K. J. Aleksos gyvenimo kelyje – akademinė veikla, rūpinimasis lietuvybe, kaimu ir našlaičiais | Diena.lt

K. J. ALEKSOS GYVENIMO KELYJE – AKADEMINĖ VEIKLA, RŪPINIMASIS LIETUVYBE, KAIMU IR NAŠLAIČIAIS

Vasario 19-ąją, sukako 140 metų, kai gimė Konradas Juozas Aleksa – veterinarijos gydytojas, sociologas, visuomenės veikėjas, dviejų aukštųjų mokyklų vienas kūrėjų.

Jo biografijoje, be carinės, bolševikų, sovietų ir nacių valdžių persekiojimo, – gausus iškilių darbų sąrašas. K.J.Aleksa buvo Veterinarijos ir Žemės ūkio akademijų vienas steigėjų ir kūrėjų, pirmasis Veterinarijos akademijos profesorius ir jos garbės daktaras. Jis – pirmasis veterinarinės ir zootechninės srities fiziologijos mokslo pradininkas Lietuvoje, pirmasis mūsų šalyje pradėjęs rašyti Lietuvos veterinarijos istoriją ir atlikęs koprologinius tyrimus.

K.J.Aleksa vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjo domėtis ir rašyti apie gyvulių psichologiją, buvo tarp lietuvių veterinarijos literatūros pradininkų, vienas pirmųjų kūrė lietuvių kalbos veterinarijos terminus. Jo veikla peržengė veterinarijos mokslo ribas: K.J.Aleksa pirmasis mūsų krašte atliko sociologinius tyrimus apie kaimo moteris ir parašė sociologinę studiją.

Neišvengė karo audrų

K.J.Aleksa gimė Obelupiuose, Vilkaviškio apskrityje, Suvalkų gubernijoje (dokumentuose – Kumetiškiuose, Kalvarijos apskrityje, Suvalkų gubernijoje). Mamos paskatintas, nuo vaikystės rinko lietuvių tautosaką ir dainas. Gimnaziją baigė Marijampolėje. 1899 m. K.J.Aleksa išvyko studijuoti į Varšuvos veterinarijos institutą. Nuo pirmų studijų mėnesių įsitraukė į Varšuvoje veikusius anticarinius ratelius. 1901 m. gegužės 1-ąją Varšuvoje dalyvavo demonstracijoje, kurioje studentai smerkė kruvinus carizmo veiksmus. Buvo sužeistas, areštuotas.

1903 m. K.J.Aleksa baigė Veterinarijos institutą ir gavo veterinarijos gydytojo diplomą "Cum eximia laude", buvo paliktas dirbti institute asistentu. Tačiau 1904 m., prasidėjus Rusijos ir Japonijos karui, buvo mobilizuotas į armiją ir atsidūrė tolimojoje Mandžiūrijoje.

Po karo grįžo į institutą Varšuvoje, vėliau dirbo veterinarijos gydytoju Litine, Šakiuose, Kalvarijoje ir Balaklavoje. 1913 m. perėjo į karinę tarnybą. Per Pirmąjį pasaulinį karą K.J.Aleksa Rusijos armijos gretose dalyvavo mūšiuose ir Lietuvos teritorijoje: ties Ariogala, Ukmerge, Anykščiais, Kavarsku, Molėtais ir kitur. Prasidėjus bruzdėjimams Rusijos carinėje armijoje, juose aktyviai dalyvavo ir K.J.Aleksa. Jis buvo išrinktas pulko delegatu į suvažiavimą (nuo ne rusų tautybės žmonių, kilusių iš okupuotų vietovių).

Per plauką nuo mirties

Prasidėjus visiškai suirutei Rusijoje, skubėjo grįžti į Balaklavą, kur tuo metu gyveno jo šeima. K.J.Aleksa suprato, kad okupantų apiplėštam jo gimtajam kraštui labai trūksta išsilavinusių specialistų. Norėjo greičiau grįžti į ką tik paskelbtą nepriklausomą Lietuvą, darbuotis jos labui. Deja, šioms svajonėms nebuvo lemta greitai išsipildyti. Atsidaręs Pietų frontas užblokavo kelią į tėvynę. Jis buvo mobilizuotas į rusų baltagvardiečių armiją.

Bolševikų armijai laimėjus mūšį Kerčės mieste, K.J.Aleksa pakliuvo į nelaisvę. Buvo suimtas ir kalinamas. Teisiamas Črezvyčainoj trojki udarnoj grupoj (lietuviškai – Smogiamosios grupės ypatingas trejetas). Motyvai, padėję K.J.Aleksai išsaugoti gyvybę, – jo pasakyta kalba "teisme" apie tai, kad Rusijos caro pavergtų tautų atstovai negali būti savanoriai baltųjų armijoje. Po tokių K.J.Aleksos teiginių jis ir vienas latvis buvo išteisinti, o kiti – sušaudyti.

Jis norėjo, kad mūsų šalies kaimo merginos ir moterys siektų išsilavinimo ir, įgijusios mokslo bei kultūros žinių, grįžtų į kaimą.

1922 m. K.J.Aleksa atvyko į Charkovą, įsidarbino Lietuvos pasiuntinybės tarnyboje, kad galėtų ieškoti galimybių greičiau grįžti į tėvynę. Iš čia atvyko į Krymą ir, parodęs ypač didelių organizacinių, diplomatinių sugebėjimų bei drąsos, sudarė lietuvių karo tremtinių ešeloną. 1922 m. vasarą po didelių sunkumų atvažiavo į Lietuvą.

Akademinė veikla

K.J.Aleksa užsibrėžė tikslą ugdyti Lietuvoje veterinarijos specialistus, rengti lietuvių kalba vadovėlius, kurių tuo metu stigo. Lemtis šį kartą buvo palanki jo idėjoms: greitai buvo paskirtas Dotnuvos žemės ir miškų ūkio mokyklos mokytoju. Mokyklą perorganizavus į pirmąjį technikumą Pirmojoje Lietuvos Respublikoje, jis daug jėgų atidavė jo tolimesniam kūrimui, dirbo pedagoginį darbą.

K.J.Aleksa buvo vienas Lietuvos veterinarijos gydytojų sąjungos 1923 m. steigėjų ir įkūrėjų, ne kartą vėliau išrinktas jos pirmininku,  dalyvavo ir kitų visuomeninių organizacijų veikloje, su žmona Marija Aleksiene globojo vaikus našlaičius.

1924 m. Dotnuvoje steigiant Žemės ūkio akademiją, kuriant ją, aktyviai dalyvavo ir K.J.Aleksa. Nuo pat įkūrimo pradžios ėjo docento pareigas. 1924 m. parašė pirmąjį gyvulių fiziologijos vadovėlį lietuvių kalba. 1926 m. K.J.Aleksą Žemės ūkio akademijos profesorių taryba išrinko prorektoriumi – šias pareigas ėjo su nedidele pertrauka iki 1936 m. sausio 31 d.

1927 m. K.J.Aleksa Lietuvos Respublikos prezidento aktu paskiriamas pirmuoju Lietuvoje veterinarijos ekstraordinariniu profesoriumi. 1928 m. mokslininkas parašė pirmąjį gyvulių anatomijos vadovėlį lietuvių kalba, tais pačiais metais buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu.

Skatino moterų švietimą

Prof. K.J.Aleksa dėjo labai daug pastangų, kad prie Žemės ūkio akademijos būtų atidaryta namų ūkio sekcija. Jam rūpėjo sunki moters padėtis Lietuvos kaime. Jis pirmas mūsų krašte atliko šios krypties sociologinius tyrimus.

Profesorius savo lėšomis išleido knygą "Lietuvos moteris sodietė". Jis norėjo, kad mūsų šalies kaimo merginos ir moterys siektų išsilavinimo ir, įgijusios mokslo ir kultūros žinių, grįžtų į kaimą, savo ūkius, savo šeimas.

Prof. K.J.Aleksa troško, kad jos, kaip ir miestietės, aktyviai dalyvautų Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Jis kūrė projektus, kaip būtų galima palengvinti moters darbo sąlygas kaime. Žemės ūkio akademijos studentės profesorių nuoširdžiai ir su pasididžiavimu vadino "mūsų tėveliu".

Švietėjiška veikla

1932 m. prof. K.J.Aleksos pastangomis Lietuva tapo Tarptautinio epizootijų biuro Paryžiuje nare. 1932–1938 m. jis ten buvo nuolatinis Lietuvos atstovas, sesijose skaitė pranešimus.

1937 m. prof. K.J.Aleksa įstojo į Lietuvos gamtininkų draugiją, buvo vienas iš Veterinarijos akademijos steigėjų ir kūrėjų. 1938 m. rugsėjo 1 d. pradėjęs dirbti Veterinarijos akademijoje, jis buvo pirmasis ir vienintelis Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu šios aukštosios mokyklos profesorius. Jis – unikalios pasaulinės veterinarijos istorijos, išleistos 1936 m. Tulūzoje, bendraautoris. Dalyvavo visuose Baltijos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) veterinarijos gydytojų kongresuose.

Prof. K.J.Aleksa gerai suprato švietėjiškos reikšmės galią, tad aktyviai bendradarbiavo spaudoje, labai daug rašė ir kolegas kvietė per spaudą prisidėti savo darbais stiprinant šalį.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu prof. K.J.Aleksa bendradarbiavo spaudoje: "Veterinarija ir zootechnika", "Žemės ūkis", "Kosmos", "Gamta", "Ūkininko patarėjas", "Lietuvos aidas", "Kultūra", "Lietuvos žinios", "Lietuvos dirva", "Lietuva", "Tėvynės sargas" ir kituose leidiniuose. Jo darbų, kurie buvo išleisti atskirais leidiniais, buvo daugiau nei trisdešimt.

Šeima: K.J. Aleksa, sūnus Valentinas, žmona M.Aleksienė, duktė Zofija, sūnus Viktoras. Apie 1925 m.

Laisva dvasia

1940 m. SSSR okupavus Lietuvą, permainos neaplenkė ir Veterinarijos akademijos. Buvo pakeistas okupantams netinkantis mokslo personalas. Į juodąjį sąrašą pateko ir prof. K.J.Aleksa –  buvo atleistas iš Veterinarijos akademijos. Sovietų valdžia jį netrukus paskyrė laisvai samdomu veterinarijos gydytoju. Vėliau jis dirbo Vilniaus miesto apskrities veterinarinės ligoninės vedėju (kituose oficialiuose dokumentuose buvo rašoma – direktorius).

1941 m. vasarą Vokietijai okupavus Lietuvą, prof. K.J.Aleksos gyvenimas nepasidarė lengvesnis, nors tų metų rudenį Lietuvos veterinarijos akademijos taryba, sudaryta iš lietuvių mokslininkų, ir suteikė jam garbės daktaro vardą už ypatingus nuopelnus Lietuvos veterinarijos mokslo pažangai. Prof. K.J.Aleksa atsisakė užimti okupantų vokiečių administracijos siūlomas geresnes pareigas ir pataikauti okupacinei valdžiai. Tada jam vokiečių administracija uždraudė dirbti ir gyventi Kaune. Visą vokiečių okupacinį laikotarpį jis dirbo Vilniaus apskrities veterinarinės ligoninės vedėju (direktoriumi), rašė į pogrindinę lietuvių spaudą.

Iš Lietuvos traukiantis vokiečiams, išvyko didelė dalis lietuvių, tarp kurių buvo daug inteligentų, išsigandusių galimo naujo enkavedistų teroro. Prof. K.J.Aleksa puikiai suprato, kad išvykęs į užsienį galėtų laisvai ir geriau gyventi nei okupuotoje Lietuvoje. Tačiau jo didelė meilė Lietuvai, Veterinarijos akademijai ir moralinė nuostata, kad jis reikalingas savajam kraštui, paskatino jį pasilikti tėvynėje.

1944 m. vokiečiams pasitraukus iš Kauno ir Veterinarijos akademijoje trūkstant pedagogų, prof. K.J.Aleksa buvo paskirtas Specialiosios zootechnikos katedros vedėju. Tais pačiais metais – prorektoriumi mokymo ir mokslo reikalams. Jis aktyviai įsitraukė į Veterinarijos akademijos atkūrimo darbą, nes patalpos, ypač kabinetų įrenginiai, buvo vokiečių okupantų nusiaubti. 1946 m. K.J.Aleksa pasitraukė iš prorektoriaus pareigų.

K.J.Aleksa atsisakė užimti okupantų vokiečių administracijos siūlomas geresnes pareigas ir pataikauti okupacinei valdžiai.

Studentų įkvėpėjas

Jį pažinojusiųjų atmintyje profesorius liko kaip vaikščiojanti enciklopedija. "Žinojo ne tik daug veterinarijos ir zootechnikos paslapčių, bet ir buvo gerai išstudijavęs daugelio šalių kultūros palikimą, įvairias religijas. O patarlių, priežodžių kraitis buvo toks didžiulis, kad atrodė, jog jis vien jais kalba ir moko. Visuomet pasitempęs, aristokratiškos išvaizdos. Parašė pirmuosius lietuviškus gyvulių fiziologijos (1924 m.), anatomijos (1928 m.) vadovėlius", – 1991 m. rašė mokslininkai Valentina Buržienė ir Česlovas Jukna.

Ilgam įstrigusios išvykos su profesorium į Kauno turgavietes. "Profesoriui, aišku, rūpėjo studentus išmokyti praktiškai pažinti gyvulių gerąsias ir blogąsias savybes: pieningumo požymius, stovėsenos ydas ir kt. Atvažiavę į turgų ūkininkai jau iš tolo pažindavo profesorių, kviesdavosi jį apžiūrėti arklį ar karvutę, aiškiai džiaugdamiesi šia paslauga. Tai buvo geros ir įsimintinos pamokos ne tik studentams, bet ir kaimo žmogui, ūkininkui", – pasakojo V.Buržienė ir Č.Jukna.

Studentus stebino profesoriaus didelis darbštumas, darbų nuoseklumas, tolerancija. "Perskaitęs ką nors įdomaus, skubėdavo parodyti savo bendradarbiams, patardavo, ką vertėtų paskaityti ir perduoti studentams. Niekad neįžeisdavo bendradarbių dėl jų klaidų, buvo tėviškai mielas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad profesorius nebuvo pernelyg atviras (gal tai daugumos to meto žmonių bruožas) ir įvairias negandas, skausmus kentėjo savyje. O tų negandų buvo nemažai. Nepalūžo profesorius ir prieš Trofimo Lysenkos mokslų dogmas: dėstė genetiką, atliko bandymus su tuo metu daug kam užkliuvusiomis muselėmis, ir tai rodė jį esant tikru mokslininku, o ne prisitaikėliu. Išliko tiesus, tvirtas kaip ąžuolas iki savo gyvenimo pabaigos", – pasakojo V.Buržienė ir Č.Jukna.

Ištikimas mokslui ir sąžinei

Sovietų Lietuvos Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojas Vladas Niunka 1948 m. ataskaitiniame laiške VKP (b) CK sekretoriui Andrejui Ždanovui išdėstė septynių Lietuvos mokslininkų, tarp kurių yra ir prof. K.J.Aleksa, "klaidas". 1949 m. LKP(b) VI suvažiavime Sovietų Lietuvos komunistų partijos CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus pabrėžė, kad trys aukštųjų mokyklų dėstytojai, tarp jų ir prof. K.J.Aleksa, savo klaidų neištaisė.

Nepaisydamas gresiančių pavojų, K.J.Aleksa dažnai lankydavosi aukštosios mokyklos Studentų mokslinės draugijos patalpose ir ten skaitydavo tuo metu uždraustą genetikos mokslo kursą. Globojo tautiškai nusiteikusius studentus, iš savo santaupų už geriausius mokslo darbus skirdavo jiems premijas.

Prof. K.J.Aleksai grėsė tremtis – tai akivaizdu iš likusių archyvuose dokumentų. Tačiau nuo jos išgelbėjo Stalino mirtis.

Nepaisydamas prastos sveikatos, patirtų moralinių ir materialinių skriaudų, prof. K.J.Aleksa visą laiką įtemptai dirbo mokslinį darbą. Jis pirmasis ištyrė Veršvų kapinyne ir Kapitoniškių pilkapyne iškastus žirgų skeletus ir nustatė jų amžių, lytį, ūgį, vadovavo mokslinių disertacijų gynimui.

Dėl sovietų uždrausto genetikos mokslo dėstymo, dėl to, kad pripažino Vakarų mokslininkų darbus, K.J.Aleksa buvo okupacinės sovietų valdžios kritikuojamas ir persekiojamas. Ilgai trukusi psichologinė įtampa ir didžiulis darbo krūvis palaužė iš pažiūros stiprią prof. K.J.Aleksos prigimtį, tačiau, amžininkų teigimu, nors ir varginamas skausmų, jis niekad nesiskųsdavo savo negalavimais, nuovargiu ar kitais žmogiškais rūpesčiais. 1956 m. lapkričio 6 d. Kaune prof. K.J.Aleksa mirė. Palaidotas Kaune, Eigulių kapinėse.

GALERIJA

  • K. J. Aleksos gyvenimo kelyje – akademinė veikla, rūpinimasis lietuvybe, kaimu ir našlaičiais
Archyvo nuotr.
Rašyti komentarą
Komentarai (2)

Taigi...

Buvo iškili asmenybė.Tai ne dabartiniai kgb' istų palikuonys užsislaptinę...

AGS

Jo brolis mirė sibire.Vienišas ir suvargęs.

SUSIJUSIOS NAUJIENOS