IZRAELIO RAŠYTOJAS E. NEVO: LIETUVA PAKEITĖ MANO ŠEIMOS ISTORIJĄ

„Geriausios istorijos gimsta tada, kai negauni atsakymo į kilusius klausimus“, – neabejoja Izraelio rašytojas Eskholas Nevo. Lietuvoje jis pristatė neseniai lietuvių kalba išleistą savo garsų romaną „Trys aukštai“.

„Trys aukštai“ pasakoja apie tvarkingą trijų aukštų namą apsnūdusiame Tel Avivo priemiestyje. Jis atrodo tikra ramybės oazė, tačiau tai tik fasadas. Pirmame aukšte gyvenantis Arnonas sugalvoja, kaip išsiaiškinti jam ramybės neduodančio nutikimo aplinkybes, tačiau patenka į savo paties suregztas pinkles. Antrame aukšte gyvenanti Chanė priima į savo namus netikėtai ant slenksčio išdygusį vyro brolį, įklimpusį į nešvarius reikalus. Trečiame aukšte gyvenanti teisėja Dvora išžengia iš savo su velioniu vyru susikurto saugaus pasaulėlio, prisijungia prie jaunimo demonstracijų ir jose susipažįsta su paslaptingu vyriškiu, kurio tikslas – suartinti ją su seniai nutolusiu sūnumi. Tik ar galima pasitikėti buvusiu žvalgybininku?

Pokalbis su svečiu iš Izraelio – apie istorijų medžioklę, rašytojui būtiną smalsumą ir išskirtinį romano „Trys aukštai“ rašymo procesą.

– Vasarį vykusioje Vilniaus knygų mugėje pristatėte pernai lietuvių kalba išleistą savo romaną „Trys aukštai“. Ar pirmą kartą lankėtės mūsų šalyje?

– Taip, Lietuvoje lankiausi pirmą kartą. Įdomu tai, kad tik neseniai sužinojau apie savo šeimos ryšį su jūsų šalimi. Mano senelis kilęs iš Ukrainos, tačiau gimtinėje jam nebuvo leista mokytis vidurinėje mokykloje, kadangi jis buvo žydas. Tad senelis kelerius metus mokėsi Vilniuje – ilgai to nežinojau. Apsigyvenęs čia, jis prisijungė prie Vilniuje tuo metu populiaraus sionistų judėjimo. Tapęs sionistu, senelis galiausiai išvyko gyventi į Palestiną. Čia jis sutiko mano močiutę, jiems gimė mano mama. Tad Lietuva pakeitė visą mano šeimos istoriją (rašytojo senelis Levi Eshkolas 1963 m. tapo trečiuoju Izraelio ministru pirmininku – aut. past.). Labai džiaugiuosi pats galėdamas čia apsilankyti. Bendraudamas su lietuviais, pastebėjau, kad jūs turite gerą humoro jausmą, tai man labai svarbu. Džiugu, kad viešnagės Lietuvoje metu galėjau daug juoktis ir juokauti.

Mėgstu knygų muges, nes esu iš rašytojų, kuriems patinka susitikti su naujais žmonėmis, kalbėti, diskutuoti, atsakyti į klausimus, keliauti į naujas vietas. Taip aš semiuosi įkvėpimo ir medžioju istorijas savo naujoms knygoms. Smalsumas – labai svarbus rašytojo bruožas, nes kitaip greitai išsikvėpsi. Rašydami pirmąją knygą, rašytojai dažniausiai rašo apie save. Antroje knygoje dažnai pasitelkiami prisiminimai. Rašydamas trečiąją, jau privalai pradėti smalsiai stebėti aplink verdantį pasaulio gyvenimą, kad galėtum pasisemti naujų istorijų savo kūriniams. Nesvarbu, esi namuose ar keliauji po kitas šalis, nuolat turi viską stebėti smalsiu žvilgsniu.

Atviras: E. Nevo prisipažino mėgstantis pokalbius su žurnalistais. „Neretai kalbėdamas su interviu iš manęs imančiu žmogumi, į savo knygą pažvelgiu iš visai kitos pusės“, – sako jis. / E. Cickevičiaus nuotr.

– Save laikote istorijų medžiotoju. Esate pasakojęs, kad romanui „Neuland“ (2011), pasakojančiam apie žmonos mirties sukrėsto vyro kelionę į Pietų Ameriką, jus įkvėpė Gvatemaloje sutiktas paslaptingas keliautojas. Kaip medžiojate istorijas savo knygoms?

– Įdomu tai, kad kartais geriausios istorijos gimsta tada, kai negauni atsakymo į kilusius klausimus. Taip nutiko ir Gvatemaloje sutikus paslaptingą 70-metį keliautoją, kuris nesutiko man papasakoti savo istorijos. Tad man beliko ją išgalvoti. Galvoje sukosi klausimai: kodėl tokio amžiaus žmogus nusibeldė į tokį tolimą kraštą? Gal jam kas nors nutiko ir jis tokiu būdu bando užsimiršti? Kodėl jis su manimi nesikalba? Taip kilo romano idėja.

Visai kitokia istorija įkvėpė mano naujausią romaną hebrajų kalba. Kalbant su vienu draugu, jis pasakė, kad jo tėvas kino teatre patyrė širdies smūgį. Pasijutęs blogai, jis turėjo nueiti iki savo žmonos ir jai tai pranešti. Man iškart kilo klausimas – kodėl jis turėjo nueiti iki žmonos? Nejaugi kino teatre jie nesėdi kartu? Draugas atsakė, kad jo tėvai niekada kine nesėdi kartu, kadangi vyras turi labai įkyrų bruožą nuolat komentuoti filmą. Todėl, nors į kiną pora eina drauge, jie perka atskirus bilietus ir sėdi per kelias eiles nutolę vienas nuo kito.

Tai išgirdus, man kilo naujos istorijos apie žmoną, kuriai atsibosta vyro elgesys kino teatre ir ji nusprendžia sėdėti atskirai, taip nuliūdindama sutuoktinį, idėja. Mano naujausia knyga buvo išleista vos prieš penkis mėnesius, tad kol kas neišversta į užsienio kalbas. Gimtinėje jai sekasi išties neblogai, tad tikiu, kad ateityje ji susilauks pasisekimo ir užsienyje.

Gimtinėje jam nebuvo leista mokytis vidurinėje mokykloje, kadangi jis buvo žydas. Tad senelis kelerius metus mokėsi Vilniuje – ilgai to nežinojau.

– Pernai į lietuvių kalbą buvo išverstas jūsų garsus romanas „Trys aukštai”, pasakojantis apie tame pačiame name gyvenančias tris šeimas, už pavyzdingo fasado slepiančias savas paslaptis. Esate sakęs, kad šį romaną parašėte vos per penkis mėnesius, o pats rašymo procesas buvo labai emocionalus. Gal galite šiek tiek apie jį papasakoti?

– Šį romaną parašiau jau senokai, bet vis dar jaučiuosi jam labai artimas. Puikiai atsimenu rašymo procesą. Iš tikrųjų visai neplanavau rašyti romano, tiesiog atrodė, kad pirmo aukšto herojus Arnonas įsiveržė į mano kambarį ir pradėjo pasakoti savo istoriją. Tad pagalvojau: gerai, žmogau, kalbėk. Arnonas kalbėjo ir kalbėjo, o aš jaučiausi tarsi dokumentuodamas kito žmogaus monologą. Kai Arnonas baigė pasakoti savo istoriją, supratau, kad negaliu publikuoti šio teksto, nes jis pernelyg pavojingas. Tačiau, praėjus kiek laiko, vėl perskaičiau parašytą tekstą ir pajutau, kad noriu jį tęsti. Vis dėlto, pirmo aukšto istorija jau buvo baigta, joje nebebuvo ką daugiau pasakoti. Tad nusprendžiau pridėti antrą aukštą ir jame aprašyti moters išpažintį.

Pridėjęs antrą namo aukštą, supratau, kad galiu pridėti ir trečią, o tada juos visus sujungti į Sigmundo Freudo trijų dalių topografiją. Taip gimė knygos struktūra ir trečio namo aukšto istorija, pasakojanti apie teisėjos šeimą. Turėjau atlikti šiokį tokį tyrimą, kadangi nepažinojau teisėjų ir apie juos nieko nežinojau. Tyrimo metu daug kalbėjausi su jais, bandydamas suprasti, kaip teisėjai mąsto ir elgiasi šeimos aplinkoje. Pavyzdžiui, kaip elgiasi teisėja, kai grįžusi namo pamato, kad jos vaikai pešasi? Galbūt ji, kaip teisėja, išklauso abi puses ir paskelbia verdiktą? Gal, kaip bet kuri motina, susinervina ir pridaro klaidų? Atlikdamas tyrimą, mėnesiui sustabdžiau rašymo procesą, o tada vėl prie jo grįžau. „Tris aukštus“ parašiau per penkis mėnesius. Tai buvo greičiausias ir aistringiausias rašymo procesas, kurį kada nors patyriau. Nieko panašaus nebuvo prieš tai, nebebuvo ir vėliau.

Pavyzdžiui, naujausią savo knygą, kuri neseniai pasirodė Izraelyje, rašiau dvylika metų. Tai trumpų istorijų rinkinys. Pirmą istoriją parašiau dar 2010-aisiais. Tada prie knygos vis grįždavau ir grįždavau, kol galiausiai 2023 m., būdamas Italijoje, parašiau paskutinę istoriją ir pajutau, kad ją pagaliau baigiau. Paprastai man prireikia daug laiko, kol pajuntu, kad knyga jau tikrai yra baigta. Tad „Trijų aukštų“ rašymas buvo labai reta išimtis. Tačiau tai nereiškia, kad šis trumpas ir aistringas rašymo procesas buvo kuo nors geresnis ar blogesnis už kitus. Tiesiog kai kurias knygos rašai greitai, o kitas – labai lėtai. Kaip ir žmonės, kiekviena knyga turi savo ritmą.

E. Cickevičiaus nuotr.

– Kaip minėjote, trys namo aukštai knygoje yra tarsi aliuzija į populiarią S. Freudo trijų asmenybės dalių teoriją: id, ego ir superego. Tel Avivo universitete studijavote psichologiją, tad tikriausiai psichoanalizė jums artima?

– Esu labai intuityvus rašytojas. Man nepatinka dėlioti išankstinį rašymo planą, noriu sau suteikti laisvę tyrinėti. Todėl iš anksto neplanavau knygoje panaudoti S. Freudo teorijos, tačiau daugmaž antro aukšto viduryje supratau galimą potencialą. Taip, studijavau psichologiją ir abu mano tėvai yra psichologai, todėl mūsų svetainėje nuolat buvo S. Freudo knygų. Man labai patiko jo veikalas „Sapnų aiškinimas“, kurį perskaičiau, kai man buvo devyneri ar dešimt. Iki šios dienos sapnai mane labai žavi, ką nors įdomaus susapnavęs, dažnai apie tai galvoju visą dieną.

Studijuodamas psichologiją, nežinojau, kaip tiksliai panaudosiu išmoktus dalykus, tačiau galiausiai jie sugrįžo mano knygose. Manau, kad visos gyvenimo patirtys daro įtaką ir vėliau gali jas panaudoti kūryboje.

Pavyzdžiui, tapęs tėvu, pagalvojau, kad daugiau neberašysiu. Tiesiog neturėjau tam laiko ir energijos, mažai miegodavau ir troškau visą laiką leisti su gražiąja savo dukra. Tačiau nutiko atvirkščiai – pradėjau dar daugiau rašyti, kadangi tapimo tėvu patirtis mane įkvėpė naujoms istorijoms.

– Pagal jūsų romaną „Trys aukštai“ italų režisierius Nanni Moretti sukūrė Kanų kino festivalyje pristatytą filmą „Trys šeimos“ (2021). Jame jūsų knygos veiksmas perkeliamas iš Izraelio į Romą. Nors jūsų romane paliečiamos temos susijusios su Izraelio kontekstu, jos taip pat yra labai universalios. Kaip jums atrodo – ar šią istoriją galima perkelti į bet kurį pasaulio kraštą ir žmonės vis tiek puikiai supras žinutę?

– Italija šiai istorijai labai tiko. Mano aprašytas namas Izraelyje yra apgriuvęs ir neišvaizdus, o Romoje viskas taip gražu: pastatas dailus, aktoriai puikiai atrodo ir yra gražiai apsirengę (juokiasi). Žinoma, yra skirtumų tarp Italijos ir Izraelio kultūrų, tačiau man atrodo, kad knygoje aprašytos globalios temos yra nepavaldžios kultūriniams skirtumams. Knyga išversta į daugybę kalbų ir visose šalyse ji buvo sutikta su dideliu susidomėjimu ir supratimu. Manau, kad neprivalai būti izraeliečiu, kad suprastum joje aprašomas temas.

Režisieriaus N. Moretti sprendimas veiksmą perkelti į Italiją kilo iš jo nepasitikėjimo savimi. Kūrybos proceso metu jis man rašė, kad negali kurti filmo apie Izraelį, nes nepakankamai išmano šios šalies kontekstą, tad paskatinau jį filmuoti Romoje. Galiu pasakyti, kad filmas tikrai išlaikė pagrindines knygos idėjas. Tai adaptacija, tad natūralu, kad ji kiek skiriasi nuo knygos. Kita vertus, man atrodo, kad režisierius į viską galėjo pažvelgti ir laisviau. Mano supratimu, filmas yra netgi kiek per daug ištikimas knygai.

– 2018 m. pasirodęs jūsų romanas „Paskutinis interviu“ pasakoja apie rašytoją, bandantį atsakyti į interviu klausimyną. Asmeniniam gyvenimui griūvant, jis nusprendžia į klausimus atsakyti kaip niekada nuoširdžiai. Įdomu, kiek jūsų paties yra šiame romane? Prieš tai minėjote, kad mėgstate dalyti interviu, vis dėlto, ar yra žurnalistų klausimų, kurie jums nepatinka?

– Mano knygoje rašytojas bando atsakyti į žurnalistų ir skaitytojų atsiustų klausimų rinkinį. Intriga – kad jis į klausimus atsako taip, kaip niekada neatsakytum jokiame realiame interviu – beprotiškai atvirai, be jokio politinio korektiškumo. Žinoma, už viso to slypi ir jo gyvenimo istorija, patiriama asmeninė krizė. Šios knygos herojus turi dalelę manęs, bet kartu jis nėra aš. Tai mano ir išgalvoto veikėjo mišinys.

Knygoje rašytojui atsiųsti klausimai apima labai platų spektrą. Yra tiek tradicinių, tiek keistesnių klausimų. Pavyzdžiui, kada paskutinį kartą verkėte? Jie nėra mano išgalvoti, rašydamas knygą, aš surinkau klausimus, kurie iš tikrųjų buvo užduoti man pačiam. Į visus juos kažkada bandžiau atsakyti, bet ne visada turėjau drąsos pasakyti tikrą tiesą.

Man labai patinka dalyti interviu, nes tai yra puiki proga sužinoti, kas domina žurnalistus ir skaitytojus. Neretai kalbėdamas su interviu iš manęs imančiu žmogumi, į savo knygą pažvelgiu iš visai kitos pusės, ją giliau suprantu. Jei atvirai, Izraelyje mano interviu skiriasi nuo interviu užsienyje. Gimtojoje šalyje būna daugybė klausimų, į kuriuos aš neatsakau. Su televizijos ir spaudos atstovais susitariame, kad aš neatsakysiu į klausimus apie savo dukras ir žmoną. Jei tokie klausimai būna užduodami, aš palieku studiją. Mano šeima nenori, kad apie ją kalbėčiau Izraelio žiniasklaidai, ir aš gerbiu šį sprendimą. Išvykus už Izraelio ribų, į interviu klausimus atsakau daug laisviau, nebelieka jokių tabu.

– Esate vienas iš didžiausios Izraelyje kūrybinio rašymo mokyklos savininkų. Ką pastebite stebėdamas jaunuosius Izraelio talentus – kokios temos jiems svarbios, kokius naujus kūrybos kelius jie atranda?

– Šiandien susiduriame su didžiule socialinių tinklų įtaka. Daugybė studentų nori socialinių medijų stiliumi rašyti apie save, o mes bandome juos įtikinti, kad tai nelabai įdomu ir derėtų paieškoti kitokios perspektyvos. Socialinių medijų įtaka – studentas paskelbia tekstą instagrame ir sulaukia 600 širdelių. Tada jis atsineša tą patį tekstą į klasę ir tikisi iš mūsų sulaukti liaupsių. Mes jam sakome, kad parašyta neblogai, tačiau tai tik pradžia, būtina nerti gilyn. Jis nusivylęs atsako: bet aš gavau 600 širdelių! Vis dėlto, rašymas yra gilesnis procesas, todėl, norint rašyti ne tik socialinių medijų įrašus, bet ir literatūrą, reikės pasistengti. Štai tokių įdomių iššūkių turime dirbdami su studentais.

Kalbant apie temas, jos nesikeičia nuo tos dienos, kai prieš 23 metus ėmiau dėstyti. Tai meilė, sudaužyta širdis ir gyvenimo Izraelyje beprotybė. Ne visi studentai nori rašyti politinėmis temomis, tačiau net ir tekstuose apie asmeninius žmonių santykius vis vien galima jausti, kad šie veikėjai gyvena šalia sprogstančio ugnikalnio. Tad temos nepasikeitė, pakito tik rašymo ritmas, kuris šiandien yra kur kas greitesnis. Kadangi gyvenimas Izraelyje intensyvus, intensyvėja ir pati literatūra. Man patinka intensyvūs studentų tekstai, nes ir aš pats gyvenu greitu ritmu. Kūrybinį rašymą dėstau ir Italijoje. Čia tekstai man atrodo nepakankamai intensyvūs, tad savo studentų vis prašau, kad būtų dramatiškesni.

Nors dėstau jau 23 metus, man vis dar be galo įdomu pažvelgti į tai, kas vyksta žmonių protuose. Žinote, kasdieniame gyvenime mes neišvengiamai apsimetinėjame. Tačiau rašymo paskaitose niekas nebeapsimetinėja, kadangi visi jau būna skaitę vienas kito tekstus ir puikiai žino, kas paslapčia dedasi kiekvieno galvoje. Tad paskaitose studentai greitai vienas su kitu užmezga labai artimą ryšį ir tampa gerais draugais. Būti kūrybinio rašymo dėstytoju yra išties daug emocijų suteikianti patirtis, tad ketinu tuo užsiimti tol, kol tik bus norinčių pas mane mokytis.

Esu labai intuityvus rašytojas. Man nepatinka dėlioti išankstinį rašymo planą, noriu sau suteikti laisvę tyrinėti.

– Jūsų debiutinio romano „Homesick“ (2004) veiksmas vyksta sudėtingame politiniame kontekste – iškart po pasikėsinimo į Izraelio ministrą pirmininką Yitzhaką Rabiną 1995 m. Šiuo metu Izraelis taip pat išgyvena labai sunkius laikus. Kaip į visą tai žvelgiate izraeliečio ir rašytojo žvilgsniu?

– Net ir rašant apie politinius įvykius, mane labiausiai domina asmeninės žmonių dramos ir jų tarpusavio santykiai – meilė, santuoka, tėvystė. Jei norėčiau pareikšti savo nuomonę apie politinę situaciją, parašyčiau straipsnį. Tačiau, rašydamas knygą, viską perleidžiu per žmogaus psichologijos ir artimų ryšių filtrą. Man literatūra įdomi tik tada, kad joje analizuojami asmeniniai žmonių santykiai. Juk net vykstant karui žmonės įsimyli, susipyksta, turi dirbti ir išlaikyti šeimas.

Prireikė šešerių metų, kad galėčiau parašyti apie pasikėsinimą į ministrą pirmininką – įvykį, kuris mano kartai tapo didžiule trauma ir visiškai pakeitė mūsų požiūrį į šalį. Manau, lygiai taip pat prireiks daugybės metų, kol galėsiu parašyti apie tai, kas vyksta dabar. Viskas dar pernelyg šviežia, turi praeiti daugiau laiko. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę tris dienas praleisti Lietuvoje ir bent trumpam pabėgti nuo siaubingos situacijos Izraelyje, pravėdinti galvą.