Knygą parašyti Tomas Valiūnas troško nuo vaikystės. Ne tik troško, vis pamėgindavo, tačiau baigti nepavykdavo. Baigęs dešimtąją Pranciškonių gimnazijos Kretingoje klasę vaikinas užsispyrė išsiaiškinti – sugeba jis rašyti ar ne. Paaiškėjo, kad sugeba. Ir visai neblogai – neseniai pasirodęs jo debiutinis romanas „Lažybos prie karsto“ jau dabar vadinamas lietuviško detektyvo sensacija.

Agathos Christie detektyvų stiliumi sukurta debiutinė T. Valiūno knyga skaitytoją nukelia į XIX a. pradžios Angliją. Tarp žavių elegantiškos kasdienybės akimirkų čia verda žmogiškosios aistros, kurios veda į šaltakraujiškai suplanuotus nusikaltimus.

Pagrindinei knygos herojei Emiri Abrams tenka, regis, neįveikiami sunkumai. Mirties patale gulinti jos motina prisipažįsta nužudžiusi Emiri tėvą, po laidotuvių – dar viena staigmena: visas motinos palikimas atitenka patėviui, kurio ji nekenčia, o ir jos pačios sutuoktinis pralošęs, ką turėjo, – ir garbę, ir turtą. Emiri nusprendžia grįžti į vienintelę saugią užuovėją – tetos namus.

Sent Mertono miestelis ją pasitinka tylia laidotuvių procesija. Aplinkui tvyranti įtampa tarsi kužda, kad miestelį gaubia tamsi paslaptis. Emiri pasiryžta šią paslaptį atskleisti. Šitaip, žingsnis po žingsnio, ji tampa baugios, per kelias kartas besitęsiančios istorijos dalimi.

Šiais metais mokyklą baigęs knygos autorius prisipažįsta visada žavėjęsis A. Christie kūryba. Tomas verčia iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų, moksleivių filologijos konkursuose už savo vertimus yra laimėjęs apdovanojimų.

Detektyvą „Lažybos prie karsto“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Esate detektyvų gerbėjas? Kuo jus žavi šis žanras?

– Pirmiausia, detektyvas yra galimybė kalbėti apie kraštutinumus. Detektyvų istorijos sukasi apie paprastus, pažįstamus dalykus, jausmus, tačiau priverčia pastebėti, kad mus supantys socialiniai ryšiai ir vidiniai troškimai gali labai lengvai privesti prie nusikaltimo. Antra – detektyvas patenkina prigimtinį žmogaus troškimą žinoti. Man tai atrodo ypač svarbu šiais laikais, kai gauname labai daug informacijos ir joje tarsi paskęstame. Skaitydamas detektyvą pabėgu nuo chaotiškos tikrovės į pasaulį, kurioje aš, skaitytojas, žinodamas, kad paslapties rezoliucija yra ir įvyks, jaučiu visišką kūrinio tikrovės kontrolę.

– Ar jūsų knygoje aprašyti įvykiai ir veikėjai yra paremti tikrais įvykiais ar žmonėmis, o gal tai visiškai išgalvota istorija? Ir kodėl veiksmas vyksta ne Lietuvoje? Bėgate nuo lietuviškų realijų?

– Detektyvo linija yra visiškai išgalvota, ji remiasi tik Viktorijos eros pradžios Anglijoje istoriniu kontekstu. Prasmingiausi man detektyvai, susiję su vienokia ar kitokia istorine situacija. Nemėgstu detektyvo sieti su šiandienos pasauliu, štai kodėl veiksmas vyksta ne Lietuvoje. Šiandienos žmonės kiekviename žingsnyje besąlygiškai kliaunasi technologijomis, o tai paprastam žmogaus protui, kuris ir yra pagrindinis detektyvinės istorijos variklis, palieka mažai iššūkių. Vis dėlto mintyse turiu keletą detektyvinių Lietuvos istorijos siužetų, jiems turi pribręsti laikas, jie reikalauja didesnės atsakomybės. O istorinė Anglijos aplinka man labai artima – žaviuosi ir domiuosi ja jau seniai. Idealus kontekstas pirmajam detektyviniam romanui.

– Kuo literatūrai žavi XIX a. pradžia? Ar tai jūsų mėgstamas istorijos laikotarpis?

Sakyčiau, kad XIX a. pirmoji pusė yra savotiška kryžkelė – Europos veidą visiškai pakeitė Didžioji Prancūzijos revoliucija, Napoleono karai, tačiau dar išliko nemažai feodalizmo, luominių santykių apraiškų, kurios vis labiau nyko, atverdamos galimybes į Emiri Morgan panašioms moterims atrasti save.

– Kurį knygos veikėją buvo sunkiausia sukurti? O kuris pasidavė lengviausiai?

– Didžiausias iššūkis buvo pagrindinė herojė ir istorijos detektyvė Emiri Morgan. Tai veikėja, išgyvenusi tikrai daug: nelaiminga vaikystė su nemylinčia motina, patėviu, sužinota tiesa apie motinos suplanuotą tėvo žmogžudystę, gyvenimas su alkoholiku vyru, šeimos skolos. Ir nors dalis šių aspektų siejasi su asmeninėmis patirtimis, pasakojant pirmuoju asmeniu, teko viską perteikti per jaunos moters psichologinę prizmę. 

Lengviausiai kūrėsi Emiri tetos paveikslas. Galbūt todėl, kad kūrinys gimė mano paties tetos namuose Dzūkijoje, buvo natūraliai įkvėptas šeimos aplinkos.

– Jau dabar jūsų stilius lyginamas su detektyvų karalienės A. Christie rašymo stiliumi. Jums tai labiau malonu ar nemalonu? Galbūt nenorėtumėte būti į nieką kitą panašus?

– Nebandau prilygti A. Christie, niekam tai nebūtų įmanoma dėl vienos priežasties – ši rašytoja iš esmės sukūrė, išpopuliarino klasikinį detektyvo žanrą. Taigi, tokiuose palyginimuose skaitytojas gali tik atpažinti, kokiais A. Christie detektyvų stiliaus principais remiasi rašantysis. Kiekvienas žmogus knygą mato kitaip, todėl ir autorių jis gali lyginti ir gretinti iš įvairiausių pusių, tačiau pats autorius visada išliks savimi ir, žinoma, keisis. Neabejoju, kad ir aš ateities kūryboje atrasiu dar kitokių atspalvių.

– Knygos pavadinimas – gana provokuojantis. Įdomu, ar kas lažinasi prie karsto?

– Tikrai lažinasi ir tikrai prie karsto! Emiri Morgan grafų mauzoliejuje susilažina su senuoju grafu Ansonu, kad iki vasaros saulėgrįžos ištirs jo dukters mirties aplinkybes.

– Kaip pavyko knygoje išlaikyti intrigą ir įtampą?

– Emiri Morgan lygiai taip pat kaip ir skaitytojas leidžiasi į šią mįslingą istoriją, nežinodama nieko ir turėdama sąlyginai mažai detektyvės patirties. Intriga išsivystė natūraliai, ji augo kartu su Emiri, kurią ši istorija subrandina ir kaip moterį, ir kaip asmenybę.

– Esate sakęs, kad knygos rašymas leidžia pabėgti į kitą pasaulį. Ar jautėte poreikį bėgti? Nuo ko?

– Ne bet koks rašymas leidžia pabėgti, pabėgame, kai rašydami nusikeliame į senesnius laikus. Kodėl tai svarbu? Geografijoje yra terminas „Time-space convergence“ – laiko ir erdvės konvergencija. Kalba apie tai, kad dėl sparčios technologijų raidos žmogaus keliavimo laikas vis trumpėja, o pasaulis tampa mažesnis. XIX a. pirmoji pusė, manau, yra paskutinis atskaitos taškas, nuo kurio pasaulis ėmė prarasti nežinomybės ir paslapties aurą.

XX a. įvykių aš nevadinčiau istorija – tai politika, turinti dar per daug tiesioginių sąsajų su šiomis dienomis. Taigi, jaučiu poreikį ne tiek bėgti nuo šių laikų, kiek paprasčiausią smalsumą ar norą nerti į kur kas paslaptingesnį pasaulį. Kiekvienas mėgstame paslaptis, tiesa?

– Rašote ne visai paprastai, nė neįtartum, kad rašytojas dar mokosi mokykloje. Ar tai galima vadinti talentu?

– Sunku atsakyti, man atrodo, kad rašau paprastai, natūraliai. Tačiau labai džiaugiuosi, jei žmonės atranda mano stiliuje kažką įdomaus ir patrauklaus.

– Įsivaizduoju, kad norint taip turtingai rašyti, reikia perskaityti daug knygų. Ką mėgstate skaityti?

– Vaikystėje labai mėgau fantastikos žanrą. Užaugau J. R. R. Tolkieno vaizduotės pasaulyje. Vėliau ėmiau skaityti vis daugiau klasikinės, ypač britų, literatūros. Jane Austen, Charlesas Dickensas, Brontë seserys – mano didieji autoritetai. Taip pat nepaprastai mėgstu istorinius romanus, per šią vasarą norėčiau baigti skaityti Keno Folletto „Žemės stulpų“ serijos knygų ciklą.

– Verčiate iš prancūzų, lenkų, vokiečių kalbų. Kada susižavėjote filologija ir kalbomis?

– Toli gražu savęs geru vertėju nepavadinčiau, tačiau domėtis įvairiomis kalbomis yra mano pomėgis. Mokydamasis gimnazijoje kiekvienais metais labai laukdavau galimybės dalyvauti ir savo vertimus pristatyti Jaunųjų filologų konkursuose. Pavykdavo laimėti ir prizinių vietų – tai labai motyvuodavo.

– Kurią lietuvių literatūros temą rinkotės per mokyklos egzaminus? Ar turite mėgstamų lietuvių rašytojų? Ką manote apie lietuvių literatūros klasikus, kuriuos reikia skaityti šiandieniams moksleiviams?

– Kaip tik baigiau laikyti visus brandos egzaminus. Lietuvių egzamino rašinį rašiau tema „Kaip vaizduotė veikia santykį su tikrove?“. Rėmiausi Mariumi Ivaškevičiumi ir Adomu Mickevičiumi. M. Ivaškevičius tikrai yra moderniausias autorius sąraše ir jo ironiškas, kritiškas požiūris į šiuolaikinę lietuvių visuomenę yra be galo svarbus. A. Mickevičius turbūt mano mėgstamiausias lietuvių ir lenkų poetas – gamtos, mitologiniai simboliai Krymo sonetuose man yra kažkas nepaprasto. Česlovas Milošas – juo rėmiausi savo brandos egzamino kalbėjimo įskaitoje. Č. Milošas iškėlė unikalų tremties modelį – kartais tremtis, atitolimas nuo gimtųjų namų yra būtinybė norint išsaugoti asmenybę ir laisvos šalies idėją. Taip pat išskirčiau Šatrijos Raganą bei Vincą Mykolaitį-Putiną. Jų kūryba yra daugiau nei literatūra – tai to laikotarpio socialinių problemų, santykių paveldas, istorinis šaltinis.

Vertinti visą privalomų skaityti autorių sąrašą būtų labai subjektyvu. Pavyzdžiui, labai nemėgstu Jono Biliūno, tačiau tikrai yra bendraklasių, kuriems jis patinka. Svarbiausia yra atrasti tai, kas patinka, nebijoti nemėgstamą autorių padėti į šalį, nešvaistyti laiko veltui, o geriau į kitus dalykus. Protingi mokytojai, manau, mokiniams palieka užtektinai laisvės atrasti tai, kas yra artima.

– Esate dalyvavęs pasaulinėje geografijos olimpiadoje. Kaip jums siejasi geografija ir literatūra?

– Geroje literatūroje yra tiek geografijos! Geografija yra gamtos ir žmonių santykis. Pavyzdžiui, rašydamas „Lažybas prie karsto“ žinojau, kad Pietvakarių Britanijoje yra nemažai išgaunamo granito. Tai tapo viena iš mano istorijos ašių – juk, pavyzdžiui, granito karjerai, klodai ne tik formuoja kraštovaizdį, bet ir tais laikais buvo nemažas pinigų šaltinis, lemiantis tam tikras socialines trintis.

Netrukus dalyvausiu Baltijos šalių tarptautinėje geografijos olimpiadoje. Turėjau dar kartą dalyvauti pasaulinėje geografijos olimpiadoje, bet šį kartą atsisakiau – iki studijų norisi turėti šiek tiek vasaros, pakeliauti.

– Savo pirmąjį knygos leidimą, sulaukęs vos septyniolikos, pardavinėjote „Lietuvos Junior Achievement“ verslo mugėje. Ar knyga, rašymas gali tapti verslu?

– Tikrai gali. Žinoma, Lietuvoje milijonų nesusikrausi, tačiau entreprenerystės žinios, siekiai gali tapti motyvu rašyti. Juk verslas yra savų talentų įgalinimas.

– Ar buvo momentų, kai sunkiai ėjosi, norėjosi mesti rašymą?

– Tikrai būdavo. Tuomet nuspręsdavau šiek tiek atsikvėpti ir leisti sau prasiblaškyti, tačiau visuomet pažadėdavau, kad sugrįšiu. Žinojau, kad noriu užbaigti ir turėti rezultatą. Taip pat įpareigojo „Lietuvos Junior Achievement“ verslo planai bei idėja, kad knyga galės būti mano vienuoliktos klasės privalomojo metinio projekto pagrindu.

– Planuojate tapti rašytoju? Ar bus antroji knyga?

– Antroji knyga jau parašyta. Be abejo, ją dar reikės redaguoti, bet tikiuosi, kad šis istorinis detektyvas, susijęs su 1863 m. sukilimu Lenkijoje ir Lietuvoje, anksčiau ar vėliau išvys dienos šviesą.