į istoriją – sukėlė pirmą dviračio avariją, partrenkęs netikėtai į gatvę išbėgusį berniuką. Policijos nuovadoje buvo nubaustas 5 šilingų bauda.