MIESTŲ GATVES MERKIA AŠAROS IR AIMANOS: VISKAS – DĖL LAIDOJAMOS SARDINĖS

Marino miestas, Ispanijos šiaurės vakaruose, nuo šėlionių staiga puola į ašaras – vasarį laidoja sardinę. Apeigos vyksta nuo XIX a. Kiekvienais metais, vos prasidėjus gavėniai.

Sardinės laidojimas – tai diena, kai įvairių ispanų miestų gatves merkia netikros ašaros ir aimanos. Traukia juodai apsirengusių „našlių“ ir „gedinčiųjų“ eisenos.

Šia – juodojo humoro tradicija, ispanai atsisako tarti „sudie“ karnavalams ir nenoriai atsisveikina su riebiuoju žiemos laiku.

„Sardinės laidojimas – mūsų miesto tradicija. Turime dokumentų, rodančių, kad laidotuvės vykdavo nuo XIX a., gal ir seniau. Galisijoje ji būdavo laidojama Pelenų trečiadienį. Švęsta iki 1936-ųjų. 1976 metais, mirus diktatoriui Frankui, šventė vėl atgaivinta“, – pasakojo šventės dalyvis.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: 

„Kaip tai, kas aš? Pažvelkite, akivaizdu: miesto valdytoja. Atėjau atiduoti pagarbą šiai pilietei-žuviai, kuri mums buvo labai svarbi. Turime tinkamai atsisveikinti su ja. Oi, Sardinė, mūsų vargšė sardinė“ – kalbėjo šventėje dalyvavusi moteris.

Esama daug legendų, kaip atsirado šis ritualas-parodija. Viena iš legendų: kadaise Madride karalius nusprendė pavaišinti miestiečius sardinėmis, bet jos buvo pašvinkusios. Įkaušę ispanai nutarė viską paversti juokais ir surengė žuvų laidotuves.

„O, brangioji, kokia netektis“ – netikromis ašaromis verkė moterys.

Žuvies laidotuvėmis pažymimas perėjimas nuo siautulingų karnavalų iki apmąstymų, rimties, maldos laiko, kuris tęsis iki Velykų – Kristaus prisikėlimo.

„Labai liūdna, nes sardinė mirė. Savaime suprantama, atėjome apraudoti jos. Ilgėsimės“, – sakė karnavalui pasipuošusi mergina.

„Aš labai gedžiu, sielvartas didžiulis. Karnavalai baigėsi. Mūsų sardinė mirė. Oi, kaip liūdna. Reikės pakelti taurę už jos sielą“, – kalbėjo moteris.