Vos prieš 20–30 metų žmonės neturėjo daug galimybių pasilinksminti, ir vestuvės buvo puiki proga gerai praleisti laiką visiems, net ir ne itin artimiems jaunavedžiams žmonėms. Dauguma vestuvių buvo didelės ir triukšmingos. Niekas neabejodavo, kad tuokiamasi visam gyvenimui, todėl šiai šventei negailėjo pinigų, net jei tekdavo ilgai taupyti ar skolintis.

Pagarba tradicijoms

Mūsų proseneliai ir seneliai vestuves švęsdavo vėlyvą rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kai nudirbti visi lauko darbai, nuimtas derlius, kai yra iš ko pagaminti vaišes svečiams, išvaryti naminės degtinės ar užraugti naminio alaus.

O štai jau keliolika metų didžioji dalis besituokiančių porų savo šventę planuoja būtent vasarą. Tai susiję ir su noru kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, kadangi nemaža vestuvių dienos dalis prabėga fotografuojantis ar šiaip pramogaujant lauke.

Anksčiau vestuvėse itin svarbios buvo tradicijos. Pavyzdžiui, rūtų vainikėlis, simbolizuojantis tyrumą ir nekaltybę, privalėjo būti prisegtas prie nuotakos nuometo. Jaunikis nuotakos namuose galėdavo pasirodyti tik vestuvių rytą. Apie nakvojimą ar gyvenimą kartu negalėjo būti jokios kalbos. Jaunavedžius tėveliai išleisdavo iš savo namų ir palaimindavo tolesniam gyvenimui.

Kai kurios iš tradicijų išliko iki šių dienų. Pavyzdžiui, jaunavedžių sutikimas su duona ir druska po santuokos ceremonijos, šeimos židinio perdavimo ritualas. Tiek vieną, tiek kitą ritualą atlieka jaunavedžių tėvai.

Nuotakos nešimas per tiltą – taip pat keliasdešimties metų senumo tradicija. Prieš maždaug 5–10 metų atsirado spynų ant tilto kabinimo ritualas, nors daug kur pasaulyje spynos ant tiltų yra kabinamos jau daugiau kaip pusšimtį metų.

Vestuvės namuose nebešvenčiamos

Mūsų tėvai ar vyresni giminaičiai vestuves švęsdavo namuose ir net butuose. O ir suorganizuoti tokią šventę buvo gerokai mažiau reikalavimų, tereikėjo pasirūpinti maistu (supirkti reikalingą maisto kiekį, pasamdyti šeimininkes, kurios ruošdavo karštus ir šaltus patiekalus, kepdavo šakočius bei gamindavo saldumynus) ir šventė prasidėdavo!

Dabar vestuvės namuose nebešvenčiamos, atsirado specialių vietų šventėms – restoranai, pobūvių salės, sodybos ir kt. Tiesa, pastebima  liūdnoka tendencija: vis dar per mažai dėmesio skiriama kokybiškai šventės vietai. Juk vestuvių vakaras – visų įvykių epicentras, vadinasi, pačioje šventės erdvėje turi būti galimybė ir pasėdėti, ir pašokti (idealu, jei šokių erdvė yra ne mažesnė, nei skirta sėdėti), ir pažiūrėti vieną ar kitą atlikėjų pasirodymą (vadinasi, tam reikalinga scena ar tam skirta kita erdvė).

Poilsio zonos lauke ar kiemelyje, tinkama grindų ar sienų danga, kokybiškas ir estetiškas salės apšvietimas, gerai veikiančios kondicionavimo ir šildymo sistemos bei personalui skirtos patalpos – štai kiek daug reikalavimų turi atitikti šiuolaikinėms šventėms skirtos erdvės!

Piršlius pakeitė liudininkai

Piršliai pagal senųjų vestuvių tradicijas būdavo vadinami antraisiais pagal svarbą žmonėmis po jaunųjų. Nieko keisto žinant, kiek darbų jiems tekdavo nudirbti prieš vestuves ir per jas, ypač jei jie išties būdavo prisidėję superšant jaunavedžius.

Dabar piršlio svarba ir poreikis vestuvėse sumažėjo, taigi pamažėle piršlius iš lietuviškų vestuvių išstumia liudininkai – žmonės, kurių pareiga pasirašyti santuokos liudijimo faktą ir minimaliai prisidėti prie sklandžios vestuvių eigos. Gražu, kai liudininkais tampa jauniesiems artimi žmonės, kurie išties prisidėjo prie to, kad ši šventė įvyktų (gal net buvo jų pažinties iniciatoriai ar draugystės liudininkai). Tokiais atvejais ši pareigybė įgauna ir simbolinę prasmę.

Jei pažvelgsime į senas vestuvių nuotraukas, daugelyje jų pastebėsime jaunuosius lydintį didelį pamergių ir pabrolių pulką (jis kartais siekdavo ir 12, 14 ar net daugiau porų). Anuomet žmonės bendraudavo gana daug, tuokdavosi jaunesni, draugų būdavo daug, visus ir reikėdavo sukviesti į vestuves.

Be to, didelis paprastai vienodomis suknelėmis pasidabinusių pamergių ir kostiumuotų pabrolių pulkas dar ir gražiai atrodydavo nuotraukose. Tačiau dabar daugiausia fotografų dėmesio tenka tik jaunavedžių porai, mažėja ir artimai bendraujančių draugų rateliai, taigi vis dažniau tuokiamasi su liudininkais ar kelių artimiausių žmonių palyda.

Stori žiedai ir volgos

Žiedai, vienas pagrindinių vestuvių simbolių, stipriai pasikeitė per aptariamą laikotarpį. Anksčiau jie beveik visi buvo vieno modelio, vadinamojo raudonojo aukso, stori ir masyvūs.

Dabar svajonių žiedus galima rinktis iš daugybės modelių. Nebėra aiškių taisyklių ar šablonų, vestuviniai žiedai gali būti ir geltonojo, ir baltojo aukso, ir su ornamentais ar brangakmeniais, skirtingos faktūros, storio ar net formos. Tiesiog anksčiau nusipirkti aukso ir rasti nagingą meistrą, kuris pagamintų norimus originalius žiedus, buvo beveik neįmanoma misija.

Vestuvių transportas prieš kelis dešimtmečius būdavo galimybė pademonstruoti savo statusą ir turtinę padėtį. Jei jau turi volgą ar net užsienietišką automobilį, tuomet privalai juo važiuoti savo vestuvėse. Jei neturi – privalai iš ko nors pasiskolinti ar išsinuomoti (o dar geriau – kelios vienodos volgos ar kiti aukštesnės klasės automobiliai).

Visuotinės automobilizacijos laikais ši tradicija natūraliai nyksta, į madą ateina originalumas ar patogumas. Juk daug smagiau važiuoti visiems limuzinu ar dideliu autobusu, kažkam prie širdies mažas "vabaliukas", kabrioletas arba senovinis amerikietiškas kadilakas.

Svarbiausias – tortas

Mažiau ir kokybiškiau – džiugu, kad šis principas galioja ir vestuvių vaišėms. Vestuvių maistas tapo įvairus, tai susiję su atsiradusiomis galimybėmis keliauti ir pažinti viso pasaulio šalių virtuves.

Įdomus faktas, kad dabar mes vieną pagrindinių šventės simbolių vadiname vestuvių tortu, o anksčiau jis Lietuvoje būdavo vadinamas jaunųjų tortu.

Atsirado gėrimų degustacijos pramogos (ledo barai, barmenų šou, kokteilių barai ir kita), taigi paprastas tikslas – pavalgymas gali būti paverčiamas / suderinamas su pramoga.

Anksčiau, kai vestuvėse būdavo patiekiamas ne vienas, o keli karštieji patiekalai, maistui gaminti samdytos šeimininkės, kurioms tekdavo net ir vestuvių tortą iškepti! Aišku, tai būdavo patikima tik kvalifikuotoms šeimininkėms. Tiesa, tuomet tortų pirkti būdavo, tačiau skurdus pasirinkimas ir standartiniai skoniai daug ką atbaidydavo.

Įdomus faktas, kad dabar mes vieną pagrindinių šventės simbolių vadiname vestuvių tortu, o anksčiau jis Lietuvoje būdavo vadinamas jaunųjų tortu. Nieko keisto, žinant, kad piršlienė, dalis pamergių (kai kuriais atvejais ir vienas kitas svečias) atsinešdavo savo tortus, taigi pats svarbiausias ir buvo vadinamas jaunųjų tortu. Visais laikais jis buvo svarbus vestuvių simbolis.

Laisvė rinktis dovaną

Prieš kelis dešimtmečius didžioji dalis dovanų buvo praktiškos – buičiai būtini daiktai ir kasdieniai įrankiai (indai, laikrodžiai, patalynės komplektai, vazos), o dabar išpopuliarėjo tam tikros rūšies ir piniginės dovanos (tarkime, knygos ar aukos kažkokiam konkrečiam labdaringam tikslui).

Tai nemažai susiję ir su faktu, kad didžioji dalis dabar besituokiančių žmonių jau gyvena bendrai, kartais turi ir bendrą būstą, taigi ir pagrindinius daiktus kokybiškam gyvenimui. Kitaip tariant, dabar dovanojama laisvė kažką įsigyti patiems ar nuspręsti, kur išleisti gautus pinigus.

Visuotinio deficito laikais dovanos buvo vertinamos kitaip, t.y. ne tik kaip dovana, bet ir pagarbos ar dėmesio ženklas. Tarkime, jaunavedžiai dovanodavo smulkias dovanėles visiems savo (kartais ir savo vyro / žmonos!) broliams ar seserims, o kai kuriuose Lietuvos regionuose prieš 30 ar daugiau metų pabroliai savo pamergėms dovanodavo visokias smulkmenas (nebrangius auskarus, laikrodukus ir panašius suvenyrus). Tai buvo tarsi pagarbos išraiška merginai, su kuria kartu kažkada kaip pora dalyvavo vestuvėse.

Bažnyčia liberalesnė jaunavedžiams

Keliasdešimt sovietinių metų buvo privaloma tuoktis civilinės metrikacijos biuruose, o bažnyčiose jaunieji tuokdavosi pagal savo poreikius ar tikėjimą. Dėl to ir dabar dar nestebina dažnas jaunavedžių klausimas: "O ar galima tuoktis tik bažnyčioje? Ar neprivaloma tuoktis ir civilinės metrikacijos skyriuje?"

Bendra tendencija yra ta, kad sparčiai ėmė populiarėti bažnytinės santuokos, o mažėti besituokiančiųjų du kartus, t.y. ir civilinės metrikacijos skyriuje, ir bažnyčioje. Pačios bažnytinės ceremonijos tapo daug asmeniškesnės, dvasininkai pradėjo daug liberaliau žiūrėti į jaunųjų pageidavimus ir norus.

Dabar pagal pageidavimus galima dekoruoti bažnyčią, leisti kokiam nors artimam žmogui paskaityti skaitinį bažnytinės ceremonijos metu, pasikviesti savo pageidaujamus atlikėjus. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad ir civilinės santuokos tampa nebe tokios oficialios, tai liudija ir faktas, kai galima tuoktis ir bet kokioje savo pasirinktoje vietoje išvažiuojamosios ceremonijos metu, atsivežant ten metrikacijos skyriaus darbuotoją.

Fotografija – meno rūšis

Vestuvių fotografija per daugelį metų tapo ne tik būtina vestuvių švenčių dalimi, bet kartais ir meno atmaina ar rūšimi. Vestuvių fotografija – tai jau tarptautinis terminas, nusakantis tam tikrą fotografijos rūšį. Nieko keisto žinant, kad pirmoji vestuvių nuotrauka datuojama 1860 m., tuokiantis karalienei Viktorijai ir princui Albertui.

Aišku, pačios fotografijos pradžia šventėse nebuvo lengva vien dėl elementarių techninių sunkumų – fotoaparatai buvo griozdiški ir netobuli, taigi norint gauti gerą rezultatą, reikėdavo ilgai pozuoti. Vestuvių nuotraukas kai kurie jaunavedžiai darydavo po arba prieš vestuves fotostudijose, apsirengę šventiniais drabužiais. Prieš 10–15 metų jau antrąją vestuvių dieną visi svečiai galėdavo išsirinkti norimas nuotraukas iš ryte fotografo atvežto albumo (taip, fotografas per naktį atspausdindavo vestuvių dieną darytas nuotraukas). Tai liudija, kad retušuojant nuotraukas būdavo įdedama minimaliai pastangų, o dabartinis nuotraukų retušavimas užima keletą ar net keliolika savaičių.

Dar vienas įdomus dalykas – visą dieną vestuves fotografuojančių fotografų būdavo mažai, kadangi didžioji dalis jaunavedžių savo šventei įamžinti užsisakydavo fotoateljė ir joje surengdavo, kaip dabar vadintume, fotosesiją. O ir patys žmonės anksčiau nesureikšmindavo nuotraukų, pagrindinis reikalavimas būdavo įamžinti patį santuokos faktą, o ne tai, kaip ir kokia menine forma jis atliekamas.

Vestuvių filmai trumpėja

Vienas pirmųjų vestuvių filmų, kurį pavyko aptikti interneto platybėse, buvo datuojamas 1905 m., tuomet jie buvo filmuojami portatyvinėmis kino kameromis, 8 arba 16 mm juostomis, kurias reikėdavo keisti kas keturias minutes.

Daugiau galimybių filmuoti privačias šventes atsirado 1980 m., kai "Sony", o vėliau ir kiti gamintojai, pristatė mėgėjiškas / buitines vaizdo kameras, skirtas paprastam vartotojui. Taip iš kvalifikuoto kino operatoriaus vestuvių videografu galėjo tapti ir paprastas mirtingasis, kitaip tariant, vestuvių filmas iš pramogos turtingiesiems tapo plačiosioms masėms prieinama paslauga.

Lietuvoje praėjo dar keleri metai, ir tik apie 1990-uosius mus pasiekė pirmosios vaizdo kameros, taigi ir pirmieji vestuvių filmai. Žinoma, apie tokį dalyką, kaip filmo meninė išraiška ar vertė, būtų juokinga kalbėti, tiesiog būdavo filmuojama absoliučiai viskas, kas vyksta, dažniausiai iš vieno taško ir vienu planu.

Atsiradus skaitmeninėms technologijoms ir galimybei montuoti filmus kompiuteriu, filmai tapo trumpesni ir įdomesni, kai kuriais atvejais verti ir mažo meno kūrinio vardo. Kelis ar keliasdešimt kartų pailgėjo filmo gamybos, t.y. montažo, procesas. Anksčiau užtekdavo tik uždėti titrus ant praktiškai nekarpytos filmuotos medžiagos (na, dar keliose vietose parinkti visiems to meto filmams naudojamą muzikinį foną), dabar filmo montažo procesas apima spalvų korekciją, kelių kamerų (kadangi dažnai dirba nebe vienas operatorius, o du ar daugiau) sinchronizavimą, kitų vaizdo parametrų koregavimą, garso korekcijas, muzikinio fono parinkimą ir jo pritaikymą, titravimą ir kitus meninius sprendimus.

Pastarąjį dešimtmetį atsiradus galimybių filmuoti telefonais, skaitmeniniais fotoaparatais, nešiojamaisiais ar planšetiniais kompiuteriais, absoliučiai visur šimtus kartų padaugėjo vaizdo turinio, kuris nebūtinai (deja, ir dažniausiai) yra kokybiškas. Tačiau galima spėti, kad vaizdo formatas taps vis populiaresne informacijos pateikimo forma.

Ir groja, ir svečius užima

Anksčiau vieni svarbiausių žmonių vestuvių šventėje būdavo muzikantai, būtent jie dažniausiai grieždavo pirmaisiais smuikais (visomis prasmėmis). Koks būdavo ankstesnis muzikanto statusas vestuvėse? Visateisis šventės dalyvis, galintis sėsti prie bendro stalo, valgyti, gerti ir linksmintis drauge su visais svečiais (o kartais ir daugiau už juos).

Dabar muzikanto pareigas perima vedėjai su didžėjumi, taigi dabartiniai muzikantai – profesionalai, jie paprastai dirba tik savo tiesioginį darbą, t.y. groja ir dainuoja, o vakaru rūpinasi ir jį veda atskiras asmuo – vedėjas. Tai vėlgi būtų galima vadinti nauja paslauga ar profesija vestuvėse, tačiau vienokia ar kitokia forma visuose šventiniuose susibūrimuose būdavo kažkoks vadovas ar vedėjas. Prisiminkime, juk net ir paprastuose giminės ar draugų susibūrimuose paprastai būdavo vienas iniciatyvus asmuo, vadovaujantis visam šventiniam paradui.

Vestuvių planuotojai, dekoratoriai, koordinatoriai – pareigybės, kurių anksčiau niekas net nebuvo girdėjęs, o dabar dažna vestuvių šventė neapsieina be jų. Negalima neigti šių santykinai naujų paslaugų naudos, dažniausiai jie padiktuoja teisingus sprendimus, kurie sutaupo laiką, skirtą vestuvėms ruoštis, ir padeda viskam vykti sklandžiau. Ypač turint omenyje tą faktą, kad, atsiradus internetui, informacijos padaugėjo, tapo tikru iššūkiu ją susirasti tarp daugybės informacijos šaltinių.

Vestuvės dažnai tampa sudėtingesnės ir todėl, kad jose dalyvauja iš įvairių Lietuvos miestų, kartais ir iš užsienio, suvažiuojantys draugai ar giminaičiai, visos dienos metu vyksta daug įvairaus veiksmo, taip pat atsiranda daug logistinių ir organizacinių reikalų. Suvaldyti vis tai padeda vadinamieji vestuvių koordinatoriai. Jie kontroliuoja visus paslaugų teikėjų veiksmus, informuoja ir valdo žmonių srautą, tvarko organizacinius / logistinius reikalus bei atlieka šimtus smulkių, bet būtinų darbų.