Žemiškasis gyvenimas neamžinas. Ar po jo bus dar kažkas, nežinome, bet norime tikėti, kad mirtimi viskas nesibaigia, kad mūsų sielos žengs pro šv. Petro saugomus dangaus vartus. Už jų – turėtų būti Rojus. Tikriausiai todėl eilė prie dangaus vartų nemažėja, o šv. Petras pro juos praleidžia ne visus. Birštono sakraliniame muziejuje eksponuojama grafikės Jolantos Galdikaitės retrospektyvinė paroda „Eilėje pas šventą Petrą“ nepraskleidžia paslapties šydo, kas bus patekus į laukiančiųjų eilę, bet paskatina susimąstyti apie tai, koks yra kiekvieno iš mūsų žemiškasis gyvenimas, ar neatskyrėme šventumo nuo savo kasdienybės. „Tai mano apmąstymai ir mano interpretacijos. Norėčiau, kad kiekvienas žiūrovas pajaustų, kas parodoje artima jam“, – sako menininkė.

Trys

Ekspozicijoje pristatomi trijų J. Galdikaitės kūrybos laikotarpių – ankstyvojo, vidurinio ir vėlyvojo – darbai. Ankstyvąjį laikotarpį reprezentuoja sausos adatos ir oforto technikomis sukurti kūriniai, vidurinį – asambliažai, vėlyvąjį – grafiški tapybos paveikslai.

Parodą papildo keramikos darbai. Skirtingus kūrybos laikotarpius ir įvairiomis technikomis (grafikos, tekstilės, tapybos, keramikos) kurtus darbus sujungia religinė tematika, kuri akcentuojama parodos pavadinimu – „Eilėje pas šventą Petrą“. Jis, kaip sako grafikė, yra lyg kūrybinio kelio atkarpos apmąstymas. „Aš mąstau simboliais, todėl visas procesas – nuo idėjos kilimo iki kūrinio gimimo – man yra sakralus“, – akcentuoja grafikė.

Ryšys

Kūrybiniame J. Galdikaitės procese šventumas kuriasi iš giluminio noro patirti Aukštesniosios jėgos prisilietimą, pilnatvę ir iš kiekvienos dienos ritmo, pastebėtų jos detalių. Iš pirmo žvilgsnio tai tarsi du priešingi dėmenys – sakralusis ir kasdieniškasis, bet jie vienas kitą papildo. Atsikartojantis dienų ritmas užliūliuoja, panardindamas į monotonišką sapną apie realybę, kurioje daugelis veiksmų tampa nuspėjami. Ši monotonija ramina, todėl joje aiškiai suskamba sielos balsas.

G. Pašakarnienės nuotr. 

Jei kiekviena mūsų diena būtų pilna įvykių ir nuotykių, pasikeitimų, atradimų ir patirčių, būtų labai sunku į juos visus reaguoti, juos išjausti, sąmoningai suvokti ir perteikti kūryboje, kaip tai daro menininkė. Nespėtume gyventi. Prarastume ryšį su savimi. Todėl kasdienybė ir jos detalės, likdamos savo įprastose vietose, neužima papildomos erdvės mūsų mąstyme, nereikalauja papildomos energijos. Lieka jėgų ryšio su Aukštesniąja jėga kūrimui(si).

Ankstyvasis

Grafikė šį ryšį per kūrybą pradėjo megzti jau ankstyvojo laikotarpio darbuose. Į nedidelio formato kūrinius akademišku, smulkiausias detales akcentuojančiu piešiniu perkeldama, rodos, ištisas visatas, tveriamas iš jos pamąstymų, jausmų.

Kūrybiniame J. Galdikaitės procese šventumas kuriasi iš giluminio noro patirti Aukštesniosios jėgos prisilietimą, pilnatvę, iš kiekvienos dienos ritmo ir pastebėtų jos detalių.

Subtiliuose religinės tematikos grafikos darbuose jautriai, reflektyviai atskleidžiama ir pati tema, baltos ir juodos spalvų susiliejimais, persidengimais, atsiskyrimais šnabždamas keliasluoksnis pasakojimas.

Žvelgiant į kiekvieną kūrinį atrodo, kad simboliais ir kitomis detalėmis išpiešta ne viena istorija.

Vidurinis

Po kūrinių kompoziciniais elementais, kaip sekretai, paslėptos labai asmeniškos prasmės. Menininkė žiūrovui nenurodo, kur jų ieškoti, kaip jas atverti. Priešingai – į vidurinio laikotarpio darbus – asambliažus – J. Galdikaitė įtraukia teatrališkumo elementų, lyg paskatindama žiūrovą pasijusti žiūrint nebylų spektaklį ir taip atitraukdama dėmesį nuo savęs pačios.

G. Pašakarnienės nuotr. 

Langų rėmuose kurtos daiktų kompozicijos – tarsi ištraukos iš šventųjų gyvenimų. Asambliažai – menininkės kurtos scenografijos atskiriems šventųjų gyvenimų epizodams, kad jų veiksmas tęstųsi, niekada nenutrūktų. Šio laikotarpio darbuose atsiranda spalvų, kurios neišnyksta ir vėlyvojo laikotarpio kūriniuose.

Vėlyvasis

Akrilu ant drobės kurtos kompozicijos sužavi mėlynos spalvos karališkumu, auksiniu geltoniu, rudos spalvos švelnumu, lengvais ir skaidriais pilkos atspalviais. Spalvos išryškina paveiksluose dominuojančią moterį. Ji vaikšto po savo sapnus, neria į svajones, užklysta net į košmarus. Tačiau jai nebaisu. Net tada, kai ją supančioja neramios jos pačios mintys ar vaizduotės prikeltas mistiškas personažas. Paveikslų veikėja kantriai išbūna, stiprybės ir jėgų semdamasi iš kūrybos galios.

G. Pašakarnienės nuotr. 

Monolitai

Greta eksponuojamų grafikos kūrinių, asambliažų, tapybos paveikslų pristatomi keramikos darbai atrodo monolitiški. Aptakiose kūrinių formose menininkė apgyvendina būtybes, kurios galėtų būti atkeliavusios iš vaikystėje girdėtų sakmių, kurių fragmentai vis atsikuria atmintyje, kai supantis pasaulis tampa pernelyg realistiškas. Truputis mistikos, šiek tiek paslapties atveria fantazijos gelmes, į kurias kartais norisi panirti.

J. Galdikaitės darbai – lyg iš spalvų, vizualių simbolių, smulkių detalių ar masyvių elementų sudėti tekstai. Juos skaitant dar ir dar kartą neriama į vis didesnį gylį, kuriame atrandamas šventumas.

Kas? Paroda „Eilėje pas šventą Petrą“.

Kur? Birštono sakraliniame muziejuje.

Kada? Veikia iki balandžio 19 d.