Lietuvos jūrų muziejus atidaro pagrindinę metų parodą „Poilsiavimas Lietuvos pajūryje, 1806–1939 m.“, kurioje atskleidžiama trumpa, bet itin spalvinga, prieštaravimų ir pikantiškų detalių kupina poilsio Baltijos pajūryje istorija.
Maudynės ir privatumo iššūkiai
Parodos kuratorius istorikas dr. Dainius Elertas sako, kad pajūrio kurortų idėja į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos.
„1793 m. Baltijos pakrantėje įkurtas Heiligendamo kurortas, 1813 m. Kuršių nerijoje – Krantas (Kranz), – pasakojo istorikas. – Palangoje maudyklės veikė jau 1824 m., o grafai Tiškevičiai pavertė miestą kurortu: 1877 m. iškilo kurhauzas, 1888 m. jam suteiktos kurorto teisės. Tarpukariu Palanga tapo prestižine vasarviete, Šventoji kurortu paskelbta 1938 m.“
Iki XX a. pradžios maudynės jūroje buvo griežtai reglamentuotos. Palangoje vyrų ir moterų maudymosi laiką skelbdavo būgno dūžiai. Privatumui saugoti XIX a. paplūdimiuose stovėjo maudynių vežimai – medinės kabinos ant ratų, leidusios moterims persirengti ir įbristi į jūrą nepastebėtoms. Tik XX a. pradžioje paplūdimiai tapo mišrūs, o maudymosi kostiumai – atviresni. Drąsioms moterims kartais teko susidurti su pareigūnu, matuojančiu sijonėlio ilgį liniuote.
Įdegis ilgai buvo laikomas prastuomenės požymiu, todėl damos slėpėsi po skėčiais ir plačiabrylėmis skrybėlėmis. Tik Coco Chanel padėjo atrasti įdegio grožį, o tarpukariu paplūdimiai tapo spalvinga, madai ir sportui atvira erdve.
Kurortų kasdienybė
Dr. D. Elerto manymu, pajūrio, kaip kurorto idėja, turėjo įtaką ir susisiekimo plėtrai.
„Iki XX a. pradžios į pajūrį vykta puskarietėmis, vėliau jau – tramvajais ir geltonais autobusais, – pasakojo istorikas. – 1904 m. Klaipėdoje pradėjo kursuoti elektrinis tramvajus, jungęs biržą su švyturiu. Geležinkelis priartino pajūrį vidutinių pajamų žmonėms, Kuršių neriją pasiekti padėjo garlaiviai ir keltai, o po 1935 m. Smiltynėje įsikūręs jachtklubas pritraukė buriuotojų.“
Poilsiautojai mėgavosi ne tik jūra, bet ir kultūra. Palangos kurhauze veikė skaitykla, vyko koncertai, parodos, šokiai. Smiltynės kurhauzas viliojo teniso kortais ir vasaros kavinėmis, Nemirsetos – garsėjo azartiniais lošimais. Paplūdimiuose veikė itin populiarios Pajūrio halės – kavinės su vaizdu į jūrą, kuriose buvo galima pasilepinti kava ir ledais ar užkandžiais. Poilsiautojai leido laiką žaisdami badmintoną, tenisą, tarpukariu Palangoje išpopuliarėjo ir gimnastikos pasirodymai kopose. 1933 m. Nidoje įkurta sklandymo mokykla suteikė kurortui išskirtinumo – sklandytojai tapo tikra vasaros sensacija.
Vis dėlto, istoriko teigimu, XX a. pradžioje pasiturintys poilsiautojai dar vengė žvejų tinklų ir kvapų, tačiau netrukus atrado šviežios žuvies skonį ir bendravimo džiaugsmą. Žvejų valtyse ne tik pozuota nuotraukoms – už atlygį buvo galima paplaukioti jūroje.
Praėjusio laiko nostalgija
Parodos dizainą sukūrė žinoma klaipėdiečių įmonė „Klemencov Group“. Dailininkas Anatolijus Klemencovas, ne kartą stebinęs Jūros šventę įspūdingais meniniais objektais, sako, kad jam ši tema išskirtinai įdomi.
„Kurdami dizainą tiesiog mėgavomės praėjusio amžiaus idilišku grožiu, – dalijosi įspūdžiu dailininkas. – Tikimės, kad parodos stilistika padės jos lankytojams persikelti į tą laiką, kai pajūris iš atšiauraus kranto virto geidžiama atostogų vieta.“
Dr. D. Elertas į klausimą, kodėl verta prisiminti praėjusį laiką, atsakė, kad istorija primena, kad poilsis prie jūros – ne tik gamtos dovana, bet ir ilgo kultūrinio proceso rezultatas.
„Tai mūsų paveldas, kurį turime saugoti ateities kartoms“, – sakė istorikas.
Naujausi komentarai