Nerašyta ugniagesių gelbėtojų taisyklė: jei į degantį namą įėjo šešiese, šešiese privalo ir išeiti. Jei viduje yra žmonių, turi išeiti dar daugiau, ugniagesiai kartu su išgelbėtaisiais.

Geriau, kai batai nenuvalyti

Ketvirtadienis, 7.13 val. Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos ugniagesių rūmai. Čia, miesto centre, budi pirmoji ugniagesių gelbėtojų komanda.

Parą budėjusios vienos iš keturių pirmosios komandos brigadų pamaina baigiasi. Į darbą jau  atvykusi ir visą parą, nuo 7.30 iki 7.30 val., dirbs kita 14 žmonių komanda.

Ugniagesių pastato garaže tarp automobilių telkšo vandens balutės. Išrikiuotos „Iveco Magirus“, „Renault“, „Mitsubishi Sport“ autocisternos, mašina-keltuvas su kopėčiomis, budinčios komandos automobiliai.

Prie pat automobilių kabo kovinė apranga – taip darbo drabužius vadina ugniagesiai. Šalmai su užrašu „Kaunas“. Į batus ilgais aulais jau iš anksto sukištos kelnių klešnės: taupoma kiekviena brangi sekundė. Tamsiai mėlyna ugniagesių gelbėtojų apranga vilkinčių vyrų batai netviska kaip kariškių.
Tik vėliau sužinome vieną iš prietarų: vos išblizginus batus, dažniausiai tuoj pat kažkur mieste kils gaisras. Arba taip atsitiks, išblizginus priekinius automobilio žibintus.

Tvirtos ir sugrubusios vyrų rankos išduoda, kad jų darbas – ne prie kompiuterio ar muzikos instrumentų.

Su pusnuogėmis gražuolėmis

Garsaus inžinieriaus architekto Edmundo Alfonso Fryko su Antanu Jokimu 1929–1930 m. suprojektuotame įspūdingame pastate ugniagesių gelbėtojų sąlygos gana spartietiškos.
Nedidelė patalpa, mažas, beveik dviejų metrų gylio baseinukas. Virš jo džiovinamos išplautos „rankovės“. Užvertus galvą aukštyn pamatai apie 20 metrų ilgio žarnas, kuriomis bėga vanduo ar putos. Tai – tarsi kabantys smaugliai.

Rūkomajame iš seno ant sienos kabančio kalendoriaus  it išdavikės šypsosi pusnuogės didžiakrūtės gražuolės, tarsi patvirtindamos, kad čia dirba vyrai.

Antrajame aukšte stovi teniso ir biliardo stalai. Kituose kambarėliuose – siauros lovos, plikos sienos. Virtuvėje – elektrinė viryklė, šaldytuvas, mikrobangų krosnelės. Palangės nukrautos vyrų atsineštais plastikiniais indeliais su maistu.

Klausimas buvo lemtingas

„Kavos, arbatos, pieno, picos, sumuštinių?“ – draugiškai siūlo prie dviejų stalų susėdę linksmai nusiteikę vyrai, kurie jau po 20 metų šiame darbe ir galėtų išeiti į pensiją.

Tvirti, užsigrūdinę, žilstelėję ir randuoti: matę ne vieną apdegusį, supjaustytą, paskendusį, sulaužytą, kruviną, nuplėštomis kojomis ar rankomis, paskutines sekundes išgyvenantį ar jau mirusį žmogų. Ir ne vieną jų išgelbėję.

Virtuvėje griaudėja juokas. Kažkas, išvydęs daug maisto, juokais pasiūlo jį parduoti aukcione.
„Nedraugausiu“, – atsisakiusiam pasivaišinti kolegai neva piktai sako ugniagesys. Jų humoras – tiesus, neretai – juodas.

„Būna, kad pusryčiaujate, kaip dabar, ir staiga – iškvietimas?“ – žvelgiu į virtuvėje aukštai ant sienos kabančią ilgą švieslentę, kurioje bet kada gali atsirasti pranešimas apie įvykį ir informacija, kas turi važiuoti.

Pildamasis į kavą pieno skyrininkas Saulius gūžtelėja pečiais ir su čia jau 24 metus dirbančiu „pensininku“ Laimiu beveik vienu metu ištaria: „Na, ne...“

Po kelių sekundžių tarsi ironiškas pokštas pasigirsta sirena ir švieslentėje pasirodo informacija:  „Automobilis 1“ ir „Automobilis 2“.

Trinktelėja durys: ant stalo lieka maistas, garuojanti kava ir arbata. Su fotografu pašokame ir mes. Puolame į pirmą aukštą. Vyrai jau spėję ne tik nusileisti metaliniu vamzdžiu žemyn, bet ir apsirengti. Įvykio vieton jie privalo išvažiuoti per pusantros minutės.

Gaisras Domeikavoje

„Domeikava! Dega katilinė... Laimės gatvė“, – girdime jau sėdėdami štabo visureigyje „Mitsubishi Sport“, kuris pasileido paskui ugniagesių automobilius su autocisternomis.

„Ar žmonės noriai jus praleidžia?“ – bandome perrėkti kurtinančią sireną.

„Labai geranoriškai“, – iš rankų nepaleisdamas radijo stotelės, žvelgdamas į šalis šturmano darbą atlieka 36-erių Operacinio vadovavimo skyriaus vyresnysis specialistas, Vidaus tarnybos vyresnysis leitenantas Rimvydas Paulauskas.

17 metų darbo stažą turinčio Rimvydo klausti nė nereikėjo. Netrukus įsitikinome, kad automobiliai traukėsi iš kelio ir sustodavo. „Mitsubishi Sport“ nardė tarp mašinų, užsidegus raudonam šviesoforo signalui vos pristabdydavo.

Birštono, Šv.Gertrūdos gatvės, tiltas per Nerį... Ugniagesių automobilis greitai pasiekė Šilainius ir gan slidžiu, snieguotu keliu artėjo įvykio vieton.

„Dega ir pastogė... Toliau aiškinamės, dirbame... “ – komentavo komanda, jau nuvykusi į gaisravietę.

Atsisveikinant nepaspaudžia rankos

Įprastai į gaisrą važiuoja dvi 14–17 tonų sveriančios „kovinės“ mašinos iš artimiausios ugniagesių gelbėtojų komandos su 3 kub. m talpos autocisternomis ir viena iš centro, kurioje yra didžioji autocisterna, talpinanti 10 kub. m vandens.

„Jei dega konteineris, įprastai važiuoja viena, jei suodžiai kamine – dvi mašinos“, – aiškina R.Paulauskas.

Degantis namas Laimės gatvėje buvo sėkmingai užgesintas.

„Kaip tavo ranka, petys?“ – Rimvydas pasiteiravo Šilainiuose, Žiemgalių gatvėje įsikūrusios penktosios komandos gelbėtojo, kuris nusiėmęs šalmą braukėsi nuo veido prakaitą.

„Dar jaučiasi, bet jau gerai“, – giliai alsuodamas po sunkaus darbo prisipažino vyras.

Neseniai jis gesino degančią pirtį. Netgi per „kovinius“ drabužius, golfą, marškinėlius šiek tiek apdegė ranką, petį – reikėjo dirbti maždaug 800 laipsnių karštyje.

„Danai, švedai čia neišgyventų, – šyptelėjo R.Paulauskas. – Jiems pasišiaušdavo plaukai, pamačius, kaip dirba mūsų vyrai. Ten griežtai laikomasi taisyklių, o pas mus labai rizikuojama, užduotys atliekamos greičiau.“

Pirmosios ir penktosios komandų vyrai iš gaisravietės išvyksta atsisveikinimui nepaspaudę vieni kitiems rankų. Tai dar vienas prietaras: jei paspaustų – netrukus tektų vėl susitikti įvykio vietoje.

Nuo vaizdų pykina

Vėliau geriant kavą Kauno apskrities ugniagesių gelbėtojų viršininkas Vidas Kerševičius papasakojo kraupią istoriją.

"Moteris norėjo nusižudyti kartu su vaiku. Jį laikė ant rankų... – pamena ugniagesių vadas. –  Mūsų darbuotojas apsirišęs virve šoko nuo daugiaaukščio namo stogo ir pagriebė moterį su vaiku, stovėjusią prie lango.

Nepamiršta ugniagesiai gelbėtojai ir 2005 m. kovo 21 d. įvykusio sprogimo buvusioje „Karigės“ baldų įmonėje. Nelaimės metu įgriuvo 4 aukštų pastato stogas ir perdengimai, ceche kilo gaisras. Iš pastato spėjo išsigelbėti apie 100 žmonių, tačiau trys žmonės žuvo, dar trys buvo rasti sužeisti.

„Aštuonias valandas dirbome tyliai, nes norėjome girdėti kiekvieną dejonę, garsą, – aiškino V.Kerševičius. – Bet kurią akimirką nuodėguliai galėjo griūti, bet vyrai kasėsi, nes kažkur dar buvo apie 20 žmonių.“

Vyrai stengiasi viską užmiršti, nes kartais tenka matyti tokių vaizdų, nuo kurių netgi pykina. Apdegusius, baisiai sužalotus žmones tenka pakelti, nešti, gaivinti. Neretai tie vaizdai iškyla naktimis ir sutrikdo miegą.

Klasėje – taktinė pamoka

Garaže ant sienos kabančiame sename televizoriuje nuolat įjungtas vienas iš labiausiai mėgstamų gelbėtojų televizijos kanalų „Discovery“. Šias laidas nukonkuruoja tik krepšinio rungtynės: nesergančių už Kauno „Žalgirį“ čia nėra.

Tiesa, laisvomis akimirkos vyrai kartais mėgsta pažaisti kortomis, šachmatais.
„Va“, – paklausus, kas iš jų yra geriausias šachmatininkas, juokiasi gelbėtojai, rodydami į vieną jauniausių darbuotojų – 25-erių Renaldą.

Visi pakyla ir eina į klasę, kur vyks taktinė-strateginė pamoka.

„Gauta informacija, kad sandėliuose užsidegė nežinomi naftos produktai. Važiuoja trys autocisternos. Netoliese bažnyčia“, – praneša Rimvydas ir ant stalo padeda spalvotą žemėlapį, mašinėles, žmogeliukų figūrėles.

Tuomet testuoja aplink susirinkusius kolegas. Jie turi atkreipti dėmesį į kiekvieną detalę, vėjo kryptį, aplinkinius objektus. Vertina, kur yra vandens hidrantai, ar yra pastatuose žmonių, kaip strategiškai statyti automobilius, ką panaudoti – vandenį, putas, kurios minkština vandenį...

Į 30 metrų aukštį

„Vytauto bažnyčios bokštas – 27,5 m, 17,8 m – smailė, – šaltą dieną vyrai su trimis automobiliais jau buvo prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčios, kur dar kartą apžiūrėjo palėpę, rūsius. Dar viena, šįkart teorinė pamoka. – Kalkės, smėlis, gipsas... Gavusios daug vandens šios medžiagos gali kristi, o tai – tonos svorio. Todėl jei dirbsite rūsyje, pirmajame aukšte negali būti žmonių. Taip pat jų negali būti, jei dirbsite ir palėpėje, nes gali įvykti nelaimė...“

Šumacheris, arba trumpiau Šuma – taip vairuotoją Arūną Deksnį vadina kolegos, paspaudžia automobilyje esančiame kompiuteryje nupieštą vėžlį. Net 42 m aukščio keltuvo automatinės kopėčios iš lėto kyla aukštyn. Zuikį vaizduojantį piešinėlį reikėtų spausti ypač skubant.

Paniškai aukščio bijantys žmonės ugniagesiais nedirba, tačiau net ir drąsiems prie aukščio reikia įprasti.

„Įmanoma, – šypsosi R.Paulauskas, prisiminęs, kad pirmą kartą, kai jam buvo 18 metų, per apmokymus jis turėjo lipti beveik vertikaliomis kopėčiomis į 30 m aukštį. – Greta nebuvo jokio objekto. Nusileidus ant žemės virpėjo kojos.“

Nelengva ir dūmų pilnoje patalpoje, kai beveik nieko nesimato, turi laikytis taisyklių, nesutrikti.

Svajonė ir mažas vaikas

Kartais autocisternos net nespėja grįžti į garažą ir vėl turi važiuoti įvykio vieton. Taip yra buvę net keturis kartus iš eilės. Po gaisro vandens prisipildoma gatvėse įrengtuose hidrantuose.
„Teko ir Naujųjų metų naktį, vos išmušus dvylikai valandų, išvažiuoti. Ir beveik visoms mašinoms, – pamena gelbėtojai ir šypsosi prisiminę kitą įvykį, kai kepė šašlykus, o tuo metu reikėjo vėlgi skubėti į įvykį. – Kai grįžome – mėsa jau buvo sudegusi.“

Pasakojama, kad kiekvieno ugniagesio svajonė – išgelbėti ir ant rankų išnešti neapsakomo grožio moterį. Deja, taip būna tik filmuose.

Vyrai juokiasi: kartą į gaisrą nuvykę ugniagesiai pranešė, kad bute – ypatingo grožio moteris. Kopėčiomis nuskubėjęs jos paimti, pro langą gelbėtojas išvydo, kad ten, švelniai tariant, itin drūta moteris.

„Atrodė, kad tai – eilinis gaisras Šančiuose netoli geležinkelio, – pamena kitą įvykį tuomet pamainos vadu dirbęs R.Paulauskas. – Šeimininkai ir kaimynai tvirtino, kad žmonių mūriniame dviejų aukštų name nėra. Tai patvirtino ir žvalgyba. Bet staiga viena moteris suklykė: degančiame name yra vaikas!“
Berniuko ieškojo ne vienas vyras. Buvo brangi kiekviena sekundė. Jiems pavyko rasti ketverių metų mažylį. Išnešus į lauką jis buvo be sąmonės.

Turbūt neįmanoma žodžiais nusakyti mamos ir gelbėtojų laimės, kai po atkaklių gelbėtojų pastangų vaikas pramerkė akis.