Tarptautinis pripažinimas

Kristaus Atsimainymo bažnyčia yra įrašyta į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių JAV, sąrašą, kurio ekspertinį vertinimą atliko Paveldo komisija. Tai ryškiausias nuo 1949 m. JAV gyvenusio architekto Jono Muloko kūrinys, kurio statyba ir dekoravimas buvo atlikti žymių lietuvių menininkų ir inžinierių.

Bažnyčia taip pat sulaukė tarptautinio pripažinimo. Kaip primena architektūros istorikas dr. Vaidas Petrulis, nors tuo metu J. Muloko dar nebuvo oficialiame Niujorko architektų sąraše, Amerikos registruotų architektų metiniame suvažiavime 1962 m. už šiuos maldos namus sakralinės architektūros kategorijoje lietuvis buvo apdovanotas pirmos vietos prizu. Po šio įvykio bažnyčios nuotrauka atsidūrė ant dienraščio „The New York Trimes“ viršelio šalia pasaulyje pripažinto objekto – Eero Saarineno projektuoto J. F. Kenedy oro uosto. Apdovanojimu pastatą įvertino ir Karališkųjų komercijos rūmų organizacija.

Bažnyčios architektūra žymi J. Muloko perėjimą į vėlyvąjį kūrybos etapą, kai lietuviškumo aspiracijos tapo artimesnės XX a. antrosios pusės tendencijoms.

Pastatui originalumo suteikė inovatyvus stogo sprendimas – įstiklinta viršutinė dalis į interjerą leido patekti dienos šviesai. Pats architektas buvo pastebėjęs, kad „šio tipo bažnyčių blogybė, kad viršutinė dalis dažniausiai būna tamsi, dėlei to buvo duotas stiklo šelmuo prilaikomas metalinių konstruktyvinių rėmų su lietuviškų stogų „žirgelių“ užbaigomis“.

J. Mulokas šioje bažnyčioje įžvelgė reikšmingą sakralinės architektūros posūkį, kuriame buvo atsisakyta bažnyčioms būdingo „arkinio perdengimo būdo, taip paliekant praeityje gražius įprastus stilius“. Viena vertus, A forma, kaip maldai sudėtų rankų motyvo refleksija, XX a. antroje pusėje buvo dažna komponuojant sakralinių pastatų struktūrą. „Kita vertus, J. Mulokui šis pasirinkimas turėjo ir kitą, simbolinę, prasmę, nes priminė lietuviško klojimo siluetą. Vis dėlto ryškiausias lietuviškas elementas – bokštas, pastatytas iš keturių palinkusių kolonų, užbaigiamas lietuviško koplytstulpio formos viršūne“, – paveldo komisijos sąvade cituojamas V. Petrulis.

Jungiamos pastangos

Nepaisant šio pastato vertės, bažnyčios savininko teises turinti Bruklino vyskupija ketina ją uždaryti. Jai gresiantis likimas jau yra ištikęs Nekaltojo Prasidėjimo-Aušros Vartų bažnyčią. Daugiau nei prieš du dešimtmečius dėl juose rasto žmonių sveikatai kenksmingo pelėsio uždaryti šie maldos namai pernai buvo nugriauti.

Apie grėsmę Niujorko Kristaus Atsimainymo lietuvių bažnyčiai pranešė DOCOMOMO – tarptautinė moderniosios architektūros išsaugojimo organizacija, kuri paprašė pagalbos išsaugant šį objektą, palaikant iniciatyvą įtraukti pastatą į Niujorko paveldo registrą.

„Tai tik dar kartą patvirtina bažnyčios išskirtinumą. Ji svarbi ne tik Lietuvai, JAV lietuviams – jos reikšmę anksčiau yra įvertinę ir amerikiečiai, o dabar ir tarptautinė bendruomenė. Ši situacija dar kartą parodo, kaip svarbu užtikrinti politinį ir institucinį dėmesį lietuvių diasporos paveldui užsienyje“, – teigė Paveldo komisijos pirmininkė dr. Vaidutė Ščiglienė.

Komisijos pranešime pažymima, kad Niujorko Kristaus Atsimainymo lietuvių bažnyčia – ne tik architektūros paveldas, bet ir lietuvių kultūrinės tapatybės dalis, liudijanti bendruomenės istoriją ir jų indėlį į JAV kultūrą.

„Tas paveldas, kurį sukūrė lietuviai, visuomet bylojo apie Lietuvą, net Šaltojo karo metais. Jis buvo savotiškas ambasadorius vien savo buvimu ir apmaudžiausia, kad galbūt dabar bus sunaikintas“, – posėdyje sakė dr. V. Ščiglienė.

Paveldo komisija kreipėsi į Lietuvos valstybės institucijas, prašydama dėti pastangas dėl bažnyčios išsaugojimo.

Grėsmingas reiškinys

Valstybinė kultūros paveldo komisija yra Seimo, prezidento ir Vyriausybės ekspertė ir patarėja valstybinės kultūros paveldo apsaugos politikos, jos įgyvendinimo, vertinimo ir tobulinimo klausimais. Ją sudaro dvylika nepriklausomų įvairių sričių ekspertų.

Ji svarbi ne tik Lietuvai, JAV lietuviams – jos reikšmę anksčiau yra įvertinę ir amerikiečiai, o dabar ir tarptautinė bendruomenė.

Komisijos pranešime pastebima, kad svetur esantis lietuvių paveldas – tai ne tik istoriniai pastatai, bet ir gyvi tautinės tapatybės, atminties ir išeivijos indėlio į pasaulį ženklai. Deja, daugelio objektų dar nežinome arba dar blogiau – žinome, tačiau esame jų nykimo liudininkai.

Anot doc. dr. V. Ščiglienės, iki šiol nėra nei aiškios strategijos, nei plano, kaip išsaugoti lietuvių paveldą užsienyje. Pavienės pastangos ir paveldą prižiūrinčių bendruomenių entuziazmas neužtikrina tokios gausos paveldo tinkamo tvarkymo.

„Daug objektų nebėra lietuvių bendruomenių nuosavybė, jų ateitį lemia užsienio šalių institucijos. Lietuva neturi reikalingos informacijos apie esamą paveldą – trūksta išsamaus inventoriaus, duomenų apie būklę ir kt. informacijos. Tačiau svarbiausia, kad vis dar nėra plano, kaip ir ką saugoti, nėra atsakingų institucijų, kurios galėtų koordinuoti šį darbą, todėl neskirta ir pastovaus finansavimo“, – rašoma pranešime spaudai.

Paveldo komisija siūlo keletą svarbiausių sprendimų, kurie padėtų užtikrinti, kad lietuviškas paveldas užsienyje nebūtų prarastas.

„Pirmiausia būtina sukurti aiškią strategiją, kaip bus inventorizuojami, prižiūrimi ir saugomi šie objektai. Būtina turėti ir viziją, kaip atrinkti svarbiausius objektus. Tik sukūrus tokią strategiją, galima pradėti kalbėti apie finansavimo klausimus“, – sako dr. V. Ščiglienė.

Anot komisijos pirmininkės, nėra išsamios, aktualios, naujausiais duomenimis ir tyrimais paremtos Lietuvai reikšmingo kultūros paveldo užsienyje duomenų bazės. „Informacija apie šį paveldą nesusisteminta, institucijos ir mokslas tuo užsiima tik fragmentiškai, o dar 2005 m. patvirtinti Lietuvai reikšmingo paveldo užsienyje atpažinimo kriterijai reikalauja peržiūros ir naujos perspektyvos“, – konstatuoja dr. V. Ščiglienė.

Anot Paveldo komisijos, taip pat būtina įtraukti Lietuvos diplomatines atstovybes ir kultūros atašė, kurios atliktų svarbų vaidmenį lietuviško paveldo užsienyje duomenų paieškoje, tarpininkautų bendradarbiaujant Lietuvos ir užsienio lietuvių bendruomenėms ir institucijoms, užtikrinant šios veiklos sistemiškumą ir tęstinumą ateityje.

„Jei nesustabdysime nykimo, mūsų paveldas svetur liks tik prisiminimuose“, – sako  dr. V. Ščiglienė. Pasak jos, šis klausimas nebegali būti atidėliojamas. Būtina ne tik kalbėti apie paveldą, bet ir imtis realių veiksmų, nes kiekviena prarasta diena – dar vienas žingsnis link negrįžtamų praradimų.