DIDŽIAUSIAS TAPYTOJOS ĮKVĖPIMO ŠALTINIS – GYVŪNAI

„Gyvūnai paveiksluose atspindi skirtingas mano asmenybės puses“, – sako tapytoja Gerda Grigaliūnaitė. Žaismingi jaunos menininkės kūriniai nukelia į paralelinį pasaulį, kuriame veikia žmogiškųjų savybių įgiję žvėreliai. Pasak tapytojos, tai tikrovė su žiupsneliu prieskonių. Su G. Grigaliūnaite kalbamės apie kūrybai įkvėpusius gyvūnus, paslaptingąjį žmogų-drugį ir gyvenimą Škotijoje.

– Jūsų darbų personažais tampa gyvūnai, atliekantys žmogiškus veiksmus. Kodėl įkvėpimo šaltiniu tapo būtent jie?

– Anksčiau mano kūriniuose būta ir žmonių, o vien gyvūnus ėmiau tapyti studijų metais. Viskas prasidėjo nuo paveikslų serijos „Nepatikimas žemėlapis“, kurią tapiau tarsi savo vizualinį dienoraštį. Kūriau tam tikrus autoportretus, tačiau nenorėjau tapyti krūvos paveikslų su savo pačios atvaizdu, tad pasitelkiau gyvūnus. Sukūriau tris veikėjus, kurie atspindi tris mano asmenybės puses. Nuo vaikystės domėjausi dokumentika, tad turiu ilgą sąrašą man patinkančių gyvūnų. Droviajai, kukliajai savo pusei atspindėti pasirinkau skujuotį. Šie gyvūnai yra panašūs į šarvuočius, tik vietoj šarvo turi žvynus. Jie dažniausiai vaikšto ant dviejų kojų, o priekines letenėles laiko prie savęs. Tad juokaujama, kad jie atrodo taip, lyg drovėtųsi ko nors paklausti. Deja, šie gyvūnai yra labai medžiojami brakonierių, nes jų žvynai naudojami tradicinėje kinų medicinoje.

Akademiškajai savo pusei atspindėti pasirinkau nedidelius paukščius – atlantinius mormonus, panašius į pingvinus. Šie Šiaurės Atlanto vandenyno pusėje gyvenantys paukščiai yra labai socialūs, smalsūs, dažniausiai gyvenantys būriais ir linkę kopijuoti vieni kitus. Vieną kartą mokslininkai atliko eksperimentą – padėjo netikrą mormoną ant stovelio, o jį pamatę tikrieji paukščiai nusprendė, kad ir jie turi stovėti ant vienos kojos kaip šis keistas gentainis.

Aktyviąją mano asmenybės dalį atspindį meškėnai – vikrūs ir greiti gyvūnai, vadinami banditais, nes nuolat taikosi ką nors nugvelbti. Šie trys veikėjai taip man prilipo, kad, pradėjus kitą paveikslų seriją, nė nekilo mintis vėl grįžti prie žmonių tapymo.

Šiuo metu kuriu seriją „Vietos. JPG“, kuri interpretuoja tradicinius nuotraukų albumus. Draugų prašau atsiųsti man senų savo nuotraukų, kuriomis galėčiau pasiremti kurdama eskizus. Ne visi bičiuliai nori atsidurti paveiksle, tad juos nuraminu – kūriniuose karaliaus gyvūnai. Tad draugų paprašau išsirinkti sau patinkantį gyvūną arba tokį, kuris geriausiai atspindi bičiulių asmenybę, išrenku pati.

G. Grigaliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Gal ir pati turite augintinių?

– Šiuo metu ne. Dažnai kraustausi, tad nenoriu gyvūno kankinti. Visada svajojau auginti katiną, bet turėjau tik žiurkę, kurią pavadinau Kate. Taip pat yra tekę turėti jūrų kiaulyčių. Šiandien, lankydamasi draugų namuose, tiesiog pasidžiaugiu jų auginamais katinais.

– Esate studijos „Mothman“ (žmogus-naktinis drugys) įkūrėja. Į studijos instagramo paskyrą dažnai keliate didelės tekstilinės skulptūros – žmogaus-drugio fotografijas. Papasakokite apie studijos veiklą ir drugį – ar jis yra dar vienas jūsų alter ego?

– Pagrindinės mano studijos veiklos – tapyba ir iliustracija. Žmogus-drugys nėra mano išgalvotas veikėjas. Dar mokydamasi mokykloje, labai susidomėjau modernių laikų legendomis – sniego žmogumi, Loch Neso ežero pabaisa ir pan. Žmogus-drugys yra JAV valstijos Vakarų Virdžinijos legenda, gimusi, kai vietiniai žmonės pradėjo regėti drugį primenančią pabaisą. Kelta įvairių versijų – gal tai koks nors pranašas arba radiacijos paveiktas didžiulis drugys. Kadangi visada mėgau keistas istorijas ir siaubo pasakas, ši legenda mane sudomino. Tad, universitete kuriant baigiamąjį bakalauro darbą, vienu iš mano kūrinių tapo didelė žmogaus-drugio tekstilės skulptūra. Metai iš metų ją vis tobulinu, papildau. Greitai drugio vėl lauks permainos, nes ruošiu jam vidinį skeletą, kad skulptūra galėtų pati stovėti. Manau, kad žmogų-drugį tobulinsiu iki gyvenimo galo. Žinau, kad ši skulptūra kai kuriems atrodo baisoka, bauginanti, nes žmonės nemėgsta naktinių drugių. O aš prie jų esu pripratusi – tapant naktimis, jie būna mano kompanionai, stebintys mane iš kitos lango pusės.

– Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas? Kuriate disciplinuotai, o gal tiesiog laukiate, kol ateis įkvėpimas?

– Man vis labiau patinka dirbti disciplinuotai, nors anksčiau laukdavau, kol aplankys įkvėpimas. Dabar dažniausiai, iki naujos paveikslų serijos tapymo likus dar keliems mėnesiams, jau imu ieškoti reikiamos informacijos, internete žiūrinėju įvairių gyvūnų ar augalų nuotraukas, kompiuteryje susidėlioju koliažą iš įvairių fotografijų, nusipiešiu eskizą. Prieš pradėdama tapyti, jau turiu sąrašą, kiek serijoje bus paveikslų ir kokie jie bus. Man patinka kurti serijomis, mėgstu, kai darbai vienas su kitu turi tam tikrą ryšį.

Naujosios technologijos manęs taip ir nesugebėjo paveikti, tad neperėjau prie piešimo kompiuterinėmis programomis, o pasilikau prie tradicinio popieriaus ir rašalo. 

– Vaikystėje mėgote žaisti savo tėčio – tapytojo Rimanto Grigaliūno, studijoje. Taip ir kilo noras pačiai užaugus tapyti?

– Iš tikrųjų, pirmoji pažintis su tapyba įvyko tėčio dėka. Jis tapydavo namuose, o aš vaikštinėdavau aplink, jį stebėdavau. Vis dėlto vaikystėje buvau labiau linkusi į lipdymą, mąsčiau apie keramikės ar skulptorės kelią. Vėliau užsimaniau sekti tėčio pėdomis, tačiau tada vėl kilo abejonių. Baigus mokyklą ir renkantis studijas, draugė pasiūlė drauge vykti į Škotiją studijuoti mados ir tekstilės dizaino. Tad įstojau į Aberdyno Roberto Gordono universitetą, kuriame studijuodama tiesiog susižavėjau tekstile. Maniau, kad kursiu tekstilę madai, tačiau tada mane sudomino interjero dizainas. Tad pagal išsilavinimą esu interjero tekstilės dizainerė. Vis dėlto galiausiai mane vėl patraukė tapyba. Tikriausiai potraukį šiai meno krypčiai man tėtis perdavė tiesiog genetiškai.

Kol dar gyvenau su tėvais, baigus tapyti paveikslą, tėtis visada prašydavo jį atnešti jam, kad galėtų įvertinti. Kartais ir jis pats užsukdavo pas mane į kambarį pažiūrėti, kaip tapau, patardavo: čia reikėtų pakeisti foną, o čia – subalansuoti proporcijas. Nors pirmasis mano įkvėpėjas buvo tėtis, mūsų tapybos stiliai yra visiškai skirtingi. Tėtis – tikras klaipėdietis, tad jis dažniausiai tapo jūrinius peizažus arba Klaipėdos architektūrą. Dažnai jis remiasi senais Klaipėdos atvirukais, kuriuose matomų pastatų, deja, jau nebėra. Aš pasirinkau visai kitokio pobūdžio tapybą.

G. Grigaliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Ilgai gyvenote Škotijoje. Kas labiausiai jums įsiminė iš studijų metų?

– Gyvenimas Škotijoje buvo išties įdomus, šis etapas mane daug ko išmokė. Visų pirma, kai čia atvykau, buvau neseniai baigusi mokyklą, ką tik palikusi tėvų namus. Tad būtent Škotijoje išmokau savarankiško gyvenimo. Daug ko išmokė ir pačios studijos, būta daug bemiegių naktų. Atvykusi supratau, kad turiu išmokti siūti siuvimo mašina, nes iki tol siūdavau tik rankomis. Reikėjo perprasti šilkografiją ir kitas tekstilės meno technikas, apie kurias nebuvau girdėjusi.

Pati Škotija žavėjo savo gamta – uolienomis, kalnais. Teko pagyventi ne tik Aberdyne, bet ir Škotijos sostinėje Edinburge, žinomame dėl įspūdingos pilies ir miesto teritorijoje stūksančio neveikiančio ugnikalnio. Man Edinburgas yra vienas gražiausių Europos miestų. Tad tapydama į savo kūrinius dažnai įtraukdavau ir kokį škotišką atributą. Norėčiau į Škotiją kada nors vėl sugrįžti, tačiau tik kaip turistė. Gyvenant svečioje šalyje neapleido jausmas, kad sava čia niekada netapsiu. Žinoma, grįžti į Lietuvą beveik po šešerių metų pertraukos taip pat buvo keista. Jau buvau įpratusi prie gyvenimo Škotijoje, tad daug ko teko vėl mokytis iš naujo.

– Ne paslaptis, kad menininkai dažnai užsiima ne viena veikla. Ką jūs veikiate, be tapybos?

– Be tapybos, užsiimu tradicine iliustracija. Naujosios technologijos manęs taip ir nesugebėjo paveikti, tad neperėjau prie piešimo kompiuterinėmis programomis, o pasilikau prie tradicinio popieriaus ir rašalo. Kartais siuvu, vis dar neapleidžiu tekstilės. Dirbu ir rekvizitų dailininke filmavimuose, tad veiklų turiu daugiau, nei įveikiu.

– Ar yra tapytojų, į kuriuos lygiuojatės? Kaip žinome, menininkai dažnai skolinasi idėjas vieni iš kitų ir jas perinterpretuoja savo kūryboje. Kaip jums atrodo, ar įmanoma būti visiškai originaliam? Kur yra riba tarp plagiato ir idėjų interpretavimo?

– Daugelis man patinkančių menininkų kuria kitaip nei aš. Nuo universiteto laikų žaviuosi tekstilės menininku Mister Finch, kuriančiu įspūdingas tekstilines skulptūras. Taip pat man patinka iliustratorės Loren Marks kūryba, kuri kai kuriuos žmones baugina. Įkvėpimo kartais semiuosi ir iš tapytojo Josho Tiesseno, tapančio hiperrealistinius darbus. Šis stilius nėra man labai artimas, tačiau J. Tiessenas dažnai tapo gyvūnus, tad man patinka pastudijuoti, kaip jis pavaizdavo vieną ar kitą žvėriuką. Žinoma, negaliu nepaminėti ir savo tėčio, kurio darbai visada turi vietą mano širdyje.

Manau, kad menininkui būti visiškai originaliam apskritai neįmanoma. Kartais atrodo, kad išties sukūrei niekur nematytą idėją, tačiau vėliau pamatai, kad tai jau buvo daryta anksčiau. Juk mes neretai net nepamename, kad tai jau kažkur matėme, todėl galvojame, kad ši idėja yra mūsų minčių vaisius. Tačiau kada darbas tampa tikru plagiatu? Manau, kad tada, kai nukopijuojama viskas: nuo idėjos iki spalvų paletės, stilistikos.

G. Grigaliūnaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip jums atrodo: ar lengva jaunam tapytojui Lietuvoje pradėti savo kelią?

– Man tai yra tarsi dvigubas iššūkis, nes aš ne taip seniai grįžau į Lietuvą. Tad man reikia prasimušti ir tarp vyresniųjų, ir jaunesniųjų tapytojų. Kita vertus, šiandien gelbėja socialinės medijos, per kurias galima išpopuliarinti savo darbus. Kai kurie menininkai nė nesiveržia į galerijas, jiems užtenka interneto ir socialinių tinklų. Svarbiu menininko įgūdžiu šiandien tampa gebėjimas save išreklamuoti. Kadangi kuklinuosi pernelyg daug rodyti save pačią, pasitikiu savo studijos veidu – žmogumi-drugiu, kuris vietoj manęs pasirodo socialinių tinklų paskyrose.

– Ketinate ilgesniam laikui likti Lietuvoje? O gal jau planuojate kelti sparnus į kitą svečią šalį?

– Norėčiau kurį laiką pagyventi Lietuvoje, nes jau atsibodo kraustytis. Iš pradžių grįžau į gimtąją Klaipėdą, tačiau visada norėjau pagyventi Vilniuje, tad pagaliau išpildžiau savo svajonę ir persikėliau į sostinę. Vis dėlto jūros pasigendu. Gyvenant Aberdyne ir Edinburge, netoliese ošė Šiaurės jūra. Dabar supratau, kodėl vilniečiai vasaromis taip skuba į pajūrį. Paveikslų serija, kurią šiuo metu tapau, jau eina link pabaigos. Tad pamažu pradedu kaupti idėjas būsimai serijai. Na, o ateityje norėčiau sukurti savo verslą, kuriame jungčiau tapybą ir interjero tekstilės detales.