Klaipėdos senamiestyje klaidžioja gyvoji legenda – toks laisvas ir nepriklausomas klaidžiotojas, miegantis po atviru dangumi, mintantis tuo, ką randa šiukšliadėžėse ir žarstantis išmintingus patarimus, kuriems, kaip jis pats mano, jų reikia. Ta skersgatvių legenda neturi namų, bet, regis, tai nėra aktualu. Jam svarbiau buvimas gryname ore, bendravimas su žmonėmis ir nenuspėjamas gyvenimas. Juk niekada nežinai, ar rasi ką nors pavalgyti, jau nekalbant apie gaiviuosius gėrimus ar kokį cigarą. Taigi kuičiasi tas išminčius kartą prie vienos tokios išmestų gėrybių dėžės ir girdi pastabą: "Ei, vyruti, ar negalėtum susirasti kokio kito užsiėmimo? Pavyzdžiui, eitum sau vogti." Šmaikštuolis tuoj gavo atkirtį. "Žinote, pone, vogti reikia turėti pašaukimą, aš, deja, tokios "dovanos" neturiu", – paaiškino nesusipratėliui laisvojo oro direktorius.

Įgriso draugas

– Vatsonai, ką darytumėte, jei jums įgristų draugas?

– Elementaru, Holmsai, paskolinčiau pinigų.

– Aišku. Vatsonai. Ar galite paskolinti man pinigų?

Pavedė dedukcinis metodas

Į Holmso kabinetą įeina daktaras Vatsonas su tinkleliu nuo bičių ant galvos.

Holmsas:

– Vatsonai, jūs užsidengėte tinkleliu, kad jūsų nesugeltų bitės?

– Ne, gerbiamasis. Pirmą kartą jus pavedė garsusis dedukcinis metodas.

Vatsonas nusiėmė tinklelį, visas veidas ištinęs.

– Užsidėjau tinklelį todėl, kad bitės mane jau sugėlė.

Pokalbis tamsiame skersgatvyje

– Duok prisidegti.

– Kuo? Degtukais ar žiebtuvėliu?

– Kad ir lituokliu, vis tiek į dantis gausi.