500 metų sukaktį minintys Dubingiai (Molėtų r.) pagerbė legendinę Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto žmoną Barborą Radvilaitę, ją menantį kelią pavadinę legendinės valdovės traktu.

Iniciatyva suteikti keliui, kuriuo važiavo Barbora Radvilaitė, jos vardą, pasak Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko grupės patarėjos Gretos Valantiejūtės, priklauso Dubingių bendruomenei.

Praėjus maždaug dviem mėnesiams po slaptų vedybų su Barbora Radvilaite, 1547 m. rudenį Žygimantas Augustas išvyko į Lenkijos seimą Petrakave, tikėdamasis vestuvėms gauti lenkų ponų ir savo tėvo pritarimą. Prieš išvykdamas nusprendė paslėpti Barborą, kuriai atvira neapykanta degė bajorai.

Barboros brolis Mikalojus Radvila Rudasis su Ž̌ygimantu Augustu iš anksto buvo sutarę dėl Dubingių: Radviloms priklaususi žemė – arti Vilniaus, čia buvę saugu. Asvejos ežero saloje buvusius mūrinius rūmus iš visų pusių supo vanduo, o su sausuma jungė̇ tik tiltas.

„Dabar iš Vilniaus Dubingius galime pasiekti per pusvalandį, o tuomet 45–50 km buvo visos dienos kelias“, – sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos Asvejos regioninio parko grupės Radvilų rūmų ekspozicijos specialistė Gema Kuorienė.

Jos nuotaika, tikriausiai, buvo ne per geriausia – rūmai stovėjo ant kalno, buvo žiema, nuo ežero pūtė šiaurūs vėjai, šiaušėsi ežero bangos.

Nėra išlikusių dokumentų, kaip keliavo karalienė, tad galime tik įsivaizduoti, kad jai kelias buvo sunkus: diena trumpa, kelias, tikriausiai, blogas, tad teko kratytis karietoje.

„Buvo šalta – lapkričio 19-oji. Be to, jos nuotaika buvo prasta – nors rūmai, kuriuos, ko gero pažinojo iš vaikystės, nes anksčiau jie priklausė jos tėvui Jurgiui Radvilai, nebuvo svetimi, vis dėlto ji važiavo į nežinią – ar pavyks Žygimantui perkalbėti Lenkijos ponus, ar pasiseks palenkti į savo pusę tėvą ir motiną, kuri garsėjo ypač kietu charakteriu? Neužmirškite ir to, kad ji į Dubingius atvyko besilaukdama Žygimanto Augusto kūdikio. Gal ir fiziškai jautėsi nekaip“, – svarstė G. Kuorienė.

Matyt, nepraskaidrino Barboros nuotaikos ir ją lydėję brolis aštuoneriais metais vyresnis Mikalojus Radvila Rudasis ir motina Vilniaus kaštelionienė Barbora Radvilienė. Netrukus atvykusi į Dubingius Barbora patyrė persileidimą.

Radvilų valdymo laikais Dubingiai suklestėjo, tapo reikšmingu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru. Į miestelį atsikėlė amatininkai, čia buvo audžiamos drobės, kokybe nenusileidusios Karaliaučiaus manufaktūrų dirbiniams, atidaryta viena pirmųjų Lietuvoje popieriaus dirbtuvių.

„Kokie buvo Radvilų rūmai, galime spręsti tik iš pamatų ir šykščių inventorių – jie buvo mūriniai, dviejų aukštų, stikliniais langais, turėjo didžiulius rūsius ir po du kambarius abiejuose aukštuose su koklinėmis krosnimis. Kokliai buvo glazūruoti, išgražinti augalų, medžioklės motyvais ir Radvilų herbais. Deja, apie baldus nieko nežinome“, – pasakoja G. Kuorienė.

Nors žiūrint į pamatus ima nuostaba, kad rūmai labai maži, istorikė ragina nepamiršti: XVI a. viduryje mūro statyba buvo labai brangi. Be to, tai buvo tik viena iš Radvilų rezidencijų, juose jie nuolat negyveno – sustodavo keliaudami iš vienų rezidencijų į kitas – pailsėti, pasikeisti arklius, gal ir medžiokles surengdavo, yra vykęs sinodas.

„Rūmai buvo ištaigingi, svarbūs, bet ne tokie, kaip mes įsivaizduojame. Nebuvo juose vandentiekio, kanalizacijos, bet buvo latrina – išgriebiamas tualetas. Yra žinoma, kad vienas iš Barboros kambarių buvo virš iždinės, kur laikydavo vertingesnius daiktus“, – pasakojo G. Kuorienė.

Istorikai teigia, kad Barboros Radvilaitė̇s atvykimui Ž̌ygimanto Augusto įsakymu buvo deramai pasiruoš̌ta, sutvarkyti, galbūt remontuoti, karalienei ir jos palydai skirti kambariai.

Vis dėlto 1547 m. gruodį kaip tik priešaiš kambarį, kuriame buvo apsistojusi Barbora Radvilaitė, įgriuvo rūsio skliautai̇. „Mielai rašyčiau Jūsų Karališkajai Malonybei daugiau, tačiau dėl baimės, kuri čia mane apniko dėl to rūsio prieš pat mano duris įgriuvimo. Dievas žino, kad daugiau rašyti Jūsų Karališkajai Malonybei negaliu, nes taip nutiko užvakar“, – viename iš aštuonių išlikusių laiškų Žygimantui Augustui rašė Barbora.

„Jos nuotaika, tikriausiai, buvo ne per geriausia – rūmai stovėjo ant kalno, buvo žiema, nuo ežero pūtė šiaurūs vėjai, šiaušėsi ežero bangos“, – pasakoja G. Kuorienė.

Dubingiuose Barborą kamavo nežinia dėl ateities ir vyro jausmų jai. Nors Žygimantas dažnai rašė, matyt, Barborą pasiekdavo paskalos, kad jis jai neištikimas. Slegiama susidariusios padėties ji tapo labai religinga, kasdien lankėsi Dubingių bažnyčioje, keldavosi valandą̨ ar net ir tris prieš aušrą̨, meldėsi „už Jūsų karališkosios malonybės sveikatą ir laimingą atvykimą̨“, dalijo išmaldą̨ vargšams.

Penki ilgi mėnesiai baigėsi 1548 m. balandį – Barbora Radvilaitė tuo pačiu keliu, vedusiu žemyn nuo kalno, per tiltą, iš̌vyko į̨ Vilnių̨ ir  į Dubingius nebesugrįž̌o.