– Netrukus pakalbėsime apie jausmų transformaciją į spalvas ir apie tai, kaip gimsta paveikslai be kontūrų, bet pirmiausia prisistatykite. Kas esate?
– Nesu dailininkė. Dirbu versle, bet menas mane lydi jau labai daug metų. Pradėjau nuo paveiksliukų iš kavos pupelių ir makaronų, o dabar štai – abstrakcijos. Menas man nėra kryptingas gilinimasis į vieną ar kitą jo sritį, bet labiau saviraiška. Prie jos dar pridėčiau drabužių perdarymą. Visada patiko netradicinė apranga. Norėjau būti kitokia, nestandartinė, todėl pati kūriau ir dabar kuriu savo įvaizdį, gaminu papuošalus, persisiuvu drabužius.
– Bandymo piešti tarp ankstesnių jūsų saviraiškos eksperimentų dar nebuvo?
– Nebuvo, nes nemaniau, kad tai galiu. Ir dabar, jei paprašysite nupiešti ką nors konkretaus, tarkim, gyvūną ar namą, tikrai nenupiešiu. Nors mano senelis Algimantas Stulgys buvo dailininkas tekstilininkas, kiti seneliai – siuvėjai. Patys modeliavo, siuvo savo namuose, turėjo nuolatinių klientų. Kaip matote, mano genuose tų meniškų kruopelyčių tikrai yra.
– Nesiginčysiu, bet prie jūsų vardo, pavardės radau dar ir tokį sakinį: „Lina baigė molekulinės biologijos ir biotechnologijų magistro studijas.“ Sutikite, neskamba labai meniškai?
– Pradėjau studijas nuo medicinos. Paskui susidomėjau mokslu apie medicininę įrangą. Ir šiaip gyvenime esu labai smalsi. Tačiau menas man yra vieta, kur labiausiai galiu būti su savimi. Kai darau visus tuos meniškus dalykus, net nesuprantu, kur laikas ištirpsta... Niekada nežinau, kas išeis. Tiesiog pradedu daryti ir po sekundės panyru tarsi visai į kitą būseną – meditacinę, terapinę. Mano saviraiška nėra dėl to, kad kam nors ką nors įrodyčiau. Tai labiau įsižeminimas, savirealizacija.
– Ar ne apie tą patį kalba ir jūsų parodos pavadinimas – „Tai, ko nesugeba žodžiai“?
– Būtent. Juk gyvenime jaučiame kur kas daugiau, nei įvardijame ar įgarsiname žodžiais. Tačiau tas kitas pasaulis irgi egzistuoja ir šiuo metu tie paveikslai man yra kaip būdas perteikti savo vidų.
– Minėjote, kad tapote jau beveik ketverius metus. Ar visi darbai – abstrakcijos?
– Taip. Mano paveikslai kviečia ne ieškoti formos, o jausti, kaip spalva galima išreikšti tai, ko negali pasakyti žodžiais. Spalvos mane visą laiką žavėjo. Tiek kalbant apie aprangą, tiek apie interjerą. Man patinka būti apsuptai spalvų. Visur ir visada. Kartais pagalvoju, kodėl daugumai lietuvių patinka gamtos spalvos – pilka, ruda, juoda… Tačiau juk, mąstau, gamta ne vien tokia: tai ir spalvingos gėlės, drugeliai, paukščiai. Todėl, gyvendama Lietuvoje, aš bandau pati tų spalvų aplink save susikurti. Mano namai spalvingi. Biuras irgi išpuoštas pačios tapytais paveikslais. Baldai – pačios išdažyti. Aš pati susikuriu erdvę, kurioje galėčiau jaustis komfortiškai.
– Kas paskatino surengti pirmąją parodą?
– Pradžioje nebuvo nė minties, kad kam nors kitam tie paveikslai irgi galėtų būti gražūs. Tačiau man jie patiko. Kūriau dėl savęs. Ilgainiui žmonės ėmė sakyti: gražu, tęsk, nesustok, o paskui – rodyk, renk parodą ir pan. Drąsino, drąsino, kol išdrąsėjau. Juk nesu nei baigusi Dailės akademiją, nei kur nors kitur šios meistrystės ragavusi – viskas iš savęs, iš savo vidaus. Kai jau tas vidus išdrąsėjo, nusprendžiau pradėti savo kūryba dalytis. Pajutau, kad pati viena galiu tiesiog sprogti nuo tos gausos.
– Ar, paėmusi teptuką į rankas, jau žinote, kaip jis judės ir ką norėsite nutapyti?
– Ne visada tapau teptuku. Vieną esu nutapšnojusi tiesiog pirštais. Visi mano paveikslai turi po keletą sluoksnių. Būna taip: padarau ir keletą dienų žiūriu, ar viskas gerai… Turiu sulaukti vidinio patvirtinimo, kad jau TAI. Kas yra tas TAI, negaliu įvardyti, nes niekada nesiekiu konkretaus tikslo. Ir konkrečių daiktų, kaip jau sakiau, piešti nemoku.
Spalvos drobėje irgi labai intuityviai dėliojasi. Aš niekada nieko iš anksto nežinau. Tiesiog pasidedu drobę, akrilinius dažus ir pradedu ką nors joje tapyti – stambiau, smulkiau. Kaip vyras sako, kelioms valandoms dingstu. Kai grįžtu į save, net pati stebiuosi – negi čia aš taip gerai padariau?! (Juokiasi.)
– Ar visoje spalvų paletėje turite mėgstamiausią spalvą, be kurios neįsivaizduojate nė vieno savo paveikslo?
– Vienos konkrečios spalvos gal ir neišskirsiu, bet viena iš mėgstamiausių yra Majorelle blue – intensyvi ultramarino mėlyna, taip pavadinta vieno Prancūzijos menininko. 1924 m. Jacques’as Majorelle’is sukūrė didžiausią savo meno kūrinį – Majorelle sodą Marakeše, Maroke. Nudažė sodo sienas, fontanus, vilą itin sodria mėlyna, kurią pastebėjo Maroko plytelėse, senųjų gyventojų berberų apsiaustuose.
Štai toji Majorelle blue pastaruosius penkerius metus mane tiesiog veda iš proto (juokiasi), nors jos nerasite visuose mano paveiksluose. Juk spalvos į paveikslus ateina su jausmu.
– Tapote tik užvaldyta gerų emocijų. Ar būdama blogos nuotaikos teptuko į rankas neimate visai?
– Absoliučiai. Jei esu emociškai prastos būsenos, manęs išvis netraukia piešti. Kaip raminimosi forma paveikslas gali būti, bet kad į jį išliečiau savo viduje susikaupusį pyktį ar baimę? Niekada. Aš tapau ir džiaugiuosi, todėl noriu, kad ir kiti, žiūrėdami į mano darbus, jaustųsi panašiai. Destruktyvios menininkų kūrybos aš ir pati bijau. Tikrai nenorėčiau turėti tokio paveikslo savo namuose ar biure. Ir taip pasaulyje gausu streso, blogų dalykų. Parodos metu išgirdau keistą komentarą. Vieną moteris pasidalijo, kad tikėjosi išvysti tamsių paveikslų, nes aš pati esu labai ryški.
– Ar jūs – ryški ir spalvota – galėtumėte išeiti į gatvę apsirengusi juodą drabužį?
– Niekada. Tai ne mano. Jausiuosi blogai. Ryškus įvaizdis man labai organiškas. Be jokių išankstinių apgalvojimų. Tiesiog jis manyje jau yra.
– Ar jūsų vyras Artūras gyvenime irgi toks pats spalvingas? Per parodos atidarymą dėkojote jam už pagalbą, o sau – už drąsą būti savimi. Turbūt kai einate drauge, sulaukiate daug smalsių praeivių žvilgsnių?
– Būna, būna… Kaip reaguoja vyras? Priprato. Iš pradžių ir jam tas mano ryškumas buvo kiek keistokas. Sakydavo: „Ar kada nors tu nulipsi nuo podiumo?“.
Dar sakydavo, kad į mane nuolat gatvėje žiūri žmonės. Tačiau aš pati jų nepastebiu, nes taip apsirengusi tiesiog gerai jaučiuosi. Nesidairau į šalis, ar kam nors iš aplinkos esu įdomi, ar ne. Jei mano įvaizdis būtų dirbtinis, tuomet galbūt jausčiausi ne taip patogiai?
– Kodėl norite būti kitokia, išskirtinė?
– Nuo paauglystės taip yra. Jau sakiau, kad man labai patinka perdaryti dalykus. Tarkim, platformoje „Vinted“ nusiperku kokį nors kokybišką drabužį ir jį perkuriu savaip.
Neinu į antrųjų rankų parduotuves, nes neturiu tam laiko, bet ieškau originalių drabužių minėtoje platformoje ir parsisiuntusi fantazuoju – ką nors nukerpu, prisiuvu aplikacijų, išpaišau ar išsiuvinėju. Siūti dar neišmokau, todėl įsitaisiau siuvėją, kuri žino mano skonį ir supranta mane iš pusės žodžio.
Žmonės, sako, prieš užmigdami galvoja apie savo problemas, o mano vaizduotėje išsyk ima vykti kūrybos procesas.
Drabužis nebūtinai turi būti naujas. Yra mėgstamos firmos, kuriomis pasitikiu. Tačiau jei jau įdedu darbo, tai noriu, kad jis nebūtų vienkartinis. Noriu, kad kiekvienas mano drabužis būtų kaip meno kūrinys ar bent jau mano saviraiška.
Žmonės, sako, prieš užmigdami galvoja apie savo problemas, o mano vaizduotėje išsyk ima vykti kūrybos procesas. Mąstau, mąstau, o paskui bandau įgyvendinti. Taip buvo ir su parodos atidarymo apranga. Parsisiunčiau iš „Vinted“ vienos lenkų dizainerės suknelę, kurią persiuvau į palaidinukę.
– Ar visada norite būti tokia ryški? Nebūna dienų, kai norisi pasislėpti, tapti nematomai?
– Ne, nebūna. Man tiesiog organiškai reikia spalvų. Tačiau jei gyvenime pasitaiko situacijų, dėl kurių turiu tą spalvų poreikį slopinti, štai tada patiriu diskomfortą, jaučiuosi tarsi ne savame kailyje.
– Pirmoji paroda, tikiu, užkūrė varikliuką – sulaukėte daug palaikymo, puikių įvertinimų. Ar savo menu dalytis žadate ir toliau?
– Neneigsiu, buvo smagu. Ar yra minčių ją rodyti toliau? Yra, bet man labai svarbu, kur, kokioje erdvėje. Juk kiekvienas darbas – maža mano esybės dalelė. Todėl aplinka negali būti man svetima. Pasakiau sau: kiek liks laisvo laiko nuo verslo, dėsiu pastangų, kad ji keliautų ir skleistų šviesą. Juk spalvos tai geba.
– Ne visų kūrėjų darbai turi pavadinimus. Jūsiškiai turi. Norite įduoti į rankas žiūrovui tinkamą raktą?
– Tiesą sakant, labai jų neakcentuoju. Jei atėjo mintis, apie ką tas darbas galėtų kalbėti, užrašau. Tačiau pavadinimai tikrai nereiškia, kad kas nors turėtų galvoti taip, kaip aš.
– Gal jūsų verslas susijęs su mada? Atrodote kaip tikra drabužių dizainerė?
– Tikrai ne. Tačiau aš pati sau ir esu dizainerė, nors prekiauju medicinine veterinarijos įranga – pristatau prietaisus, reagentus. Įsivaizduokite, atvažiuoju į įstaigą pristatyti savo produktų, o po valandos prezentacijos klientai klausia, iš kur gavau tokius auskarus arba kur pirkau palaidinukę (juokiasi). Tokios juokingos gyvenimiškos istorijos mane lydi nuolatos. Kita vertus, tai ne trūkumas, nes žmonės mane atsimena. Tiesa, vos pradėjusi dirbti bandžiau atrodyti kaip žmogus (kvatojasi), bet tuomet jausdavausi blogai. Ilgainiui supratau, kad negaliu slopinti savęs, kad, jei noriu, turiu būti savo kailyje.
– Ar dar yra tokių dalykų, kurių negalite savyje slopinti?
– Hmm… Turbūt kelionių. Turiu draugę, su kuria dažnai abi rengiame meno ir mados išvykas, nes sutampa mudviejų pomėgiai. Tai ji mane ir paskatino surengti pirmąją parodą.
Kelionėse mėgstame aplankyti meno muziejus, parodas. Beje, tas noras užgimė ne iš karto, o tuomet, kai mano dukra Greta pradėjo studijuoti teatro ir kino kritiką. Neseniai ji apsigynė bakalauro diplomą. Labai padėjo man dėl parodos komunikacijos, dizaino. Pastebėjau, kad kai toks žmogus yra šalia, ir pats nejučia imi domėtis panašiais dalykais. Anksčiau keliaudama tikrai neidavau į meno galerijas, o dabar lankytis jose, bandyti suprasti kitų menininkų darbus man yra vienas didžiausių malonumų. Galiu ilgai sėdėti ir žiūrėti į vieną kūrinį, o išėjusi laukan dalytis impresija apie jį, diskutuoti, ar pavyko menininkui atspindėti kokias nors socialines aktualijas ir pan.
Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad menas man įgyja visai kitokią reikšmę. Yra labai paveikus. Ypač didelį įspūdį paliko Chelsea galerijų rajonas Niujorke, kur vienoje vietoje parodų buvo gal 100, o jų lankymas – nemokamas.
– Į keliones žiūrite per patirčių prizmę. Sakykite, kuri šalis jums pasirodė spalvingiausia?
– Indija. Vienareikšmiškai. Buvau ten du kartus. Važiuosiu ir dar daugybę kartų. Žinau, ji ne kiekvienam. Indija mane ir sukrėtė, bet kartu parodė, kiek joje tvyro geros energijos.
Nesu žmonių minių mėgėja – su amžiumi darausi labiau individualistė, bet Indijoje tos didžiulės žmonių masės aš nė nejutau. Kaip vaikas viską stebėjau tarsi pro langą. Stebėjausi, kaip visas spalvų, kvapų ir žmonių tirštumas gali būti toks organiškas.
Tikrai buvo situacijų, kurios supurtė, bet ramybė viuomet ėmė viršų. Jaučiausi visiškai rami žiūrėdama į tą jų stebuklingą pasaulį, kuriame veikia savos taisyklės, savi dėsniai.
– Ar grįžusi po tokių kelionių jaučiate didesnį įkvėpimą kurti?
– Noras tapyti kyla nebūtinai po kelionių. Jei neturėčiau verslo, turbūt galėčiau kiekvieną vakarą tai daryti. Vyras siūlo net studiją išsinuomoti. Jei netapyčiau, bent kokius džinsus ar baldus bandyčiau perdaryti.
– Ar keliaudama liekate ištikima savo ryškiam stiliui? Ar žmonės užsienyje jus taip pat pastebi, prieina, pakalbina?
– Komplimentų sulaukiu tikrai visur. Net ir Niujorke, pamenu, vaikščiojau mieste ir praeiviai nesidrovėdavo prieiti, pasakyti ką nors panašaus kaip „man patinka jūsų stilius“.
Lietuvoje žmonės jau irgi drąsesni. Vilniuje kartą stačiau automobilį ir sutikau netoliese stovinčio vaikinuko žvilgsnį. Klausiu, gal čia parkuotis negalima, o jis man: „Galima, galima. Tiesiog jūs labai gražiai atrodote.“ Net sutrikau, nes pas mus vyrai nelinkę dalyti komplimentų kaip kur nors Italijoje.
Kaip rengiuosi, kai keliauju? Mėgstu prisiderinti prie šalies kultūrinio stiliaus. Indijoje nešiojau plačkelnes, margas palaidines, skaras. Gal tik šukuosena vietiniams labiau užkliūdavo.
– Pradžia jau padaryta. Ko palinkėtumėte sau ateityje?
– Gyvenimas labai įdomus. Palinkėčiau palaikyti vidinį energijos kamuoliuką, suteikiantį žmogui impulsą eiti į priekį ir ko nors norėti. Kartą vyras man yra pasakęs: „Tavo antras vardas galėtų būti Noriu“, todėl linkėčiau sau niekada neištarti priešingo žodžio.
Naujausi komentarai