XIX a. gyvenę mąstytojai Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas sukūrė komunistinę utopiją, kurią po 1917 m. įvykdyto perversmo bolševikai įgyvendino Sovietų Sąjungoje. Šioje valstybėje įvykdytos reformos, industrializacija ir kolektyvizacija buvo pagrįstos istorine būtinybe arba neišvengiamumu, aklu komunistinių tiesų laikymusi ir propaganda.

Būtent ši aplinkybė sukūrė SSRS, sugebėjusios iš pagrindų pakeisti visuomenės gyvenimą, įvaizdį. Visa tai leido ilgą laiką daryti poveikį Europos šalių intelektualams. Lietuva nebuvo išimtis. Apie Sovietų Sąjungos poveikį Lietuvos rašytojams kalbama Mindaugo Tamošaičio knygoje "Didysis apakimas", kuri verčia susimąstyti apie tai, kaip lengvai galima sunaikinti pagarbą Lietuvos valstybingumui.

Rašytojai tapo įrankiu

Knygoje atskleidžiama situacija, kai tautos apsisprendimas ir pastangos, siekiant jį įgyvendinti, nublanksta prieš ideologinius štampus, pabrėžiančius klasių kovą ir neišvengiamą revoliuciją, atversiančią naujos tobulesnės visuomenės kūrimo galimybes. Dėl to negali pogrindinės Lietuvos komunistų partijos (LKP) naudojamos frazeologijos apie "buržuazijos sąjungą su imperialistais" ,"karinės-policinės diktatūros siautėjimą" ar "fašistinės diktatūros pastangas slopinant revoliucinį judėjimą", laikyti kliedesiais, nes tai atspindėjo tikrąjį didžiosios kaimynės požiūrį į mūsų valstybę tarpukariu.

Apie Lietuvos valstybingumo laikinumą ir galimus pavojus iš SSRS pusės užsimenama 1920 m. pasirodžiusiame Vinco Krėvės straipsnyje "Bolševikai", kuris išsamiai aptariamas M.Tamošaičio knygoje.

Pagrindinis vaidmuo menkinant Lietuvos valstybingumą tenka ne LKP, o su Sovietų Sąjungos diplomatais bendraujantiems rašytojams. Stebina tai, kad, atkūrus Lietuvos valstybingumą, dalis iš jų bolševikų vykdomus pertvarkymus vertino kritiškai, tačiau požiūrį pakeisti padėjo pažintinės kelionės į Sovietų Sąjungą.

Vien ko vertas Balio Sruogos paaiškinimas, kaip rusų kalbos mokėjimas ir gyvenimas Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metais padėjo lietuvių inteligentų delegacijai išvengti galimų apgavysčių ar kitų suvaržymų per viešnagę. Atsakymų į klausimą, kodėl įvyko toks mąstymo lūžis, ieškoti toli nereikia.

Pasidavė spaudimui

Susipažinkime su Petro Cvirkos laiško ištrauka komunistinio laikraščio "Priekalas" redakcijai: "Godžiai stengsiuosi priimti revoliucinės marksistinės kritikos žodį ir pagal jį taikyti savo darbo žingsnius. Jei suklupau, stengsiuosi pakilti ir nesuklupti, nors ir kažin kokia našta būčiau apkrautas." Pasižadėjimas neliko neįvertintas. P.Cvirkos romanas "Žemė maitintoja" Sovietų Sąjungoje buvo išspausdintas 20 tūkst. egz. tiražu ir paskirta Sovietų rašytojų sąjungos 25 tūkst. rublių premija.

Populiaraus lietuvių rašytojo ištikimybė pasirinktai ideologijai neleidžia abejoti ir tarpukariu "Lietuvos žiniose" paskelbto straipsnio ištrauka: "Proletariatas savo revoliucinėje praktikoje kurdamas ir plėtodamas įvairias savo ideologines formas, –  kūrė plėtojo ir grožinę literatūrą. Naujos socialinio gyvenimo formos iškėlė naujo žmogaus, herojo idealą."

Tiek P.Cvirka, tiek B.Sruoga dalydamiesi savo įspūdžiais apie gyvenimą SSRS, viešai pripažino tai, "kas sovietų valstybėj gera padaryta". Tokius pasisakymus galima pagrįsti elementaria teise į žodžio laisvę, tačiau lietuvių rašytojų skelbiamos panegirikos Sovietų Sąjungai verčia sunerimti, kaip išsilavinę žmonės lengvai pasiduodavo komunistinės ideologijos spaudimui.

Nerimą kelia suteikiama netiesioginė galimybė palyginti SSRS ir Lietuvos pasiekimus tarpukariu. Juk eiliniam piliečiui Didžiosios ekonominės krizės, prasidėjusios 1929 m. JAV, išvarginta Lietuva galėjo lengvai nublankti prieš sėkmingai penkmečio planus įgyvendinančią SSRS. Nejaugi populiarūs lietuvių nejautė jokios pilietinės atsakomybės?

Politinė trumparegystė

Paaiškinimą galima rasti F.Engelso raštuose, kuriuose teigiama, kad "kiekvienas naujas žingsnis į priekį būtinai yra kokios nors šventenybės pažeidimas, maištas prieš seną, mirštančią, be įpročio pašventintą tvarką. Kita vertus, atsiradus klasių priešingumams, kaip tik blogosios žmonių aistros – gobšumas ir valdžios troškimas – tampa istorinės raidos svertai".

Kiekvienas iš mūsų gali pasvarstyti, ar pasipiktinimas prezidento Antano Smetonos valdymu yra svarbi priežastis atsisakyti Lietuvos valstybingumo kaip mirštančios tvarkos. Skaitant apie knygos "Didysis apakimas" dėmesio centre esančius Lietuvos rašytojus, susidaro įspūdis, kad jie nesuvokė valstybingumo svarbos ir negalvojo, kokių pavojingų pokyčių gali sukelti žavėjimasis komunizmu.

Rašytojų bendradarbiavimas su LKP, kuri neturėjo net savarankiškos politinės programos ir besąlygiškai pakluso SSRS komunistų partijos nurodymams, eilinį kartą patvirtina, kad lietuvių kūrybinė inteligentija nesugebėjo kritiškai mąstyti.
Sovietų Sąjungos diplomatai Lietuvoje puikiai naudojosi F.Engelso nurodytais "istorinės raidos svertais" – gobšumu ir valdžios troškimu. Iš SSRS rašytojų parsivežami suvenyrai, knygos, plokštelės ir kitos dovanos yra apgailėtinas motyvas keisti pažiūras, tačiau tai buvo tarpukario Lietuvos tikrovė.

Pavojai neišnyko

Rašytojo Vinco Krėvės metamorfozes galima laikyti klasikiniu pavyzdžiu, kaip rašytojas, savo kūriniuose aukštinantis Lietuvos praeitį, pakeičia savo pažiūras dėl to, kad po 1926 m. tautininkų perversmo negauna jokio politinio posto vyriausybėje ir palaipsniui tampa komunistų užtarėju bei studentų organizacijos "Scientia", kuri viešai deklaravo prosovietines pažiūras, globėju.

Pastaroji veikla neliko nepastebėta. 1940 m. V.Krėvė Liaudies vyriausybėje užėmė užsienio reikalų ministro postą. Gobšumas ir valdžios troškimas – svetimųjų primesti istorinės raidos svertai, kurie palaidojo Lietuvos valstybingumą.
Tenka pripažinti, kad kiekvienas inteligentas turėjo galimybę pasirinkti. "Fašistinės diktatūros" nuvertimas Lietuvoje tapo "žingsniu į priekį", kuris ne tik "atvėrė kūrybines galias ir laimės kelius lietuvių liaudžiai", bet ir buvo palaikomas populiarių rašytojų. Dėl to monografijoje, nagrinėjančioje kairiųjų rašytojų atsiminimuose aprašomus išgyvenimus dėl Lietuvos valstybingumo likimo lemtingais 1940 m., galima laikyti nevykusiu pasiteisinimu.

M.Tamošaičio knyga "Didysis apakimas" yra aktuali ir verčia susimąstyti apie pavojus, kuriuos gali sukelti aklas žavėjimasis supervalstybėmis ir skatina ieškoti įvairių požiūrių. Tenka apgailestauti, kad jauniems ir talentingiems Lietuvos rašytojams komunistinė ideologija tapo vienintele teorija, padedančia kritikuoti visuomenės negeroves tarpukariu.