Jaunos Lietuvos jaunas žmogus

Filmas – Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ ekranizacija. Veiksmas vyksta XX a. paskutiniojo dešimtmečio Šiauliuose ir sukasi aplink pagrindinį veikėją Rimantą (aktorius Džiugas Grinys). Herojus – paprastas vaikinas, dvyliktokas, kurio gyvenimas per paskutiniuosius mokyklos metus labai pasikeičia ir tai paskatina savotišką Rimanto metamorfozę.

Žiūrovas seka Rimanto mąstymą, susipažįsta su jo logika, veikimo motyvais, morale ir gyvenimo filosofija. Išties, XX a. dešimtasis dešimtmetis Lietuvoje – virsmo, nestabilumo, naujų pradžių ir gyvenimo būdo keitimosi metas. Daugelis žmonių įvairiai prisimena aną laikotarpį. Ir knyga, ir filmas perteikia vieną iš tuomečio gyvenimo perspektyvų. Svarbu pažymėti – filmas neprivalo perteikti daugiau.

Ieškau – randu – prarandu

Jaunas vaikinas bando šiame naujai suformuotame pasaulyje rasti savo logiką, sudėlioti prioritetus ir žengti pirmuosius žingsnius autonomijos link. Vienas esminių dalykų, padedančių jam sisteminti savo mintis ir išgyvenimus, – analogija su regbiu.

Rimantas prilygina gyvenimą rungtynėms. Filme nuolat girdime jaunuolio mintis – kai ekrane vyrų būrys bando iš priešininkų perimti kamuolį, įmušti įvartį ar laimingi skanduoja. Jaunių komandoje jis buvo žvaigždė, o kiekviena pergalė augino pasitikėjimą savimi, entuziazmą tolesnei veiklai ir savivertės jausmą. Pirmasis pralaimėjimas, pradėjus žaisti su suaugusiaisiais, leido Rimantui grįžti į realybę, „įžeminti“ save ir pažvelgti į gyvenimą iš kitos perspektyvos – neįmanoma visada laimėti. Pralaimėti taip pat reikia mokėti – ir regbyje, ir gyvenime.

Vaikantis du kiškius

Esminę siužeto dalį sudaro Rimanto meilės istorija. Žiūrovas stebi, kaip gana santūrus, emocijų vengiantis ir nuolat susimąstęs jaunuolis įsimyli Moniką, kuri įneša į jo gyvenimą nemažai pokyčių.

Supratęs, kad privalo užkariauti šią merginą, Rimantas ieško būdų, kaip tai padaryti. Jiedu su Monika atstovauja skirtingiems visuomenės sluoksniams, tad vaikinas bando „pakilti į jos lygį“ – supanašėti. Tai padaryti jam padeda literatūra. Rimanto apsilankymas bibliotekoje vaizduojamas itin komiškai ir leidžia žiūrovams suprasti, kad tai nėra jam įprasta vieta. Jis nepasiduoda, dėl širdies draugės panyra į literatūros pasaulį.

Jųdviejų meilės istorija atspindi gana banalų archetipinį siužetą – gera mergaitė iš padorios, pasiturinčios šeimos, su didelėmis svajonėmis, potencialu, aiškiai nustatytais prioritetais, ir paprastas jaunuolis, neišsiskiriantis nei išvaizda, nei intelektu, nei socialine padėtimi. Iš karto galima spręsti, kad jiems nepakeliui. Tačiau tam šekspyriškai pasipriešina meilė, kuri, atrodo, nugalės visus skirtumus. Deja, taip nėra. Rimantas išgyvena ne „ilgai ir laimingai“, bet dar vieną kartėlį.

Likimas mėgsta krėsti pokštus – nespėjus pamiršti vienos merginos, į Rimanto gyvenimą ateina kita – ekstravagantiška menininkė Jurga. Filmo kūrėjai labai nuosekliai panaudojo meilės trikampio motyvą. Praktiškai kiekvienas žiūrovas pasirinko vieną iš pusių – vieni už tai, kad Rimantas būtų su Monika, kiti, sužavėti Jurgos, atidžiai sekė jos ir Rimanto santykių raidą.

Jaunatviškas Rimanto sutrikimas, nesugebėjimas likti ištikimam savo pasirinkimui buvo jam pražūtingas. „Du kiškius vydamas, nė vieno nepagausi.“ Taip ir herojus, išgyvenęs tokius svarbius identitetą formuojančius įvykius kaip pirmoji meilė, pirmą kartą sudužusi širdis, pavydo ir netikrumo jausmai, negebėjimas paleisti tai, kas tau nepriklauso ir gyventi toliau, liko vienas. Toks, kokį jį matėme filmo pradžioje. Na, ne visai vienas, nes, kaip ir dera brandos filmams, jo nepaliko tik ištikimas draugas – o tai dar vienas meilės laiškas draugystės svarbai jaunuolių gyvenimuose.

Klausau, bet negirdžiu

Išskirtinį dėmesį filmo kūrėjai skyrė autentiškam Šiaulių miesto vaizdui. Šiaulietiškas dialektas – viena svarbiausių filmo vertybių. Filmas sukurtas pagal romaną, parašytą šiaulietiška tarme. Tai leidžia dar giliau išanalizuoti veikėjų logiką ir gyvenimo suvokimą. Juk mokslo įrodyta, kad žmonių kalba turi didžiulę įtaką jų mąstymui.

Šiaulietiška tartis nepripratusiai ausiai iš pradžių gali atrodyti gana profaniškas ar net primityvus sprendimas, tačiau būtent ši priemonė ir sukuria pasakojimo autentiškumą. Tarmė išryškina visuomenės skirtumus ir problemas. Dialekto nereikia smerkti – reikia analizuoti, nes jis reprezentuoja dalį mūsų šalies – tokios, kokia ji ir yra.

Tai istorija apie brendimą, ieškojimus ir praradimus, kurie yra universalūs bet kuriai kartai. Nostalgijos persmelkta estetika tik sustiprina emocinį poveikį.

„Pietinia kronikas“ – ne pirmas kūrinys, kuriame personažų paveikslai kuriami pasitelkus tarmę. Vienas iš naujausių kūrinių – 2023 m. pasirodęs Bartoszo Połońskio romanas „Robčikas“, parašytas Vilniaus krašto lenkų slengu. Romanas lenkų bendruomenėje sukėlė tikrą diskusijų audrą. Daugelis piktinosi, esą tokia kalba tik dar labiau ją skurdina ir įgalina jos niekinimą. Šis teiginys klaidingas. Nei „Pietinia kronikas“, nei „Robčikas“ neskatina vartoti tokios leksikos – kūriniai vaizduoja šalies mastu menkai pažįstamą visuomenės dalį. Šių kūrinių populiarumas rodo, kad žmonėms visų pirmą yra įdomūs kiti žmonės, jų patirtys, išgyvenimai ir skirtumai.

„Norėjome pagadinti filmą“

Kaip jau minėta, filmo kūrėjai skyrė daug dėmesio techniniam filmo išpildymui. Pagirtinas kino dailininkų, grimo ir kostiumų dailininkų darbas – jie sugebėjo tiksliai perteikti vaizduojamo laikotarpio mados, makiažo ir estetikos tendencijas.

Filme matome butų ir namų interjerus su visiems pažįstamais baldais – daugelis turėjo tokius pačius. Plakatai ir nuotraukos ant sienų, ant pieštuko vyniojama kasetė sužadino ne vieną nostalgišką prisiminimą. Ir tai nėra blogai. Verta pripažinti, kad praeitas laikotarpis mūsų šaliai buvo sunkus, kupinas tragiškų įvykių. Filme vaizduojamas „mažas gyvenimas“, kasdienybė, kuri nepriklausė nuo politinių realijų ar socialinių problemų. Šis kasdienybės ir mažų detalių vaizdavimas sukelia nostalgijos jausmą, kuris nebūtinai reiškia norą sugrįžti į aną laikmetį.

Verta pažymėti puikų kūrybiškumo ir techninių galimybių sintezę, atsispindėjusią filme panaudojant VHS vaizdo kasečių kadrus. I. Miškinis išsiskiria savitu požiūrių į socialinius kontrastus, jaunimo kultūrą ir urbanistinę aplinką. Savo filmuose jis dažnai nagrinėja kasdienybės absurdo, tapatybės paieškos ir maišto temas, jas perteikia pasitelkdamas subtilų humorą ir vizualinį minimalizmą. Pasak paties režisieriaus, jis kartu su operatoriumi bandė surasti būdų, kaip padaryti filmą kuo autentiškesnį. „<...> mūsų toks tarsi raktas ar kodas buvo, kad kažkas atrodytų tarsi su klaida, su tokiu skurdu, su kažkokiu kreivumu. <...> Ir staiga tos numatytos postprodukcinės dalys atrodė per gerai, tad nusprendėm jas truputėlį pagadinti“, sakė I. Miškinis. (2)

Išties, šie filmo momentai susilaukė įvairiausiu nuomonių. Viena vertus, šie kadrai paįvairino filmo dinamiką – iš ramios, chronologiškos eigos perkeldavo veiksmą į tarsi pirmo asmens, buvusio kartu su veikėjais, perspektyvą, o tai suteikė žaismingumo. Iš kitos pusės, šitos scenos atrodė mėgėjiškai, kūrė didelį kontrastą su pagrindinio operatoriaus darbu ir taip, kalbant režisieriaus žodžiais, „pagadino filmą“.

Apibendrinus galima teigti, kad nepriklausomai nuo žiūrovų reakcijos, I. Miškinis sugebėjo pasiekti savo tikslą: kuo jausmingiau ir autentiškiau, naudojant įvairias technikas perteikti to meto saulės miesto jaunuolio istoriją.

Filmas ne tik išpopuliarino lietuvišką kiną, bet ir tapo svarbiu kultūriniu reiškiniu, perteikdamas XX a. pabaigos jaunimo patirtis, jų išgyvenimus, pasakodamas apie pirmąsias meiles ir nusivylimus. Filmo „Pietinia kronikas“ režisieriui pavyko sukurti autentišką atmosferą tiek vizualiai, tiek kalbine išraiška, leidus žiūrovams dar labiau įsijausti į to laikmečio dvasią. Tai istorija apie brendimą, ieškojimus ir praradimus, kurie yra universalūs bet kuriai kartai. Nostalgijos persmelkta estetika tik sustiprina emocinį poveikį.

Filmo sėkmė rodo, kad lietuviškas kinas gali ne tik pasiekti plačiąją auditoriją, bet ir kalbėti apie savitą vietinį identitetą, nebijodamas eksperimentuoti tiek turiniu, tiek forma. O atsakymą į šio teksto pavadinimo klausimą gali pateikti Rimantas, nors geriau būtų kiekvienam į jį atsakyti pačiam.

1 – “Filmas „Pietinia Kronikas" Pagerino Lietuviško Kino Rekordą.” delfi.lt, Kovo 17, 2025. https://www.delfi.lt/veidai/kinas/filmas-pietinia-kronikas-pagerino-lietuvisko-kino-rekorda-1200940….

2 – Laisves TV. “GRĮŽTA! Laikykitės Ten Su Andriumi Tapinu | TRUMPAS, MUSKAS & TIKTOK | Pietinia Kronikas | S09E09.” YouTube, Vasario 2, 2025. https://youtu.be/Q9eFkQYuW1g?si=bhcTESINCJXBO0Dl. 20:40 min