Fotografijos epocha prie vieno stalo | Diena.lt

FOTOGRAFIJOS EPOCHA PRIE VIENO STALO

Neseniai sostinėje pirmą kartą įvyko keturgubas fotomenininkų Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir Romualdo Požerskio kūrybinis vakaras. Susitikę šalia savo portretų ir autorinių darbų originalų meninės fotografijos grandai leido prisiliesti prie savo kūrybos ir gyvenimo paslapčių.

Stebuklu virtusios akimirkos

Kažkur Dzūkijoje du broliai fotografavosi žydint obelims. Paskutinė fotojuostelė aparate jau buvo beveik baigta ir berniukai traukė savo keliais. Vienas jų savo glėbyje nešė triušį. Būtent ši akimirka buvo sėkmingiausias tos dienos kadras ir trijų fotojuostelių rezultatas, pamena legendinio ciklo "Žydėjimas" autorius R.Rakauskas.

1974 m. Povandenėje pasibaigus atlaidams ir besiskirstant žmonėms, moteris pribėgo prie savo kaimyno ir atsisveikindama pabučiavo į žandą. Už jų vežime obuolį valganti mergaitė nustebusi žiūrėjo į sceną fiksuojantį fotografą R.Požerskį. Šis momentas suspėtas įamžinti paskutiniame juostelės kadre.

O 1965 m. viename iš Lietuvos turgų vyras, persimetęs per pečius, ant nugaros nešė vežimo ratą. Kitą – tiesiog rideno grindiniu. Kai jis prasilenkė su vaiku, fotografas A.Macijauskas įamžino šį momentą. Taip buvo sukurta vienas ekspresyviausių formos prasme kadrų per Lietuvos socialinės fotografijos istoriją. "Ratas" puošė legendinio katalogo "Devyni Lietuvos fotografai" viršelį. Su juo 1969 m. važiuota į Maskvą, kur Lietuvos fotografijos mokykla buvo aptarinėjama rusų kritikų ir visam laikui įsitvirtino pasaulinėje arenoje.

Į Ignaliną A.Sutkus atvažiavo fotografuoti žvejų. Vakare vyrai nusipirko butelį, išsivirė žuvienės ir smagiai pasėdėjo. A.Sutkus ryte nubudo anksti ir su fotoaparatu patraukė į miestą. Čia jis pamatė einančius vaikus su gėlėmis. Šie, paklausti, kur traukia, atsakė: "Dėde, šiandien Rugsėjo 1-oji." Fotografas palydėjo juos iki mokyklos. Prieš mokiniams išsilakstant, A.Sutkus nuspaudė tris kadrus. Taip 1964 m. buvo užfiksuota pasaulyje žinoma fotografija "Pionierius".

Tą patį rytą, per labai trumpą keliolikos minučių laiką, buvo įamžinti ir dar du momentai, virtę legendinėmis nuotraukomis. Tai "Tėvo ranka" ir "Mama su dukra".

"Esame iškasti mamutai"

Tai keturios kiekvienam lietuviui žinomos fotografijos. Keturios akimirkos, kurias kiekvienas iš mūsų matėme daugybę kartų gatvėje, kaime ar turguje. Jos daugelį kartų apskriejo visą pasaulį ir net ribotais sovietų geležinės uždangos laikais, charakterizuodamos humanistinę Lietuvos fotografiją, rado vietą žymiausiuose planetos fotografijų albumuose.

Už šių keturių nuotraukų slypi keturi fotografai, draugai. Visus juos, laikančius rankose minėtus darbus, savo studijoje užfiksavo fotografė Monika Požerskytė.

"Norėjau, kad jūs pajustumėte tą bendravimo malonumą, tą ypatingą bioenergetiką, kuri atsiranda, kai šie keturi fotografai susirenka kartu. Atskirai jie visai kitokie nei drauge", – į susitikimą Vilniuje susirinkusiai publikai sakė vakarą inicijavusi M.Požerskytė.

R.Požerskis prisipažįsta, kad visi drauge susirenka ypač retai: "Taip atrodo, kad mes visi kartu – skambinamės dažnai, palaikome ryšį. Tačiau susitikti mums ne taip paprasta. Net ir šiandien iki pat renginio nežinojome, ar pavyks visiems susirinkti."

"Esame iškasti keturi mamutai, – prideda A.Macijauskas. – Yra vienas paprastas žodis, kuris mus, Lietuvos fotografus, jungia. Tai humanizmas. Humanizmas plačiąja prasme – meilė tautai, tradicijoms, Tėvynei ir žmonėms. Mes šias vertybes nešiojamės viduje, jų garsiai nedeklaruojame, tačiau kažkaip išeina taip."

Visi šie keturi fotografai, užpildantys visą Lietuvos fotografijos spektrą, yra kilę iš Kauno ar jo rajono.

"Bostone yra išleistas albumas "XX a. garsiausi pasaulio fotografai". Du latviai, estas ir aštuoni lietuviai. Septyni iš jų yra iš Kauno arba iš Kauno rajono", – apie išskirtinai kaunietišką fotografijos talento fenomeną prideda R.Požerskis.

Fotografijos muškietininkai

R.Požerskis prisimena kolegų latvių nuostabą, kurie išvydo šiuos keturis lietuvius vienoje nuotraukoje: "Latvijoje tai neįmanoma – pas mus visi yra patys geriausi, todėl fotografuojasi nebent po vieną." Lietuvos fotografijoje buvo visuomet kartu, fotografus vienijo bendravimas, kritika, bendras tikslas.

"Sovietmečiu, kai reikėjo spręsti daug problemų – politinių, socialinių, mes važiuodavome į valdybą. Dažnai pykdavomės, kritikuodavome vienas kitą, tačiau atvažiavę balsuodavome vienbalsiai. Tai kaip šeimoje: broliai mušasi tarpusavyje, tačiau kai reikia vieną iš kurių ginti, visi puola jam į pagalbą", – taip šio etapo Lietuvos fotografiją apibūdina Romualdas Požerskis.

Fotografas tikina, kad 40 metų trunkanti jų draugystė apsiėjo be išdavysčių ir melo: "Nesame nė karto vienas kito išdavę, nesame melavę vienas kitam. Turėjome auksinę taisyklę, kurią man įdiegė A.Macijauskas: jei tavo kolega imasi kažkokios temos, niekuomet nelįsk prie jos."

 

A.Macijauskas pritaria kolegai, kad jų skirtingos asmenybės, nagrinėjami žanrai ir pagarba vienas kitam, padėjo Lietuvos fotografijai siekti aukštumų.

"Mes baliavodavome vieną, dvi, tris paras ir tada dar vykdavome su darbais į Lenkiją. Dienomis dirbdavome, naktimis diskutuodavome", – prisimena A.Sutkus.

"Jūs, jaunikliai, niekuomet neaplenktumėte A.Sutkaus prie stalo", – šypsodamasis papildo R.Rakauskas.

Anot R.Požerskio, svarbiausia turėti komandą, kuria besąlygiškai gali pasitikėti: "Mes buvome Sutkaus komanda, jį gerbėme ir vieni kitais pasitikėjome visais klausimais."

Nuo žydinčių obelų iki kraujo

Lietuvos fotografijos mokyklos spektras ypač platus: nuo itin jautraus ir poetiško R.Rakausko ciklo "Žydėjimas", kai kur balansuojančio ties kičo riba, iki šokiruojančių Rimaldo Vikšraičio "Pavargusio kaimo grimasų" ar A.Macijausko ciklo "Veterinarijos klinikos". Tačiau šių fotografijų centre visuomet būdavo žmogus ar jo pėdsakas.

R.Požerskis pasidalijo nutikimu Novosibirske: ten dirbantys fotografai tikino, kad, gavę albumus iš Japonijos, pirmąkart žiūrėdami fotografijas, iškart galėjo atskirti, kurios yra Lietuvos autorių darbas.

Kalbant apie fotografijos poveikį visuomenei, A.Sutkus prisiminė vieną pokalbį Berlyne. "Kartą paklausiau savo galerininko Norberto Bungės, ar gali kūryba, fotografija paveikti visuomenę? Jis ilgai galvojo ir atsakė: "Antanai, ne." O kas tuomet gali? "Va, tu ir aš asmeniniu savo pavyzdžiu galime", – atsakė jis. Aš dar tikiuosi, kad gali ir kūryba paveikti. Tačiau, kita vertus, jei net R.Vikšraitis su savo fotografijomis nepakeitė jokio alkoholio įstatymo, kas kitas galėtų?"

Pirmoji meilė liko negatyve

"Šiandien fotografuoju tik savo katytę", – į publikos klausimą, ar ima į rankas fotoaparatą, atsako A.Sutkus. Visi keturi fotografai pripažįsta šiuo metu daugiausia laiko skiriantys archyvams. Aktyviai kuria tik R.Požerskis.

R.Rakauskas su fotografija taip pat praktiškai susiduria ir šiandien, dirbdamas kultūros ir meno leidinyje.

"O koks didelis malonumas dirbti su negatyvais! Gali žiūrėti sau praeities vaizdus ir atrasti savo pirmąją meilę negatyve", –  fotomenininkas A.Sutkus prisimena 1959 m. Vilniuje, šiuo metu Universiteto gatvėje, darytą maratono nuotrauką.

"Tai čia buvo pirmoji meilė?" – paklausė publika. "Taip, universitetinė. Norėčiau dabar su ja susitikti, padaryti jos portretą, tačiau ji nebekelia telefono ragelio. Aš ją išdaviau tuomet", – atsako A.Sutkus.

Kodėl? "Dėl to, kad neskyriau meilės nuo aistros", – atsakė fotomenininkas.

Fotografuojant ši kadrą, tuomet antrakursis A.Sutkus, viešėdamas pas savo simpatiją, balkone pamatė, kad tai labai geras rakursas: bėgikai bėgo gatve, o ji persisvėrusi žiūrėjo į juos. Bičiuliai surišo A.Sutkaus kojas ir laikė jį, persisvėrusį per balkoną, įsitempusį kaip stygą. Taip, tris kadrus nuspaudus, buvo įamžintas šis momentas.

Sovietmečiu nebuvo taip pilka

Paprašytas prisiminti sunkius sovietinius laikus, R.Požerskis atšauna, kad tai nebuvo sunkūs laikai, sunku būtų į juos dabar grįžti.

"Mūsų menotyra, kalbėdama ir apie mus, ir apie socialistinį laikotarpį, į jį žiūri, mano nuomone, gana primityvokai: viskas pilka, žmonės buvo pilki. Galbūt dėl to, kad namai, chruščiovkos, buvo pilki. O juk tuose pilkuose daugiabučiuose virė gyvenimas, žmonės mylėjosi, žudėsi, vaikus augino. Žmonės plaukė į tuos daugiabučius iš Lietuvos kaimų – ką reiškė vien tai, kad ten buvo šiltas vanduo! Aš tai patyriau savo asmenine istorija. Mes per daug paviršutiniškai viską vertiname", – kolegai pritaria A.Macijauskas.

Fotografai prisiminė ir tai, kaip tuomet kontrabanda buvo gabenamos Lietuvos fotografijos į Europą, Ameriką, kaip buvo apeinami sistemos gniaužtai, kaip A.Sutkus Maskvoje kovodavo už mūsų kūrėjus.

"Šiandien Lietuvos fotografija vystosi gerai – yra vietos visoms srovėms. Turime ir estetizmo sektantus, kurių fotografija koncentruojasi ties vienu tašku ar linija. Tačiau yra ir grupė fotografų, kurie domisi pasauliu, karais ir socialinėmis temomis", – pastebėjo fotografijos grandas.

Ne darbas – gyvenimo būdas

Šių fotografų prisiminimuose vyrauja gyvenimiški nutikimai, meilės istorijos, knygos, karštos diskusijos ir kova. Tačiau ne fotoaparatai ar fototechnika. Kitaip turbūt ir negali būti, nes fotografija visų jų gyvenime nebuvo darbas – veikiau gyvenimo būdas. Galbūt ir jų fotografijų paslaptis – buvimas tarp žmonių, domėjimasis jais bei pagarba jiems?

Tai patvirtina A.Macijausko išsakyta mintis: "Niekuomet nesakau, kad aš ką nors aukoju fotografijai. Man tiesiog labai patinka šitas darbas. Ir aš jį dirbu."

Menotyrininkė Margarita Matulytė kadaise pasakė, kad A.Sutkaus išskirtinumas yra tas, kad jis domėjosi pačiu žmogumi: "Jis ateidavo pas Lietuvos žmogų ir paklausdavo – žmogau, kaip tu gyveni?"

"Aš fotografuoju, nes kitaip negaliu. O jeigu tu gali, tai nefotografuok", – šypsodamasis mąsto fotomenininkas A.Sutkus.

Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Mulkiui

Tau visur sovietai vaidenasi? Bijau, kad artėja laikas kai bus atimta tai, ką prisiplesiai?

fotospaudikai

sovietiniai monopolistai nori to ir dabar.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS