Japonų kraujas
Sakoma, kad namai – ne konkreti erdvė, bet jausmas, kurį ta erdvė įkūnija. „Jaukūs namai“, nors ir įsikūrę buvusiose Šančių kareivinėse, įkūnija tikrų namų dvasią. Šis lino gaminių salonas seniai nėra vien išskirtinių lietuviškų gaminių prekyvietė – tai erdvė, kurioje rengiamos vakaronės, edukacijos, parodos, pristatomi kūrėjai. Pastarąjį dešimtmetį čia – ir Japonijos salelė.
Joje patiri ne tik japonišką kultūrą, bet ir – kaip dera japonų namuose – pirmučiausia esi pavaišinamas arbata. Juk net neviešėjusiems Japonijoje žinoma, kad arbata šioje šalyje yra ne tik gėrimas, bet ir ypač svarbi kultūros dalis.
„Kaip aš sakau, tai japonų kraujas, – palygina gerai šios tautos gyvenimą pažįstanti A. Kavaliauskaitė. Šį rudenį į Japoniją ji keliaus devintą kartą, o anksčiau joje lankėsi ne kaip turistė – viešėjo pas japonų bičiulius. – Būti jų namuose – unikali patirtis. Jei japonai įsileidžia į namus, tampi jų šeimos nariu. Būti Japonijoje ir neparagauti arbatos – misija neįmanoma. Žalioji arbata yra pagrindinis jų gėrimas – nuo šaltos iki karštos, ją geria visi – nuo mažo iki seno.“
Tiesa, pripažįsta ištikima Japonijos gerbėja, vakariečių gomurius žalioji arbata ne iškart pamalonina. „Mums tai atrodo specifinis skonis. Kai ten vieši, geri – skanu. Nusiperki, parsiveži – kažkaip nesigeria“, – dalijasi pirmosiomis patirtimis.
Astai pritaria ir jos mama – Dalytė Kavaliauskienė, įmonės „Kimono“ įkūrėja, salono „Jaukūs namai“ bendraturtė. Prieš vienuolika metų drauge su dukra pirmąkart Japonijoje viešėjusi verslininkė sako, kad reikėjo laiko prisijaukinti šį gėrimą Lietuvoje. Iš pradžių suvokė jos naudą, o paskui pamėgo ir skonį.
„Grįžusios pradėjome daugiau daugiau domėtis žaliąja arbata. Ištyrėme, kad ji labai naudinga organizmui, ir po truputuką ėmėme visa šeima gerti. Dabar jau jokios kitos arbatos negeriame“, – tikina svetingoji „Jaukių namų“ šeimininkė, vis nusinešdama papildyti arbatinuką. Pasirodo, žaliąją senčios arbatą, kuria vaišina, galima tą pačią užplikyti keturis kartus ir gurkšnoti, kada panorėjus.
Sužinoti ir paragauti
Įsitikinusios žaliosios arbatos nauda sveikatai ir gerai savijautai, veikliosios verslininkės ėmė planuoti: o kodėl nepasiūlius tautiečiams to vadinamojo dievų gėrimo? Tik permušk lietuvišką skonį, kad gudrus: juk mums mėtų, melisų, ramunėlių, liepžiedžių arbatos mielesnės ir skanesnės.
„Tas kelias nebuvo ir nėra lengvas, – teigia A. Kavaliauskaitė ir prisimena, kaip japoniškos arbatos ėmė rastis „Jaukiuose namuose“. – Iš pradžių parsiveždavome pačios, vėliau turėjome vieną tiekėją, paskui ir visai tų arbatų neturėjome. Per kovidą į mus kreipėsi iš Japonijos ambasados su prašymu įvertinti, ar Japonijos ūkininkų auginama arbata galėtų tikti lietuviams. Tai ir pasiūlėme: jei domintų prekyba nedideliais kiekiais, bandome. Atsiuntė pavyzdžių, padegustavome, patiko. Štai dabar jau dveji metai, kai bendradarbiaujame su trimis šeimos ūkiais, auginančiais ekologišką žaliąją arbatą, – siūlome savo klientams jų produkciją.“
Kad įtiktų lietuviškam skoniui, pradėjo rengti edukacijas-degustacijas.
„Suvokiau: neparagavus nieko nebus. Jau porą metų taip ir žaidžiame, – juokiasi energingoji Asta, pati ir vedanti šias edukacijas. – Svarbiausia – perduoti teisingą informaciją, o paskui tegul žmonės patys atsirenka – geria, kas tinka ir patinka. Daug pažintinės literatūros anglų kalba atsiuntė japonai. Daug informacijos gaunu iš Japonų arbatos gamintojų asociacijos. Be to, pati viešėjau jų ekologiniuose arbatos ūkiuose. Tai buvo labai informatyvu ir naudinga.“
Japonams arbata – daugiau nei gėrimas. Tai dvasinė patirtis, įkūnijanti harmoniją, ramybę, pagarbą.
Pasiekia pati šviežiausia
Taip gimė edukacija „Japonija arbatos puodelyje“, padedanti lietuviams trumpam nusikelti į Tekančios Saulės šalį ir išgirsti daug įdomių dalykų apie Japonijos istoriją, kultūrą ir, žinoma, arbatą. Kuo ypatinga japoniška arbata, kaip atskirti kokybišką, kaip ją tinkamai paruošti – edukacijose galima ne tik visa tai sužinoti, bet ir paragauti senčios, ulongo, kukičios, genmaičios ar kitų arbatų.
„Japonijoje žalioji arbata sudaro 90 proc. visų geriamų arbatų, o Kinijoje – tik kelis procentus. Japonų auginama žalioji arbata išsiskiria savo gydomosiomis savybėmis, nes japonai sukūrė technologiją, pagal kurią švieži lapeliai apdorojami karštais garais, o ne skrudinami. Kiniška žalioji arbata, nors ir vadinama žaliąja, nėra tikra žalioji, nes dažniausiai apdorojama skrudinant karštose keptuvėse, o tai sunaikina daug sveikatai naudingų medžiagų, pavyzdžiui, L-teaniną“, – paaiškina ekspertė.
A. Kavaliauskaitė pabrėžia, kad lietuvius pasiekia šviežia ir jauna, tarsi božolė vynas, arbata: pirmasis arbatos derlius Japonijoje nuimamas nuo balandžio 15 iki gegužės 15 d., o paskui ji apdorojama ir birželio 15 d. atskraidinama lėktuvu į Lietuvą.
Svetingumo ženklas
Pirmoji degustacijos arbata – senčia, ji sudaro apie 80 proc. Japonijoje vartojamų arbatų. Senčia išties užima ypatingą vietą Japonijos kultūroje ne tik dėl savo skonio, bet ir dėl vaidmens socialiniame gyvenime. Skirtingai nei rituališkai ruošiama mačia, senčia yra kasdienės arbatos simbolis. Ji dažnai siūloma svečiams kaip svetingumo ženklas.
Įvairiose Lietuvos vietose edukacijas vedanti „Jaukių namų“ šeimininkė kviečia kauniečius paskanauti šios arbatos rugsėjo 6 d. rengiamoje „Japonijos dienoje „Romuvos“ kino teatre“.
„Kino centras „Romuva“ turi gražią tradiciją prieš kino seansą pakviesti žiūrovus pokalbio ta tema. Lauko kino seansui pasirinktas filmas „Puikios dienos“ turėtų būti pirmasis namų darbas visiems norintiems pažinti Japoniją ar besirengiantiems į ją keliauti. Prieš seansą aš papasakosiu apie žaliąją senčios arbatą, jos auginimo regionus, poveikį organizmui ir kokybiškos arbatos atpažinimo subtilybes. Žinoma, visiems bus pasiūlyta paragauti šios ypatingos arbatos“, – nuoširdžiai kviečia į jaukų vakarą A. Kavaliauskaitė.
Reikia pastangų suvokti
Prakalbus apie arbatos gėrimo ritualus, Asta nuvainikuoja daugelio mūsų išankstinius įsivaizdavimus.
„Aš irgi galvojau: jei jau japonai geria arbatą, tai tik arbatos ceremonijoje, – šiandien juokiasi iš savo naivumo. – Tačiau jų namai – nedideli. Mes savo didžiulėse erdvėse gal ir galėtume turėti atskirą kambarį arbatos ceremonijai, o jie gyvena kukliuose būstuose. Net ir kimono mažai kas turi. Pagalvokite, kiek vietos reikėtų tokiam drabužiui! Jei reikia pasipuošti ypatingomis progomis – baigus mokyklą, vestuvėms ar kitoms šventėms, eina pas profesionalus, kurie ir aprengia, ir padažo. Taip ir dėl arbatos. Jei nori mačios, eina į specialius arbatos barus, restoranus.“
Kuo ją pačią užbūrė arbatos gėrimo ceremonija? Juk daugelyje jų, tikrų tikriausių, yra buvusi.
„Reikia daugiau pasidomėti, tada užburs, – nukerta pašnekovė ir ypač pabrėžia, kad japonų kultūrą be savo paties pastangų suvokti sunku. – Užsieniečiams daug kas Japonijoje keista ir neaišku. Tačiau daugelis turistų galvoja: ai, mane nuveš, parodys, pamatysiu, pasifotografuosiu... Taip Japonijos neatrasi. Čia būtina empatija ir gilesnis suvokimas. Turi daug savęs investuoti, kad šią šalį suprastum.“
Arbatos kambarių magija
Oficiali arbatos gėrimo ceremonija – kelių valandų trukmės renginys, tačiau dauguma arbatos ceremonijų šiais laikais gerokai trumpesnės.
Daugeliu atvejų nesitikima, kad turistai gerai išmanytų taisykles, tačiau žinoti pagrindus gali būti naudinga.
Asta iš anksto žinojo, kad žalioji arbata iš pradžių buvo šventikų ir aukštuomenės gėrimas. Tik XIV–XVI a. šis gėrimas išpopuliarėjo tarp visų socialinių sluoksnių žmonių. Išpopuliarėjo arbatos gėrimo vakarėliai, susiformavo rafinuotesnė arbatos vakarėlių versija, kurioje vyravo dzen įkvėptas paprastumas ir daugiau dėmesio buvo skiriama dvasingumui.
„Būtent iš šių susibūrimų kilo arbatos gėrimo ceremonija, – paaiškina Japonijos žinovė. – Japoniška arbatos gėrimo ceremonija – apeiginis žaliosios arbatos ruošimo ir gėrimo būdas. Paprastai tai vyksta tradiciniame arbatos kambaryje su tatamio grindimis.“
Tradicinę arbatos ceremonijos vietą supa sodas. Jame vengiama ryškiaspalvių ar stipriai kvepiančių gėlių, nes jos blaškytų dėmesį. Įvairių formų ir dydžių akmenų takas veda į arbatos kambarį. Prie įėjimo yra praustuvas, kad lankytojai, prieš įeidami į arbatos kambarį, nusiplautų rankas. Įėjimas – žemas, svečiai turi pasilenkti, – tai simbolizuoja nuolankumą.
Įėję svečiai susėda seiza poza ant tatamio grindų. Šeimininkas paprastai ruošia arbatą svečių akivaizdoje. Pagrindinė įranga yra arbatos plakimo šluotelė (chasen), indas žaliosios arbatos milteliams (natsume), šaukštelis arbatai (chashaku), dubenėlis arbatai, saldumynų indas arba lėkštė, virdulys ir žarijų indas.
Pirmiausia patiekiamas japoniškas saldumynas, kurį reikia suvalgyti prieš geriant arbatą. Arbatos dubenėlis padedamas ant tatamio kilimėlio priešais. Išgėrus arbatą keliais gurkšniais, puodelį reikia padėti atgal ant tatamio. Tuomet – nusilenkti ir padėkoti.
Asta pabrėžia svarbiausią arbatos poskonį – tylą. „Jei nori greitai – nieko nebus. Arbatą reikia gerti neskubant, ramiai, atsiribojant, būnant čia ir dabar. Gurkšnis po gurkšnio – tai tarsi pokalbis su savimi. Japonams arbata – daugiau nei gėrimas, tai dvasinė patirtis, įkūnijanti harmoniją, ramybę, pagarbą.“
Abipusės dovanos
Šią dvasinę patirtį abi: ir Asta, ir jos mama Dalytė – vadina didžiausiomis Japonijos dovanomis.
„Japonijoje nuo pirmų akimirkų, vos išlipęs iš lėktuvo, pajunti, kad tai ypatinga šalis. Ten galioja kitos taisyklės. Žavi didžiausia pagarba žmogui, darbui. Turi sustabdyti save ir suprasti: nereikia norėti keisti pasaulio – keisk save! Pažvelk į savo kiemą, į savo sielą. Mokėk padėkoti“, – Japonijos pamokas vardija D. Kavaliauskienė.
Jos dukra Asta, svarstydama apie savo patirtis, priduria: „Priartinti prie savęs kitą šalį yra didžiulė laimė. Tai tave pakeičia, padaro kitokį. Aš turiu privilegiją, net ir negyvendama Japonijoje, pažinti ją. Kiti, net ir ten gyvendami, tiek tos šalies neatranda.“
A. Kavaliauskaitė teisi – tos šalies patirta daug. Ji su kaupu pateisina ir savo oficialų Japonijos ir Lietuvos draugystės asociacijos narės statusą, ir neoficialų – veikli kaunietė dažnai pavadinama Japonijos ambasadore Lietuvoje. Jos pastangomis surengta daugybė projektų, kuriuose pristatoma Japonijos kultūra.
Kur veda svajonės apie kitus projektus? „Viena svajonių – pakviesti daugiau japonų menininkų, įsteigti meno inkubatorių, kad galėtume svečiams suteikti apgyvendinimo galimybę, – dalijasi A. Kavaliauskaitė. – Noriu, kad kuo daugiau japonų pamatytų Kauną. Japonams Kaunas yra žinomiausias Europos miestas. Ne Paryžius, Berlynas, Roma, bet Kaunas. Ne tik mes įkvepiame Japonijos ir iš jos grįžtame kitokie, kaip sako mano mamytė – geresni, taip ir jie iš čia grįžta kitokie. Kokie? Pakylėti. Jiems teikia didžiulę prasmę Chiune’ės Sugiharos žygdarbis (japonų diplomatas, 1939–1940 m. dirbęs Japonijos konsulu Lietuvos laikinojoje sostinėje Kaune, kur, išduodamas Japonijos tranzitines vizas, išgelbėjo tūkstančius žydų, – aut. past.). Japonams Kaune veikiantys Sugiharos namai – daugiau nei muziejus. Apsilankyti Kaune jiems tolygu atlikti piligrimystės žygį.“
Japoniškas vakaras lauko kine
KAS: vakaras, skirtas Japonijos kultūrai. Jis prasidės pasakojimu apie žaliosios arbatos senčios specifiką, jos auginimo regionus, poveikį organizmui ir kokybiškos arbatos atpažinimo subtilybes. Pasakojimą papildys galimybė paragauti šios ypatingos arbatos. Šis kasdienis japonų gėrimas lydės į vakaro kulminaciją – filmą „Puikios dienos“, atveriantį paprastų kasdienybės akimirkų grožį ir gebėjimą mėgautis gyvenimu. Filmas nuginkluos net užkietėjusius cinikus, o režisierius Wimas Wendersas įrodys, kad turi unikalų gebėjimą gyvenimo prozą paversti poezija.
KUR: Kauno dramos teatro Mažųjų scenų kiemelis (Kęstučio g. 62). Esant nepalankiam orui, „Romuvos“ kino teatro Didžiojoje salėje (Laisvės al. 54).
KADA: rugsėjo 6 d., šeštadienį, 21 val. – degustacija ir pasakojimas apie japonišką arbatą; 21.30 val. – filmo peržiūra.
Ypatinga žalioji arbata
• Senčia užima ypatingą vietą Japonijos kultūroje ne tik dėl skonio, bet ir dėl jos vaidmens socialiniame gyvenime. Skirtingai nei rituališkai ruošiama mačia, senčia yra kasdienės arbatos simbolis. Ji geriama namuose, darbe ir svečiuose. Senčia dažnai siūloma svečiams kaip svetingumo ženklas.
• Išskirtinio skonio, kuriame juntamas subtilus saldumas ir kartumas, bei aromato – nuo gaivaus ir šiek tiek vaisinio iki intensyviai žolinio – šiai arbatai suteikia sudėtingas, kruopštus gamybos procesas.
• Senčia arbata gamina iš arbatmedžių, auginamų saulėje, lapelių. Skirtingai nuo mačios ar gyokuro, kurių krūmai tam tikru laikotarpiu uždengiami, senčios krūmai gauna daug saulės spindulių.
• Surinkti arbatos lapeliai trumpai garinami (15–30 sekundžių). Šis procesas sustabdo fermentaciją ir padeda išlaikyti lapų natūralią spalvą ir maistingąsias medžiagas. Po garinimo lapai susukami į plonas, adatą primenančias formas. Galiausiai džiovinami, rūšiuojami pagal kokybę ir supakuojami.
• Kaip tinkamai paruošti senčią? A. Kavaliauskaitė pataria: „Arbata turi būti užpilama virintu ir atvėsintu iki reikiamos temperatūros vandeniu, o arbatos lapeliai turi būti laikomi ne ilgiau kaip 5 minutes. Arbatinio forma nesvarbi – gali būtų stiklinis, keraminis ar ketaus, svarbu, kad jame būtų sietelis. Galima užplikyti ir puodelyje su sieteliu, kuriuo nukošiame žoles, svarbu, kad jos neplūduriuotų puodelyje. Senčia dažniausiai ruošiama japoniškame kyusu arbatinuke, pritaikytame smulkiems arbatos lapeliams.“
• „Nepamirškite išimti arbatžolių, nes ilgai laikomos vandenyje jos oksiduojasi, – pataria arbatos specialistė. – Sietelis arbatžolėmis mums toliau tarnaus, nes jas galima užplikyti du tris kartus. Pirmąkart užplikyti reikėtų iki +80°C temperatūros vandeniu, o antrąkart ir kitąkart – galima ir verdančiu vandeniu.“
• Žalių lapelių, kurie lieka išgėrus arbatą, siūloma dėti į žalius kokteilius, košes, kad pasiektumėte tokį patį efektą kaip ir gerdami mačią.
• Japonijoje itin populiaru gerti šaltą arbatą. Tai pagrindinis vasaros gėrimas. Tam arbata užpilama iš vakaro ir dedama į šaldytuvą. Tada perpilama į gertuves ir geriama dieną.
Naujausi komentarai