Dešimtmetis Kauno šokio teatre „Aura“, sėkminga pradžia šokio trupėje „Nuepiko“ ir neblėstanti meilė muzikai lėmė, kad šiandien menininkas aktyviai veikia abiejose srityse: kaip šokėjas ir kaip kompozitorius. Jau netrukus abiem amplua jis žengs į sceną trupės „Nuepiko“ šokio ir muzikos spektaklyje „Žmogus Mėnulyje“.
– Andriau, kas Jūsų gyvenime atsirado pirmiau – šokis ar muzika? Kada pasidarė aišku, kad tik vieno iš jų negana?
– Šokis atsirado pirmiau, tačiau muzika mane lydėjo nuolat – vos tik pasirodydavo naujų kūrinių, juos siųsdavausi ir kruopščiai dėliodavau pagal išleidimo datą. Šokau gatvėje, vakarėliuose, ant dviračio. Įdomu, kad šokant klube mane pamatė Gintarė Masteikaitė, kuri pasiūlė prisijungti prie Kauno šokio teatro „Aura“. Tuo metu buvau pradėjęs kurti muziką, pamažu sukti kompozitoriaus keliu, tačiau pradėjęs profesionaliai šokti tai mečiau. Galvoje buvo tik šokis.
– Tuomet – studijos Danijoje?
– Po dešimties metų „Auroje“ ir įvairių kelionių supratau, kad man vis dėlto reikia ir muzikos. Danijoje pradėjau studijuoti šokį ir elektroninę muziką. Pradėdamas studijuoti muziką, supratau, kad šokyje esu gana stiprus – buvau pirmūnas (juokiasi). Tačiau greitai suvokiau, kad kurti muziką man labai patinka. O po studijų grįžus į Lietuvą, kažkas apie mane išgirdo – sulaukiau prašymų sukurti muziką šokių kompozicijoms. Supratau, kad tam reikia dar daugiau žinių – taip atradau garso režisūros kursus. Tad tai, ką turi žinoti, kur patobulėti, supratau kurdamas. Pastebėjau, kad kompozitoriai, kurie nėra susiję su šokiu, kuria įprastą muzikos tėkmę, tačiau pažinus šokį kontekstas prasiplečia – matai, kur reikia daugiau ritmo, kitų šokėjams reikalingų akcentų.
– Visuomet pavykdavo šokį ir muziką suderinti, būti lygiagrečiai profesionaliam abiejose sferose?
– Kai pradėjau domėtis muzika, šokio lygis krito. Išlaikyti profesionalų lygį tiek muzikoje, tiek šokyje buvo nelengva. Dabar tai daryti jau galiu. Visada yra [sričių], kur reikia tobulėti – kartais net išsigąstu supratęs, kiek daug dar nemoku. Tačiau šiandien jaučiu, kad atsirado daugiau brandos, pagaliau supratau, ką šokiu, judesiu ir muzika noriu pasakyti.
– Kokios muzikos klausotės laisvu metu?
– Klausausi visko – roko, džiazo, elektroninės muzikos. Tačiau ne veltui tie, kurie kuria muziką, laisvu metu nuo jos atsiriboja. Kaip kompozitorius nuolat esi su ausinėmis, gyveni muzika, nuolatiniame triukšme, todėl norisi nuo garsų pailsėti. Pavyzdžiui, pastaruosius kelis mėnesius buvo tik kūryba, kuri vyksta labai greitai – atrodo, kad esi kažkokiame sapne. Nors tokie intensyvūs kūrybiniai laikotarpiai nepasitaiko dažnai, jie visada išvargina.
– Kas sudėtingiausia? Būna tokių momentų, kai atrodo – nebegaliu, nėra įkvėpimo?
– Turėjau vieną projektą – projekciją ant malūno, kuriai reikėjo dešimties minučių muzikinio takelio. Pradėjęs kurti ir supratęs, kiek mažai laiko turiu, apsiverkiau – visko buvo per daug. Užklupo stresinė būsena, teko išeiti į lauką pakvėpuoti, iš naujo susitelkti, susikaupti ir viskas pavyko.
Man svarbu turėti aiškią temą. Prisimenu, kaip sunku buvo kurti muziką „Nuepiko“ spektakliui „Niekur, bet ne čia“. Galvojau: „Už ko čia užsikabinti? Koks tas muzikinis raktas, kai esi su tema, niekur, bet ne čia?“ Tuomet muziką kūriau be galo ilgai.
– Užsiminei apie trupę „Nuepiko“. Ją įkūrėte daugiau nei prieš dešimtmetį. Ką per tą laiką išgirdai iš žiūrovų, kokį ryšį pavyko su jais sukurti?
– Neseniai suskaičiavau, kad jau apie 20 metų, kai mes šokame kartu su Mariumi Pinigiu; beveik dešimt metų, kaip esame „Nuepiko“, ir dešimt metų, kai aš kuriu muziką. Tai netrumpas laiko tarpas, per kurį įvyko tikrai daug. Kiekvienas spektaklis tapo augimo etapu. Didžiausias lūžis – tiek kaip šokėjo, tiek kaip muzikos kūrėjo – buvo spektaklis „Perdegimas“. Jį kurdami labai daug diskutavome, kalbėjomės, apie spektaklį išsiaiškinome viską iki menkiausio grūdelio. Tad „Perdegime“ prieš žiūrovus išvertėme savo vidurius – parodėme tikruosius save.
Vienas smagiausių ir netikėčiausių įvykių per šiuos metus – Kaišiadoryse susibūręs mano fanų klubas, kuris labiausiai laukdavo ne atvykstančių šokėjų, ne spektaklių, o mano muzikos (juokiasi). Jie ateidavo paprašyti parašų, sekdavo iš paskos. Labai keistas jausmas – iki dabar nežinau, kodėl muzika patraukė būtent Kaišiadorių publiką.
– Netrukus žiūrovams pristatysite spektaklį „Žmogus Mėnulyje“. Ką šis kūrinys reiškia tau asmeniškai?
– „Žmogus Mėnulyje“ yra apie mūsų vidinius pasaulius, mūsų kosmosus. Apie svajonę, iki kurios keliauji lyg iki to nepasiekiamo Mėnulio. Šiame spektaklyje irgi šoksiu, tačiau daugiausia atsiskleisiu per muziką – galėsiu parodyti, kokią patirtį per tuos metus sukaupiau. Siekėme, kad spektaklis būtų kuo gyvesnis – taip atsirado gyvos muzikos. Joje yra trapumo ir tyrumo – tai tarsi dulkės kosmose, primenančios vidinę žmogaus anatomiją. Norime, kad žmogus pasijustų kaip koncerte, todėl bus daugiau ritminio garso, taip pat skambesių, kurie hipnotizuoja, panardina į svajones, leidžia pasijusti tarsi keliautum savo neatrastojo Mėnulio link.
Labai įdomu, kad scena bus balta ir juoda – natūraliai susiklostė, kad aš būsiu juodojoje pusėje. Tačiau aš esu geras, pozityvus žmogus, mane supykdyti labai sunku, tad galbūt ta tamsioji pusė nebūtinai yra blogoji – gal tai trapioji, jautrioji mūsų pusė? Mano šokis bus jautrus, subtilus, bet jame bus matyti ir vidinis demonas.
– Kas šiame spektaklyje tau svarbiausia, artimiausia?
– Įdomiausia patirtis – groti gyvai. To iki šiol nedarydavau. Spektaklyje nešiu didelę atsakomybę – gyvai bendrausiu su šokančiu žmogumi. Garsais valdai šokį, o jis valdo tave.
Pavasarį Chemnice (šis Vokietijos miestas – viena šiųmečių Europos kultūros sostinių, red. past.) rodėme kitus savo spektaklius, o paskutinę minutę dėl traumos iškritus vieniems iš svečių, sutikome parodyti „Žmogaus Mėnulyje“ eskizą – spektaklio nebuvome repetavę metus! Sulaukėme teigiamų recenzijų, po spektaklio žmonės atsiliepė labai šiltai. Tikiuosi, kad tokių reakcijų sulauksime ir Lietuvoje.
Kas? Šokio spektaklis „Žmogus Mėnulyje“.
Kur? „Mokslo saloje“ (Karaliaus Mindaugo pr. 50).
Kada? Spalio 27 d. 19 val.
Naujausi komentarai