D. Žičkus: juokas – tobuliausia matymo forma | Diena.lt

D. ŽIČKUS: JUOKAS – TOBULIAUSIA MATYMO FORMA

Lietuvos paežerėse ir pamiškėse seniai to nebuvo, nebuvo to jau ilgą laiką netgi šalies padangėse ir pažemėse: anykštėnas menininkas, muzikantas Dainius Žičkus parašė knygą savo paties išrastu lietuvių kalbos dialektu, keliančiu nuostabą ir nuotaiką. Skaitydamas nieko nesupranti, bet viskas aišku! Ir juokinga taip, lyg vienu ypu suvartotum visus šešiolika šurajevų.

Savo antrąją knygą „Šmaravėjaus nuotykiai“ autorius išleido netgi tūkstančio egzempliorių tiražu, dar apipavidalindamas ją grakščiomis Gintarės K. Narganagos iliustracijomis. Su autoriumi kalbamės apie laisvę, kalbos jausmą ir neregimąjį reikšmių tinklą.

– Pradėkime prisiliesdami prie kai kurių romano žodžių semantikos: pagal mano pojūtį, „lenzepa“ ir „žėfulė“ yra giminingos reikšmės žodžiai, reiškiantys kvailį, nevykėlį. Kiek tiksli mano įžvalga, ar atskleistum šių žodžių kilmę?

Bendrinė kalba yra nusistovėję, susitarimais tapę atsakymai, atsakymų rinkiniai. Bendrinėje kalboje lyg kokioje kalvėje nuolatos tiesinami klaustukai.

– Iš tam tikrų kontekstų nesunku nustatyti, kad „žėfulės“ yra būtinieji grafito paplotėliai šangupui. Pas riuberius juos vadina cirkoglitais, arba lečiūgomis. O dėl lenzepos – taip, tai kažkas panašaus į nevykėlį, šurlunkėjų ar šiaip kokį bulvaro choplį.

Visi reikalingi žodžiai visada po ranka: kai vienas sako „the last of us“, kitam pasigirsta „galąstuvas“. „Žėsi fulės?“ – štai jums ir „žėfulės“. O „lenzepa“, jaučiu, kažkaip nuo „Led Zeppelin“ suketpunkčiavo. Galėtų būti Lenono ir zepelinų hibridas. Sunku pasakyti. Reikia gilintis į asociatyvinį aparatą. Vieni žodžiui reikšmę suteikia per definiciją, kiti – per kontekstą.

– Esi stebukladarys: nors dalis tavo žodžių yra sugalvoti, tai yra žinomi vien pačiam garbiajam autoriui, skaitydamas tekstą vis tiek daugmaž supranti, kas vyksta. O gal netgi supranti daugiau, negu turėtum. Štai savo preambulėje (negi nejuokingas šis žodis?), beje, labai linksmame tekste, svarstai, ar C. G.Jungas yra skaitęs J. Joyce'o „Ulisą“. Galiu patikinti, kad psichoanalizės teoretikas „Ulisą“ ne tik skaitė, bet yra paskyręs jam ir visą straipsnį, o autoriui net laišką parašęs. Bendrinė kalba yra labiau gimtieji namai ar kalėjimas? Ką tavo eksperimentinis tekstas pačiam rodo apie kalbos galimybes?

– Geras klausimas. Geri dalykai bendrinėje kalboje atrodo mažiau ypatingi. Kiekvienas dalykas nustoja ypatingumo tada, kai jis tampa paaiškintas. Štai kam reikalingas eidetinis, arba kontekstinis, pažinimas. Yra toks posakis: analizė žudo poeziją. Štai kodėl neatsakytas klausimas visada patrauklesnis. Bendrinė kalba yra nusistovėję, susitarimais tapę atsakymai, atsakymų rinkiniai. Bendrinėje kalboje lyg kokioje kalvėje nuolatos tiesinami klaustukai. Panašiai žmonės regi ir pačią kalbą kaip reiškinį. Vieniems ji yra šauktukas – aiškus dalykas! Mes žinome, kokia ji turi būti!

G. K. Narganagos nuotr.

Kitiems – kas? Pats nuo prigimties esu klaustukas. Nuosekliai, šmaravėjiškai, be atvangos neatsistebiu gyvenimu.

Ko gero, Šmaravėjus ir yra viso to padarinys. Tiesiog gana anksti pavargau nuo definicijų tikrovės ir įsisąmoninau, kad forma yra iliuzija. O gal tai tik dar vienas bandymas prasibrauti pro Majos šydą, pabėgti ne tik nuo bendrinės kalbos, bet ir nuo kalbos apskritai.

J. Joyce'as, beje, parašė ir „Finegano budynę“. Iš esmės tai yra Šmaravėjaus analogija britų literatūroje. Tame tekste J. Joyce'as irgi trankosi klaikiausiais absurdais, išgalvotais žodžiais, o ką rašo, supranta tik jis pats. Tuo kūriniu jis taikosi perkelti skaitytoją į sapnų pasaulį.

Visi suaugę būna vaikais, kai juokiasi iki ašarų.

– Skaitydamas tavo nuotykius jaučiausi ir nejaukiai, ir linksmai, galėdamas leksikai semantiką pritaikyti pagal savo nuojautas ir supratimą. Sakytum, lietuvių kalbą gali minkyti iš bet kokio molio, svarbu išlaikyti darybinę logiką. Ką manai apie anglų kalbos žodžius šnekamojoje lietuvių kalboje, pavyzdžiui, neretą prieveiksmį „oridžinaliai“? Kodėl mes vis dar nesakome: „evoliušė“, „filolodžija“ arba „litrečė“ vietoje „literatūros“, kaip ir priklausytų stabiliai anglėjančiai tautai?

– Ką čia ir bepasakysi... Baisūs laikai. Vakar per lokalius njūzus rodė, kaip kileris su naifu du kopsus paklojo ir išdriftino su forkliftu ant spydlimito. Tai ko jau iš to lengvidžo norėti, kai pasaulis paskui Holivudą ritasi... Kraštutinumai visada pavojingi.

G. K. Narganagos nuotr.

– Pagalvojau apie analogiją: juk tėvai savo mažamečius vaikus supranta iš garsų, skiemenų, dar neturinčių nusistovėjusio fonetinio pavidalo. Šiandien mano trimetis sūnus ištarė „kaša“. Manydamas, kad jis klausia „kas čia?“, atsakiau, kad kelnes lyginu. Bet jis turėjo omenyje „karštą“ lygintuvą. Kad ir kaip būtų, mes vienas kitą supratome. Galbūt Šmaravėjus ir yra tas vaikas, išauginęs savo individualų dialektą?

– Tas vaikas, be jokios abejonės, kažkur yra. Visi suaugę būna vaikais, kai juokiasi iki ašarų. Juokas – pati tobuliausia pasaulio matymo forma. Per juoką daug kas ištirpsta ir persikonstruoja kitaip. Pasakysiu dar kitaip: juokas yra tobuliausia nuostabos forma.

Vaikai labai gerai moka barškėti bereikšmiais žodžiais, o jų nuostaba užkrečianti. Vaikai turi galios mus pačius grąžinti į vaikystę, kur juokiamasi iš paprastesnių dalykų.

Politikoje ir versle juokas purvinas. Ten jis praradęs savo esmę, kaip pats suaugusiųjų pasaulis. Štai kodėl absurdas gydo. Jis tyras.

– Įvade save priskiri dadaistinei tradicijai, o ar esi susipažinęs su tarpukario avangardisto Prano Morkūno, kuris save irgi laikė dadaistu, kūryba? Štai penkios eilutės iš jo poezijos: „Sumūlinau savąlą merguką / žargiam draugine / debesaitį partrylę / aša tavyčius papalus sučiurpęs / kadlam laulumus laimynė“. Kaip matai, tai nelyg Šmaravėjus dar iki Šmaravėjaus. Ar P. Morkūnas tau padarė įtaką? Jei ne, ar jūs filologiniai bendražygiai?

– Ne, nebuvau skaitęs. Ko gero, irgi būsime bendražygiai. Autoriaus žodyje gana drąsiai priskyriau Šmaravėjui absurdo karaliaus titulą, nors iš tikrųjų nesu kažkokio meninio ar literatūrinio judėjimo atstovas, nes tuo visas absurdas ir baigtųsi. Mažai domėjausi, todėl mano akiratis nepakankamas.

Stipriausią įspūdį man paliko Daniilas Charmsas. Manau, jis pirmas išmokė neprisirišti prie siužetų, mėgautis mikroakimirkomis. O žodžių žaismas man buvo artimas visada. Mėgstu tiesiog atsisėsti ir rašyti tai, kas užplaukia, be jokio tikslo ką nors parašyti. Tai tokia tekanti būsena, kuri svarbi tiek pat, kiek ir nesvarbi.

G. K. Narganagos nuotr.

– Poetas Tomas Venclova dadaistą P. Morkūną taip įvertino: „Iš tikrųjų, koks kalbos jausmas! Toks būna tik vaikystėje. Ta priesagų ir galūnių ekvilibristika, tas patrakęs ir grakštus naujadarų šokis!“ Norėčiau šitą pagyrimą peradresuoti pačiam. Vietomis spirgėjau iš pasitenkinimo, kaip valdai kalbą, lyg patepus alyvuogių aliejumi. Geras rašytojas yra tas, kuris turi savo stilių ir kalbos pojūtį – toks yra D. Žičkus. Galbūt turi prielaidą, iš kur tavo sąmonėje tokios versmės, iškrovos, papliūpos? Koks nors slaptas anykštėno dėmuo? Juk žemė ten literatūriška, kaip žinome iš Antano Baranausko, Jono Biliūno, Juozo Tumo-Vaižganto, Valdo Papievio biografijų.

– Ačiū! Sunku pasakyti. Man patinka prajuokinti žmones. Čia galbūt ir reikėtų ieškoti ištakų. Iš pradžių tai buvo bandymai prajuokinti liaudį: anuomet rašinėdavau pezliavas ir duodavau grupiokams paskaityti – jeigu ašaros žmonėms varva, vadinasi, kursas teisingas.

„Šmaravėjaus nuotykiai“ irgi prasidėjo nuo pabandymo prisiminti mokyklos laikus. Neturėjau jokio plano knygai, ji išsirutuliojo berašant. Tada pagavo įkvėpimas parašyti didžiausią nesąmonę, kokią kas nors būtų skaitęs.

Jaunystėje daug ką mėgdavau daryti savaip, atvirkščiai, tad abejoju, ar J. Biliūnas ir A. Baranauskas pagirtų. Bet įtakos jie turėjo. Anykštėno dėmuo visada lemiamas: myliu savo miestą.

Šmaravėjus padovanojo daug turiningų ir jaukių kūrybinių vakarų. Man tai – pilnatvė.

– Žaidimas kalbos ribomis nėra išskirtinė retenybė. Poetas Benediktas Januševičius pagal savo atrastas darybines taisykles yra sukūręs visą knygą, vertėjas Laimantas Jonušys, versdamas Davido Mitchello „Debesų atlasą“, išrado atskirą lietuvių kalbos dialektą, kuriuo tarsi kalbėtų ateities žmonės, aš ir pats dalį savo romano parašiau tariama futuristine lietuvių kalbos naujakalbe. Nepamirškime ir Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ arba humoristo Algio Ramanausko, kurio vienas personažas kalba latuviškai, tai yra spekuliatyviniu rusų-latvių-lietuvių dialektu. Ar nebus taip, kad valstybei kalbą vis dar įkalinus norminiame granite, tik menininkai gali parodyti, kad ją galima patampyti kaip gumą, paminkyti kaip tešlą?

– Viskam reikia tam tikro požiūrio taško. Norminis granitas gerai, bet va, „Gargantiua ir Pantagriuelį“ pasaulis klasika pripažino, o Kanadoje L. Cohenui už „Žavius nevykėlius“ premiją išrašė. Skaitėte? Genialūs kūriniai!  Šmaravėjus kamputyje rūko.

– Svarbiausia, Dainiau, kad tavo tekstas ne tik kupinas netikėtų, erotinių ir fantastinių nuotykių, bet ir be galo nuotaikingas. Kai tavo visi šmaikštadarai, naujamenybės ir slengonas ima pabosti, pasakotojas staiga perkrovęs kalbą paduoda dar daugiau naujų žodžių. Įvykiai diktavo kalbą, ar kalba – nutikimus? Pats linksminaisi ar kentėjai panėręs į tokią semantinę bedugnę?

– Jeigu atvirai, tai prieš sėsdamas rašyti naują seriją visada susidarydavau glosarijų – mini žodyną su išgalvotais žodžiais. Siužetas krypdavo ten, kur nuvesdavo žodžiai. Vėliau teko ne kartą grįžti į pradžią ir prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Tai toks rašymo būdas, kai pats visiškai nežinai, kuo viskas baigsis. Tai sukuria didelę intrigą.

G. K. Narganagos nuotr.

Kartais reikšmės prie žodžių tarsi pačios prilimpa – per kontekstą. Tada žodžių inercija pakrypsta dar kitur ir jie vėl prajuokina. Nepasakyčiau, kad rašydamas labai linksminausi, bet ir nekentėjau. Tiesiog buvo labai įdomu. Šmaravėjus padovanojo daug turiningų ir jaukių kūrybinių vakarų. Man tai – pilnatvė.


Ištrauka iš „Šmaravėjaus nuotykių“ (p. 203)

„Durlaužys ketino visas gyvenimo mokyklos turbinas nukreipti į farvaterį, ir vienu ypniu parsiversti moterį ant keturių pedipalpų. Jo vienmarškinė kunkva šipėjo mėnesienoje, lygi ir įsitempusi kaip snieginio žiraflio mauritonas. Mugas buvo kimšvai nuaugęs, mielų, giedrų akių ir pamaldaus gūžio, lyg plaukęs iš krikštytuvo. Gana apskritos galvos, su patamsėjusia diužia ant slyskakčio. Visos lampajaus šlitvos sapnuodavo aptemptą Čerperio braknį, ir svaigų kušetą tarp šakarpynų. Seksualus buvo vyras, nors žaibą čiulpk.“

Rašyti komentarą
Komentarai (0)

SUSIJUSIOS NAUJIENOS