Remigijus Treigys – žinomas menininkas, fotografas, nacionalinės premijos laureatas. Tačiau šie faktai tėra kasdienės veiklos, kūrybinio įdirbio atkarpos ir jokiu būdu nepaaiškina tos subtilios traukos, kuria išsiskiria laike lyg rūke kybantys autoriaus kūriniai. Su menininku kalbamės apie keistus laiko labirintus, kuriuose autorius ieško išskirtinės aplinkos atmosferos, liūdesio ir melancholijos estetikos.

– Remigijau, tavo kūryba dažnai vertinama kaip laiko garso takelis. Ar tai reiškia tavo ir tik tavo laiko formatą? Tam tikrą laiko nuskaitymo būdą? Ar galėtum paaiškinti laiką kaip sąvoką, kaip reiškinį, o gal kaip faktą?

– Laikas man yra nesuvokiama materija. Galima būtų filosofuoti apie visatą, jos pradžia ir pabaigą, tačiau man priimtinesnė yra atkarpos sąvoka. Kai kalbu apie atkarpą, įsivaizduoju, kad galima prie vienos laiko atkarpos pridėti kitą ir taip konstruoti mums priimtiniausią visa ko struktūrą. Vaizdą taip pat suvokiu kaip laiko atkarpą, kuri vis dėlto nesusijusi su konkrečiu istoriniu laiku. Atkarpos leidžia šokinėti nuo asmeninio laiko iki visuomeninio. Leidžia išgyventi tai, ką prisimenu; tai, kas praėjo; tai, ką suvokiu dabar. Atkarpos gali skaidytis į mažesnes, kuriomis lengvai galima grįžti atgal į savo asmeninį laiką, keisti įsijautimo į šiuos keliavimo laiku lygmenis.

– Ar galima teigti, kad tavo kūriniai yra laiko atkarpos: vienos labiau susijusios su daiktais, kitos – labiau su architektūra, o dar kitos – tiesiog su laiko pojūčiu konkrečioje erdvėje?

– Laikas mano fotografijose gana konkretus. Jis apibūdintinas taip: tai galėjo būti, tai yra, tai dar bus. Kūriniuose viskas kryptingai suformatuota – yra paveikslo viršus ir apačia, dešinė ir kairė pusė. Tačiau jei leisime savo vaizduotei užeiti už šio kvadrato, jau suvoksime, kad vaizdo laikas prasitęsia, atsiranda erdvės interpretacijai, o kūrinio pasakojimas gali kisti priklausomai nuo jos. Laikas matuojamas tuo, kiek ilgai gali tįsti jo atkarpa. Mano fotografijas galima pavadinti tiesiog nebuvimu laike. Neprisirišu prie vaizdo, kuris jose užfiksuotas. Įsivaizduok, kad esi dėžėje. Ir būdamas atskirtas nuo aplinkos jauti, kad dar kažkas yra, kažkas tikrai vyksta anapus jos sienų. O gal ten visa egzistuoja visai kitokia, dar neatrasta laiko forma?

Tilto fragmentas rūke, 2015 m. R. Treigio nuotr.

– Ar dėl šio laiko neįmenamumo fenomeno estetizuoji jį savo kūriniuose?

– Aš laiką idealizuoju. Nostalgizuoju, jei taip galima pasakyti. Nelaikyčiau save tikruoju fotografu, tokiu, kuris dokumentuoja laiką, dokumentuoja vietą, atsispirdamas nuo įvykio, vietos ir kitų tradiciškai atpažįstamų laiko ženklų. Mano kūriniuose įvykio nėra. Aš nefiksuoju laiko. Fotografija man yra kaip medija, kaip būdas kalbėti apie tai, apie ką noriu kalbėti. Tai išsisakymo metodas, tolygus rašytojo rašymui, tapytojo tapymui.

Tai, ką kuriu, nėra to vaizdo fiksavimas, o veikiau vidinis balsas.

– Ar neatrodo, kad kuri distopinį reportažą apie tą vietą, kuri galbūt taip ir atrodys kada nors – apgriuvusi, pradingusi savame laike tarsi Venecija. Kitaip tarant, vaizduoji objektus būtent taip, kokius juos matysime po kokių 50 metų? Ar esi šamanas, bandantis nuspėti ateitį?

– O gal taip jau buvo? Jūra. Horizontas. Jis toks pats buvo prieš 100 metų, toks pats – ir prieš 1 000 metų. Niekas jame nesikeičia. Kartais kažkas įvyksta – praplaukia laivas. Tai laikina. Ir po 100, ir po 1 000 metų horizontas nepasidarys banguotas. Jis liks linija. Horizontas nesikeis. Nes jis priklauso nesikeičiančių vaizdinių kategorijai. Todėl mus taip vilioja į jį žiūrėti.

– Dažnai vartoji terminą „nupaveiksluoti“. Menininkai paprastai taip nesako, o vartoja žodžius „sukurti“, „nufotografuoti“. Kokia šio žodžio reikšmė, kodėl jį akcentuoji?

– Tai vaizdingas pasakymas, kuris man reiškia „nuimti paveikslą“. Mėgstu gražius, jau prarastus žodžius, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebevartojame: kontora, bufetas, balius, šoferis (juokiasi). Aš nesu tas grynasis, tikrasis fotografas, todėl galiu sau leisti nupaveiksluoti – nuimti nuo aplinkos sienos norimą vaizdą – paveikslą.

Remigijus Treigys. Asmeninio albumo nuotr.

– Kaip apibūdintum tavo fotografijose jaučiamą laiko garso takelį? Žiūrėti į tavo paveikslus yra tolygu jų klausyti, juos išgirsti.

– Ar kalbi apie įbrėžimus ir taškus mano fotografijose? Tai bandymas prakalbinti tylą, nes fotografiją suprantu kaip tylos meną. Palyginimui – kinas yra judanti fotografija su garsu. Jei prisimintume jo istoriją, tai buvo judančios fotografijos be garso, dar vėliau kino salėje grodavo gyva muzika, kuri įgarsindavo tylų vaizdų plaukimą, tad mano dėmės, įbrėžimai, taškai tėra tylos sudrumstimas, nerimo, jaudulio įnešimas į tylos scenografiją.

– Laikas ir būtis. Kaip tai siejasi tavo kūriniuose? Gal reikėtų būti pragmatiškesniam ir kalbėti apie daiktus, architektūrą, tarp kurių anie du ir slypi? Galbūt dokumentiniame reportaže labiau išryškėtų faktai, kuriuos nuslepi nuo žiūrovo savo autorine technika?

– Paslaptis negali būti išsakyta iki galo. Siekiu užuominos. Pakartosiu – aš nedokumentuoju konkrečios situacijos, veikiau, priešingai – sąmoningai nuslepiu, nutyliu. Tai, ką kuriu, nėra to vaizdo fiksavimas, o veikiau vidinis balsas, kuris šiek tiek iškreipia, estetiškai koreguoja pradinę mintį.

– Manau, kad fotografijos kritikės Agnės Narušytės sukurta nuobodulio estetikos sąvoka tau mažiausiai tinka iš visos fotografų plejados, apie kuriuos ji rašė, nes tu sąmoningai nedokumentuoji tuštumos, kuri atsiranda iš pamirštų, nereikalingų, beprasmių žmonių–daiktų–aplinkos santykio. Patvirtink arba paneik.

– Su menotyrininkais ginčytis – beprasmiška. Aš vienaip darau, jie kitaip vertina, o mane šį polemika intriguoja. Menotyrininkai yra mano kuriamo vaizdo įgarsintojai. Leisiu sau nuklysti į ankstesnius laikus, kai vartodavome sąvoką ne „padaryti“ fotografiją, bet „išryškinti juostą“. Iš menotyros, žiūrovų pozicijų žvelgiant, taip tiktų sakyti apie fotografijos kaip meno išryškinimą. Žmones visada traukė ir traukia analoginės fotografijos autentika ir paslaptis, o man įdomu stebėti, kaip meno kritikas išaiškina, išryškina, įgarsina mano fotografiją.

Septintoji gatvė, 2010 m. R. Treigio nuotr.

– Remigijau, regis tau pakaktų fotografijose palikti tik garso takelį vietoj vaizdo su santykiniu daikto ar namo, kuris buvo fotografuotas, pavadinimu. Esu įsitikinęs, kad žiūrovai suprastų, ką norėjai pasakyti, ir ne tik suprastų, o netgi pamatytų tai.

– Puiki idėja – išvalyti vaizdą, palikti tik vietos atmosferą, laiko kybojimą santykiniame neaiškume! Visgi objektas man reikalingas, jis tampa pagrindiniu paveikslo veikėju, kalbėtoju ir pasakotoju. O garsas tarsi visada šalia buvęs. Garsas mano fotografijose yra nelyg invazinis augalas, kuris įsiskverbia į pastatą ir sudrumsčia įprastą to objekto gyvenimą. Savaime suprantama, kad objektas egzistavo, iki man jį atrandant, aš per jį pasakoju žiūrovui istorijas, o štai minėti paviršiaus įbrėžimai fotografijos kūrinyje jau yra mano pasakojimo įgarsinimas.

– Kokį miestą vertini labiausiai, kurio miesto architektūra tau tinkamiausia išreikšti save kaip autorių?

– Konkretus miestas nesvarbus, daug svarbiau, kurioje to miesto vietoje esi. Juk gali žingsniuoti centrinėmis gatvėmis, jose daugumos didesnių miestų atmosfera yra daugiau ar mažiau panaši, o pasuk bent 100 m į šoną ir netikėtai atsidursi laiko užkonservuotoje erdvėje. Mane labiau domina būtent tokios vietos, kurios turi savo charakterį, nostalgiją, vietos, kurios užantspauduotos laiko, kuris yra, buvo ir gal dar bus toje vietoje. Man patinka laukimo nuojauta, tarsi buvimo detektyve efektas, kur tuoj tuoj kažkas atsitiks arba nieko neįvyks.

R. Treigio nuotr.

– Atrodo, kad susikūrei savo koridorių, kuriuo eini estetinio idealo link. Kaip įvardytum tą koridorių ir kelią, kuriuo eini?

– Einu Septintąja gatve (juokiasi). Niujorke esu sukūręs kūrinį tokiu pavadinimu. Jame numanomai einu tarsi siauru gatvės koridoriumi ir atsimušu į sieną su durimis. Aš pavadinau jį Septintąja gatve, o iš tiesų net nežinau, kur Niujorke yra 7-oji gatvė, ar ji apskritai yra? (Juokiasi.)

Tai mistinė gatvė. Kaip ir tavo pastebėtas mano estetinis koridorius. Aš juo žengiu į tolį, aiškesnės loginės ir vizualinės perspektyvos link, ir staiga atsimušu į kažkokią sieną, namo fasadą, kurį, suprantu, reikia nedelsiant nupaveiksluoti. Šį jausmą galima palyginti su kompiuteriniu žaidimu – labirintu, kur tarsi iš niekur atsiranda siena, tuomet aš pradedu ieškoti kito kelio ir einu toliau ieškodamas nuotykių, kol vėl neatsiremsiu į naują užkardą. Jeigu įdėmiau pasižiūrėtum į mano fotografijas, pastebėtum, kad dauguma jų fasadinės – plokštuminės. Objektas jose yra įspraustas į mano jau minėtą formatą, o žiūrovas, kad sužinotų, kas slypi už to kadro, yra priverstas eiti kartu su manimi. Tam, kad vėl kartu atsimuštume į naują sieną, staiga pasuktume į dešinę arba į kairę, pašoktume ar kristume žemyn ir susikurtume naują vaizdinį. Kuris, deja, tėra tik išėjimo iš labirinto įvaizdis. Aš pats į šį labirintą einu sąmoningai. Pastarojo mano sukurto ciklo pavadinimas yra „Peizažo stebėjimas ir nieko čia daugiau nėra“. Taigi, aš stebiu peizažą. Kol nenukrito nauja siena, tiesiog stebiu peizažą. Ir nieko jame neieškau, nieko nesitikiu ir nelaukiu. Ir prašau manęs nekamantinėti ir neieškoti to, ko nėra, nes čia nieko nėra (juokiasi).

Parkas, 1997 m. R. Treigio nuotr.

– Štai taip ir gimsta mitas, legenda. Kas yra menininko legenda? Kaip ją reikėtų vystyti, kad ji būtų unikali, patraukli? Juk menininkas be legendos lieka tik statistu.

– Žiūrovas legendas mėgsta. Kuo maitinti tą legendą? Gal nebūtomis, nenuspėjamomis istorijomis. Arba buvusiomis istorijomis, jas apauginant to paties vaizdo pasikartojamumu su nedideliu nuokrypiu, kiekvienoje fotografijoje vis keičiant garso takelį. Siekiant atpažįstamumo pasikartojamume? Taip, ir be abejo leisti žiūrovui tapti legendos bendrakūrėju. Juk fotografija, kaip meno šaka, istoriškai jau virto tam tikra legenda, o dabar, pasitelkus naująsias medijas ir socialinius tinklus, įmanoma kurti legendas šiuolaikiškai. Manau, kad savo estetika taip pat kuriu legendas (juokiasi). Kaip tai vyksta? Na, nėra tokio vaizdo, kuri galima pavadinti mano fotografija, eksponuoju tik perkurtos vaizdo istorijas, o vis tik kiekviena istorijos versija turi savitą nesikartojantį garso takelį. Tą šventą invazinį triukšmą, kuris paprastus dalykus paverčia legendomis, o žiūrovui leidžia sukurti savo legendą stebint tą mano nufotografuotą ir garso, o gal laiko takeliu užmaskuotą namą. Juk kiek daug gali visko įvykti tame name, kurio mes su žiūrovu ieškome. Kine mes galime tęsti pasakojimą gyvai, žarstytis efektais, kaitalioti vaizdo dinamiką, dialogus. O aš visada sustoju ties viena fotografija, vienu kadru, tačiau ciklo, tolesnio veiksmo nevystau. Sustabdau jį ir kviečiu – pratęskite patys, vystykite savo versiją.

– Kada tau buvo įdomiau kurti? Ar praėjusiame, analoginiame, amžiuje, ar dabar, kai atsirado daugiau technologijų?

– Atėjus brandai, atėjo naujų patirčių. Anksčiau buvau produktyvesnis, dabar tapau konceptualesnis ir tylesnis. Buvo laiko atkarpų, kai mano kūrybinės antenos labiau pagaudavo informaciją, daugiau jos sugerdavo, o būdavo ir visai tuščių periodų, kurie tapo svarbūs ir reikšmingi laukimu. Jei paklaustum, kada buvau kūrybiškai laisvesnis – tada ar dabar, siūlyčiau pakeliauti mano kūrybos etapais. Štai  išlaisvėjimo atkarpa, o čia – stabtelėjimo atkarpa. Horizontas visada buvo, yra ir liks lygus, o kūryba kiekvieną kartą kitokia, banguota.