„Berniukas bėgo kelkraščiu tarytum nakčia sprunkantis gyvūnas“, – tokiu sakiniu savo romaną „Pasmerkti gyvi“ pradeda lietuviams dar nepažįstamas, tačiau Europos skaitytojų dėmesį jau prikaustęs italų rašytojas Marco De Franchi. Nuo pat vaikystės norėjęs tapti rašytoju ir policijos tyrėju, jis turėjo galimybę išmėginti ir vieną, ir kitą profesiją. Ilgus metus komisaru dirbęs rašytojas savo knygoje skaitytojus panardina į tamsiuosius žmonių būties vandenis.

Romano „Pasmerkti gyvi“ pradžioje sužinome, kad naktį nuošalioje Italijos vietovėje randamas nuogas ir sušalęs dvylikametis Foskas Anjelis. Vaikas policininkams papasakoja, kad jį buvo pagrobęs furgoną vairuojantis vyras ilgais baltais plaukais. Policininkų pasakojimas neįtikina, tačiau Centrinės operatyvinės tarnybos komisarę Valentiną Mediči sudomina detalė, kad automobilyje buvo ir dar vienas berniukas. Netrukus jos įtarimai apie serijinį vaikų grobiką pasitvirtina: pranešama apie dar vieną dingusį berniuką. Išvydusi antrojo pagrobto vaiko nuotrauką Valentina Mediči negali patikėti savo akimis – abu berniukai panašūs lyg du vandens lašai. Ar tai tik sutapimas? O gal piktadarys veikia pagal planą, ieškodamas konkrečių aukų?

Įsibėgėjant tyrimui pasipila žinios apie kitus dingusius žmones – ne tik vaikus, bet ir jaunas merginas, benamius ir prostitutes. Akivaizdu, kad nusikaltėlis turi tikslą, bet policininkams niekaip nepavyksta užčiuopti siūlo galo. Valentinai tenka pasikliauti tik savimi ir paslaptingu, skaudžių praeities šešėlių slegiamu policininku Fabijumi Kosta. Žingsnis po žingsnio jie narplioja painų žiaurių nusikaltimų voratinklį, rizikuodami ne tik užsitraukti vadovų rūstybę, bet ir patys tapti nusikaltėlio aukomis.

Kurdamas šį romaną rašytojas M. De Franchi pasitelkė ilgametę darbo Italijos policijoje ir Centrinėje operatyvinėje tarnyboje patirtį. Knygoje jis stengėsi kuo tiksliau aprašyti, kaip tikrovėje būtų narpliojamas toks nusikaltimas. Šešerius metus Centrinėje operatyvinėje tarnyboje dirbęs M. De Franchi siekė pavaizduoti tyrėjus kuo tikroviškiau. „Puikiai žinau ir savo kailiu patyriau, koks sunkus, bet iš esmės neįkainojamas yra šis įtraukiantis ir užvaldantis darbas. Suprantama, romaną skiriu ir buvusiems Centrinės operatyvinės tarnybos kolegoms“, – pasakoja rašytojas.

Romaną „Pasmerkti gyvi“ išleido leidykla „Alma littera“. Su autoriumi kalbėjosi knygos vertėja į lietuvių kalbą Rasa Di Pasquale.

Tiesą sakant, gilintis į tamsiąją žmogaus sielos pusę daug įdomiau nei kalbėti apie gražius jausmus. Bet reikia būti apdairiems ir nesusitepti.

– Esate rašytojas, bet taip pat ilgus metus dirbote policijoje tyrėju. Kaip pasirinkote šiuos du, regis, tokius skirtingus kelius? Ar jie turi ką nors bendro?

– Tiesą sakant, visada norėjau būti rašytoju, o buvau tyrėju. Šie du keliai ėjo lygiagrečiai ir kartkartėmis susipindavo, juos sieja daug daugiau dalykų, nei galima įsivaizduoti. Tiek rašant knygas, tiek dirbant tyrėju, reikia stebėti ir analizuoti realybę, tačiau rašytojas stebi ir analizuoja savo paties kuriamą realybę, o tyrėjas – esamą. Abiem reikia nusimanyti apie žmonių psichologiją ir mokėti ja pasinaudoti. Be to, ir tyrėjas, ir rašytojas turi gebėti kuo geriausiai papasakoti istoriją: tyrėjas – teisėjui, o rašytojas – savo skaitytojams.

– Ne vienus metus dirbote Italijos policijos Centrinėje operatyvinėje tarnyboje, kuri, kaip nurodėte romano „Pasmerkti gyvi“ pastabose, buvo įkurta maždaug 1990 metais, šiek tiek remiantis Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinio tyrimų biuro modeliu. Kaip šis darbas paženklino jūsų gyvenimą ir rašytojo kelią?

– Dirbant Centrinėje operatyvinėje tarnyboje kone be išimčių teko užsiimti kova su narkotikų prekyba. Tai be galo stipri ir įtraukianti patirtis. Būdavau siunčiamas į įvairias Italijos vietoves, o retsykiais ir į užsienį. Su savo pirmagimiu sūnumi galėjau būti tik nuo tada, kai jam suėjo penkeri. Bet dirbdamas šioje tarnyboje išgirdau daugybę istorijų ir subrendau kaip tyrėjas. Na, o kūrybiniams sprendimams įtakos padarė ne tiek patirtis Centrinėje operatyvinėje tarnyboje, kiek apskritai darbas policijoje. Esu dirbęs ir trijose mobiliosiose komandose – jos atlieka operatyvinę veiklą ir tiria nusikaltimus tam tikroje Italijos provincijoje. Taip pat teko dirbti Nusikaltimų tyrimų ir specialiųjų operacijų skyriuje, kurio pareigūnai tiria teroristinius ir politinio pobūdžio nusikaltimus.

Parašyti pirmąjį romaną „Mėsa ir kraujas“ („La carne e il sangue“) įkvėpė sunkus dviejų žmogžudysčių tyrimas. Žmogžudystes įvykdė teroristinė radikalių kairiųjų grupuotė „Raudonosios brigados“. Be jokios abejonės, tai buvo pats stipriausiais išbandymas ir žmogiškąja, ir profesine prasme, kokį kada nors esu patyręs.

Leidyklos nuotr.

– O kaip patirtis Centrinėje operatyvinėje tarnyboje paveikė romaną „Pasmerkti gyvi“?

– Šioje tarnyboje sukaupta patirtis padėjo sukurti tikrovišką ir įtikinamą tyrimo, kurį atlieka Valentina ir Fabijus, schemą. Kaip tik Centrinės operatyvinės tarnybos pareigūnai ir tirtų mano aprašyto serijinio žudiko nusikaltimus. Bet, kaip ir visose istorijose, skirtumai išryškėja, kai kuri atskirus personažus. Pasakysiu taip: žinant, kaip veikia ši tarnyba, užduotis buvo lengvesnė.

– Knygoje palietėte daugybę įdomių temų – nuo tamsiojo interneto iki meno. Per kiek laiko surinkote tokią gausią medžiagą ir kiek užtruko parašyti romaną?

– Kiekvienam rašytojui labai svarbu laikas, kurį skiria informacijai rinkti. Ypač tada, kai knygoje paliečiamos tokios skirtingos ir sudėtingos temos. Sumanęs pirminę romano idėją, vienus metus rinkau medžiagą, dar vienus rašiau. Be to, kurdamas romaną, tebedirbau policininku, o faro darbas atima daug laiko, užtat dabar visą laiką skiriu vien kūrybai. Taigi rašydavau tada, kai rasdavau šiek tiek laisvų akimirkų, pavyzdžiui, per pietų pertraukas, kai jas galėdavau sau leisti. Bet žinau, kad daug žymių rašytojų pradėjo kurti būtent taip, per pertraukas. Johnas Le Carré pirmąjį savo šedevrą parašė po gabaliuką, kai keltu keliaudavo į darbą. Tad, man rodos, pakliuvau į puikią kompaniją!

– Labai įdomu, kad pagrindinė romano veikėja Centrinės operatyvinės tarnybos komisarė Valentina Mediči nėra drąsi herojė, ji kupina baimių ir abejonių. Kaip gimė šios veikėjos paveikslas?

– Valentina įkūnija daugybę tyrėjų, su kuriomis man teko garbė dirbti. Kaip ir visos moterys, ji atkakli, ryžtinga ir nenuilstanti. Bet, kaip ir ne vieną moterį, po teisybei, ir ne vieną vyrą, ją kankina apsimetėlio sindromas. Pasidomėjęs daugiau, sužinojau, kad šis sindromas vargina nemažai žmonių, kurie užima vadovaujančias ir atsakingas pareigas. Valentina nuolat galvoja, kad nesusitvarkys su jai pavesta užduotimi, kad yra netinkama, kad jai nepavyks susidoroti su tokiu sunkiu ir kartu delikačiu tyrimu. Iš tikrųjų ji turi visas reikiamas savybes, tik nepasitiki savimi. Jai stinga pasitikėjimo. Taigi padrąsinti ją turės Fabijus, dar vienas gyvenimo palaužtas romano veikėjas. Dirbdamas policijoje sutikau daug tokių tyrėjų kaip Valentina. Romanas „Pasmerkti gyvi“ skirtas taip pat ir joms.

– Šiame romane apstu blogio. Kodėl jus domina tamsioji žmogaus sielos pusė?

– Visada buvau apsėstas blogio kerų, tamsybių ir kitos mėnulio pusės kerų. Bet manau, kad tai įprasta noir rašytojams. Tiesą sakant, gilintis į tamsiąją žmogaus sielos pusę daug įdomiau nei kalbėti apie gražius jausmus. Bet reikia būti apdairiems ir nesusitepti. Kaip rašė vienas kūrėjas: atsargiai žvelk į bedugnę, nes jeigu ilgai į ją žiūrėsi, ji ims žiūrėti į tave.

– Be galo smalsu, kaip pavykdavo atsiriboti nuo blogio, kurį aprašėte knygoje? Ar košmaruose nepersekiodavo blogieji romano veikėjai?

– Viena skaitytoja ir vertėja, kaip ir jūs, man prisipažino, kad perskaičius „Pasmerktus gyvus“ ją keletą naktų kankino košmarai. Aš jai atsakiau, kad tuo džiaugiuosi. Tikiuosi, neįsižeidė ir suprato, ką turėjau omenyje. Nenaudėlis italų poetas Giovanis Battista Marini maždaug 1600 metais teigė, kad poetų tikslas stebinti, o nemokantys to daryti turėtų užsiimti paprastesniais darbais. Remdamasis šiais žodžiais noriu pasakyti, kad rašant tokio žanro knygas kaip trileriai, siaubo romanai arba noir viena iš užduočių yra sužadinti stiprius skaitytojų jausmus. O pati stipriausia ir, mano nuomone, labiausiai priverčianti veikti emocija yra baimė. Iš visų jausmų baimė labiausiai skatina evoliucionuoti, būtent ji mus ir pastūmėjo leistis pažinimo keliu. Tačiau turiu prisipažinti, kad aš pirmas bijau. Bijau tamsos, nežinomybės, bijau tų dalykų, kurių neįmanoma pažinti. Baimė mane traukia, nes noriu suprasti, kaip ji mane veikia, tik reikia imtis tinkamų atsargumo priemonių. O blogis – kas kita. Bergždžia apsimesti, kad jis neegzistuoja. Galbūt blogį galima nugalėti apie jį rašant.

– Dėl daugelio dalykų, kurių negaliu atskleisti skaitytojams, šis romanas labai tiktų filmo arba serialo scenarijui. Ar kada nors pagalvojote apie tokią galimybę?

– Išduosiu paslaptį, jau darbuojamės. Viena Italijos kino kompanija pagal šią knygą ketina kurti serialą. Kartu su režisieriumi jau parašėme pirmojo sezono siužetą, bet turime būti kantrūs. Projektas jau yra, tačiau prireiks laiko ir kantrybės, kol jis bus įgyvendintas.

– Ir paskutinis klausimas. Atsižvelgdama į romano „Pasmerkti gyvi“ žanrą norėčiau paklausti, ar galima tikėtis, kad pagrindiniai jo veikėjai imsis ir kitų tyrimų?

– Tikrai taip, ką tik įteikiau leidyklai „Longanesi“ romano tęsinį. Dabar su redaktoriumi Fabrizio Cocco, kuris vadovauja darbams, plušame, kad knygą būtų galima išleisti. Tikiuosi, jog iki šių metų pabaigos ji bus publikuota. Tik įspėju, pagrindiniams veikėjams iš tiesų nebus lengva. Kai kas gali labai labai nukentėti. Kaip pasakytų rašytojai – sunerimkite!

Leidyklos nuotr.