Išvaikščiota ir išrašyta vienatvė pagimdo naują knygą. Kaip būti vienišu rašytoju nesiliaujančiame triukšmauti socialiniame pasaulyje? Telefone pypsi pranešimai, priminimai, o galvoje – jokių prisiminimų, tik tuštuma. Gal egzistuoja kolektyvinis rašymas ir skaitymas, stimuliuojantis rašytojus? Gal pokalbis – tai knygos, eilėraščio preliudija? Skaitytojų klubai galėtų paliudyti, kad socialinis skaitymas gelbsti nuo vienatvės.

Vis tik tekstas dažniausiai gimsta vienatvėje, net jeigu vyko socialinė preliudija, pokalbiai su kitais žmonėmis, išklausytos jų istorijos, patirtys. Šiame straipsnyje susipažinsite su dviem rašytojomis, kurios leidžiasi į kelionę po svetimus miestus, svetimas šalis. Tai – dvi knygos tarp Niujorko ir Atėnų. Knygoje „Vienišas miestas“ (leidykla „Kitos knygos“) Olivia Laing mokosi meno būti viena Niujorke, o Rachel Cusk pirmoje iš trilogijos knygų „Kontūrai“ (leidykla „Tyto alba“) rašytojos vienatvę per santykį su kitais išgyvena karščiu pulsuojančiuose Atėnuose.

Apie vienatvės kultūros gimimą

Jeigu bandytume planetą apjuosti vienatvės statistika, kiek kartų apsuktume Žemės rutulį? Remiantis naujausiais duomenimis, pasaulyje yra apie 7,8 mlrd. žmonių. Tyrimai rodo, kad 33 proc. jų jaučiasi vieniši. Tai sudaro apie 2,574 mlrd. žmonių. Žemės rutulio ilgis ties pusiauju yra apie 40 075 km. Jei kiekvieną vienišą žmogų simboliškai vieną šalia kito išdėliotume aplink planetą, šis žmonių „žiedas“ apeitų aplink Žemės rutulį maždaug 64 230 kartų. Vienatvę šiandien vadiname epidemija – pasaulyje, kuriame technologijos suartino žmones, bet iš tiesų sukūrė socialinių santykių iliuziją, dirbtinį dūzgesį ir daugiabalsiškumą izoliacijoje.

Kaip vienatvės fenomeną reflektavo praėjusių amžių menininkai ir kaip apie šią jauseną kalbame šiandien? Kas padeda pažinti vienatvės fenomeną? Čia verta leistis į gelmes ir skaityti tekstus, išrašytus dar molio lentelėse, žvelgti į pirmykščių bendruomenių piešinius ant uolų. O gal bandyti atstatyti Babelio bokštą, įkalinusį mus skirtingų kalbų vienatvėje?

Ar Babelio bokšto statyba pagimdė vienatvę ir nesusikalbėjimą? Gal rašymas tapo būdu įveikti vienatvę ir suklijuoti išsibarsčiusius žmones? Vis tik pati vienatvės tema mene ir literatūroje – labai ryški.

„Jis iš tiesų išgyveno mirtį, bet grįžo, nes negalėjo pakęsti vienatvės.“

Gabriel García Márquez, „Šimtas metų vienatvės“

Chrestomatinis Gabrielio Garcíos Márquezo magiškojo realizmo kūrinys „Šimtas metų vienatvės“ – tarsi vienatvės fenomeno pagrindas, iš kurio išsišakoja kiti pasakojimai, o jausmas lydi kartą iš kartos. Kiekvienas Buendijų šeimos narys kovoja su savita vienatve: emocine, dvasine ar net metafizine. Čia ji – ne tik asmeninė būsena, bet ir istorinis likimas. Bet net ir „Šimtas metų vienatvės“ turi gilesnes šaknis, archetipinį pasakojimą. Juk daugelis mitų apie pasaulio sukūrimą, ypač monoteistinėse religijose, prasideda nuo kūrėjo vienatvės. Ir pasauliui, ir menui sukurti reikia laiko vienumoje, atsiriboti nuo civilizacijos, šeimos. Apie tokią kūrėjų vienatvę rašo ir O. Laing.

Jei esi mirtingas, esi vienišas

Niujorkas, kurio švieslentės ir dangoraižiai klaidina, šioje knygoje tampa vienu iš personažų. 35-erių rašytoja O. Lang palieka savo gimtąją šalį dėl meilės, bet, atstumta mylimojo, pasiklysta svetimo megapolio vienatvėje. Ji – savotiška klajoklė rašytoja, ieškanti bendraminčių. Tik bendraminčiai, kuriuos ji kalbina – menininkai iš praėjusio amžiaus: Edward’as Hopper’is, Andy Warhol’as, David’as Wojnarowiczius, Henry Darger’is, Klaus’as Nomi.

Už šios vyriškos menininkų kompanijos slepiasi neišgirstos Niujorko ir meno pasaulio moterys. Ar vienišo rašytojo archetipas griežtai vyriškas? Amerikietės moterys, įkalintos 50-inių ar 60-inių stereotipuose, savo menininkams lygina marškinius. Kaip ir filme „Monos Lizos šypsena“, tai moterims nulemti vaidmenys. Tik filme pagrindinė veikėja, profesorė meta iššūkį nusistovėjusiems lyčių vaidmenims. Ar kapstydamasi po svetimas biografijas Olivia taip pat aptinka tiek lyčių nelygybės?

E. Hopper’io santuokoje kūrybinė lyčių nelygybė kelia abejonių pačiai Oliviai. „Ar taip Hopper’is nutildo žmoną, užrakina ją bekalbiame dažų mediume, o gal tai erotinis aktas, vaisingo bendradarbiavimo būdas“ („Vienišas miestas. Menas būti vienam Niujorke“, p. 39). Tai – amžinas kūrėjo ir jo mūzos, pozuotojos klausimas. Koks moters vaidmuo menininko gyvenime? O jeigu ir moteris yra menininkė? Anaïs Nin ir Henry Miller’is, Sylvia Plath ir Ted’as Hughes’as, Elizabeth Barrett ir Robert’as Browning’as – tik keletas literatūros pasaulio porų, konkurentų. O Jackson’o Pollock’o ir Lee Krasner istorija liudija, kad tarp dviejų kūrybinių asmenybių sėkminga santuoka ir santykiai – neįmanomi.

Olivia į vienatvę žvelgia kaip tyrėja, bet kažkur tarp eilučių prasiveržia ir jos vienatvė. Ši kelionė ir meno istorijos refleksija tampa jos būdu išrašyti vienatvę. Tame daugiabalsiame, kakofoniškame mieste rašytoja bando užčiuopti ryšį tarp vienišumo ir kūrybos. Kadangi pasaulis, kuriame ji gyvena, aiškią struktūrą prarado, net susikalbėjimas ta pačia kalba tampa iššūkiu. Sėdėdama kavinėje tarp anglakalbių, Olivia jaučiasi svetima, viena su savo britiška tapatybe.

Postmodernus pasaulis įkalino mus A. Warhol’o penkiolikoje minučių šlovės. Visi esame vieši asmenys, net jei bandome slėptis už kavos puodelių, nešiojamųjų kompiuterių. Leidykla „Kitos knygos“ išleido Shoshanos Zuboff knygą „Sekimo kapitalizmas“ apie visuomenę, kurią persekioja algoritmai, filmavimo kameros. Dar praėjusiame amžiuje filosofas Jean’as Baudrillard’as rašė apie „simuliakrus ir simuliacijas“. Visiškos vienatvės patirti negalime, nes esame persekiojami.

Klausimas, koks mūsų, persekiojamųjų, santykis su kitu? Gal esame produktas? Juk net ir mūza reikalinga tam, kad gimtų istorija, paveikslas, simfonija. Visada reikia kito žmogaus, kad vėliau, jau vieni, galėtume užrašyti jo istorijas ar bent kontūrus.

Rašytojo vienatvė ir kitų stebėjimas

Rašytojas – tai aplinkos ir jį supančių žmonių stebėtojas. Į kiekvieną įvykį jis žvelgia kaip į siužetą, o į kiekvieną sutiktą žmogų – kaip personažą. Žemaitė, viena iš mūsų literatūros klasikų, taip pat jautė malonumą stebėdama aplinką ir žmones – tą rašytojui būdingą gebėjimą paversti gyvenimą romanu.

„Bene paklius ir į mūsų apygardą gal kas skaitydamas ir save nužleibs.“

Iš Žemaitės laiškų, 1895 m.

Visi esame vieši asmenys, net jei bandome slėptis už kavos puodelių, nešiojamųjų kompiuterių.

„Kai tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metais buvo išspausdintas pirmasis (Žemaitės) apsakymas „Rudens vakaras“, rašytoja pajuto spausdinto žodžio galią ir malonumą. [...] Iš šios trumputės Žemaitės laiško citatos galima padaryti išvadą, kad rašytoja nebijojo, jog kas nors save atpažins, atvirkščiai – to siekė ir troško, taip tarsi stendgamasi keisti ir tobulinti aplinką, kurią stebėjo ir gerai pažinojo.“

Aldona Ruseckaitė, 2017

R. Cusk – tokia pat rašytoja-stebėtoja. Jos trilogija „Kontūrai“, „Tranzitas“ ir „Kudos“ – romanai be veiksmo, veikiau pokalbiai su rašytoją supančiais žmonėmis. Galbūt tai pavadinčiau klausymusi, terapijos sesija, nes autorė, arba jos alter ego Feja, čia yra pasyvesnė nei jos pašnekovai. Pirmoji dalis vyksta Atėnuose, į kuriuos rašytoja atkeliavo vesti kūrybinio rašymo kursų. Visi pokalbiai virsta stebėjimu iš šalies ir sutiktų žmonių vertinimu. Kiek mes sukuriame savo personažus kalbėdamiesi su kitais? Pirmoje trilogijos dalyje „Kontūrai“ autorės vienatvei erdvės beveik nėra, nes šalia vis sukasi žmonės.

R. Cusk ir O. Laing kūriniai priskiriami autofikcijai – žanrui, kuriame tarp išgalvotų, o gal hiperbolizuotų personažų kažkur tarp eilučių įsipaišo ir autorės. Skaitytojus visada masina sužinoti, ar rašytojų meilės istorijos, nesantuokiniai romanai ir netektys tikros. Literatūros kritikai, o ir kai kurie rašytojai kartais linkę nuvertinti autofikcijas, bet visi savo kūrėjo kelią pradeda nuo autorefleksijų.

R. Cusk tekstų paprastumas, dialogiškumas šiek tiek primena Richard’o Linklater’io filmų trilogiją „Prieš“ (saulėlydį, saulėtekį, vidurnaktį; 1995–2013), kur nevyksta veiksmas, bet pokalbyje verda visas gyvenimas. Autofikcinį pagrindą minėtas filmas taip pat turi, nes prieš sukurdamas pirmąjį filmą režisierius iš tiesų susitiko Selenos prototipą ir su ja visą vakarą prasikalbėjo. Kad gimtų istorijos, reikia kito žmogaus – bent jau trumpo, bet gilaus pokalbio apie gyvenimą. Kūrėjus pokalbiai stimuliuoja, bet kartais atitolina nuo pačios vienarašystės. Kad gimtų tekstas, reikia atsitraukti nuo socialinio gyvenimo vilionių, išsijungti telefono pranešimus ir įsijungti į tekstualią realybę.

Išvaikščiota išsiskyrimo įveika

Kai baigiasi santykiai, prasideda rašymo kelionė. Kai viskas jau patirta ir iškalbėta, ateina metas sulipdyti istorijas. O. Laing savo išsiskyrimą išgyvena reflektuodama meno istoriją, klajodama po daugiabalsį Niujorką, o R. Cusk alter ego Feja keliauja po kitų žmonių gyvenimo istorijas. Abi jos per simbolinį atstumą įveikia savo vienatves ir išsiskyrimus. Joms kalba tampa įrankiu įveikti barjerą tarp nesusikalbėjimo ir supratimo. Kartais reikia išeiti, kad grįžtum su tekstu. Tokia praktika naudojasi „keliaujantys“ arba „vaikštantys“ rašytojai. Kiekvienas turi savo rutiną. Šiuo metu Kaune gyvenantis latvių rašytojas Andris Kalnozols kaip tik išvaikšto savo tekstus Ąžuolyno bibliotekoje. Jis save vadina vaikščiotoju, nes kas 20 minučių jam reikia pakilti nuo teksto ir eiti. Skirtingai nei dauguma rašytojų, jis nerašo vienas, o bibliotekos aplinka, savotiškas šurmulys padeda kurti istorijas. Savo debiutinį romaną „Mane vadina kalendorium“ Andris parašė Latvijos nacionalinėje bibliotekoje. Kol kas paslaptis, koks kūrinys gims Ąžuolyno bibliotekoje.

Vienarašystė. Rašymas vienatvėje – tik fizinis apribojimas, juk niekada nebūname vieni. Kai rašome, mus lydi kiti autoriai, tekstai, susitikimai ir patirtys. Būdami tarp kitų žmonių, jau ruošiame būsimos knygos rankraštį. Olivia Niujorke viena, bet ją supa istorinės asmenybės. Rachel ne viena Atėnuose, bet vis vien ją nuo žmonių skiria savotiška siena. O visi aplinkiniai, atrodo, nori įsirašyti į jos knygą. Abi knygos kažkuo primena bitnikišką (1) Lanos Del Rey dainos „Važiuoju“ (angl. „Ride“) monologą, arba keliaujančio rašytojo, poeto archetipą:

Buvo mano gyvenimo žiema,

Ir pakeliui sutikti vyrai man buvo vienintelė vasara

Naktimis užmigdavau regėdama save šokančią, besijuokiančią ir verkiančią kartu su jais

Po trejus metus trukusio begalinio pasaulinio turo mane palaikė tik prisiminimai apie juos

Tik tada buvau laiminga

Buvau dainininkė

Nelabai populiari

Kadaise svajojau tapti gražia poete

Bet virtinė nesėkmių tas svajones sudaužė ir išbarstė kaip milijoną žvaigždžių nakties danguje

[...]

Kai kadaise pažinoti žmonės sužinojo, ką veikdavau ir kaip gyvenau, klausė, kodėl

Bet neverta kalbėti su tais, kurie turi namus

Jie nesuvokia, ką reiškia saugumo ieškoti kituose

Ir kai namai – ten, kur miegi

Visada buvau neįprasta

Mama sakė, kad mano siela – chameleono

Moralinis kompasas šiaurės nerodė

Asmenybė be rėmų

Ir tas vidinis nesugebėjimas apsispręsti – toks platus ir mirgantis tarsi vandenynas

Sakydama, kad šito neplanavau, meluočiau

Nes gimiau būti ta kita

Kuri niekam nepriklauso

Kuri visiems priklauso

Kuri nieko neturi

Kuri visko nori

Kuri dega noru viską patirti ir yra apsėsta laisvės, kuri taip gąsdino, kad negalėjau nė kalbėti apie ją

Ir pastūmėjo mane į klajoklišką beprotybę, kartu ir žavinčią, ir svaiginančią.

Klajoklio rašytojo, poeto ar menininko archetipas, rodos, nesuderinamas su jokiais santykiais ir pastovumu, lyg jie nepriklausytų niekam ir kartu priklausytų visiems. Vienatvė rašytojui – kaip būtina sąlyga išsirašyti, ištransliuoti tai, ką užfiksavo būdamas tarp svetimų ir savų žmonių. Per tekstą rašytojai pažįsta kitą žmogų, pasaulį ir save.

Vietoj pabaigos

Nutraukėme mus jungiančias telefono linijas, kodais priartėjome vieni prie kitų, bet dar niekad nesijautėme tokie vieniši, palikti ir apleisti kaip kad šitame bręstančiame „Autokratijos“ blogyje. Laisvo pasaulio balsai nutildyti – laisvos Europos, net ir laisvos Amerikos.

Atrodo, nesibaigė Antrasis pasaulinis karas, nesibaigė ir šaltasis. Kiek Prahos pavasarių, kiek kalantų mus dar reikia, kad įveiktume sugriautą pasaulio tvarką? Vakarai tapo Rytais, o mes, rodos, turėtume judėti vertikalėmis, Meridianu, kad atkurtume laisvo pasaulio dažnius, rastume savo mažuosius pasaulio centrus.

R. Cusk romane airių rašytojas Rajanas teiraujasi: „O jūs ar šiuo metu kažką rašote?“

1 – Bitnikai – jaunimo subkultūra, pasipriešinusi tradicinėms visuomenės normoms ir ieškanti asmeninės laisvės per literatūrą, muziką, meną ir gyvenimo būdą, dažnai akcentuojanti spontaniškumą, egzistencializmą ir atsiribojimą nuo vartotojiškos kultūros.