– Kaip atsidūrei Skiručių bendruomenėje ir kaip prasidėjo „Murmančios širdys“?

– Esu gimęs tose vietose, netoli, kur įsikūrusi ši bendruomenė, toje pačioje seniūnijoje. Seniai jau buvo minčių, kiekvienam režisieriui turbūt ateina noras sukurti filmą ar apie vaikystę, ar apie tas vietas, iš kurių esi kilęs. Prieš kokius septynerius metus išėjau pasivaikščioti po tas apylinkes (mano tėvai dar gyvena ten), buvo pūga, pasiėmiau fotoaparatą. Ten yra toks kinematografiškas miestelis Lyduvėnai, kur yra ilgiausias Lietuvoje tiltas, šalia – Šiluva, viena iš kelių šventų vietų Europoje, kur apsireiškė Marija. Taigi buvo pūga, išėjau pasivaikščioti, fotografavau kažką. Tada pajutau, tarsi reikia vaikščioti po tas vietas ir ieškoti kažko. Aš dažnai taip atrandu savo filmus. Ir beveik po septynerių metų, kur vaikščiojau, sukūrėme šį filmą. Bendruomenė aktyviau pradėjo veikti, kai aš jau nebegyvenau Raseiniuose, bet apie bendruomenės lyderį Žaną, apie tą bendruomenę jau daug metų girdėjau iš savo tėvų, girdėjau įdomių stebuklinių istorijų. Vienu metu, kai baigiau savo ankstesnį filmą – „Pasienio paukščiai“, kuris irgi buvo bandymas filmuoti stebimąją personažinę dokumentiką, gimė dar didesnis noras stebėti tikrą gyvenimą, tikrus įvykius, žmones, stipriai išgyvenančius gyvenimą, tad pradėjau lankytis toje bendruomenėje ir po truputį viskas įsisuko.

V. Ruzgaitės nuotr.

– Kaip filmo pagrindinis herojus Matas tapo pagrindiniu personažu?

– Pradžioje buvo mintis kurti filmą tiesiog apie bendruomenę. Kalbėjome su filmo operatoriumi Linu Žiūra, kad gal tai bus labiau atmosferinis filmas, gal kai kuriuos intarpus filmuosime  juostoje. Bendruomenės gyvenimas – labai rituališkas, vyksta tarsi kasdieniai ritualai. Buvo įdomu,  atrodė, kad didžiausia dalis vyksmo ten yra dvasinis procesas žmogaus viduje, taigi atrodė logiškas kelias taip daryti. Mąsčiau, kas filme galėtų būti protagonistas. Buvo daug visokių variantų, bet niekas taip ir neprilipo, kad jaustum tokią didelę reikiamybę filmuoti. Vieną kartą nuvykome tyrimo tikslais į tą bendruomenę ir pamatėme, kad ten atvyko Matas. Tada supratome, kad mūsų filmas atėjo pas mus.

Pradėjau tyrimą 2020 m. gegužę, nuvažiavau po pirmo karantino, šiek tiek pabuvau, atsivežiau draugą, pafotografavome ir maždaug gruodžio mėnesį, mažiau nei po metų, jau pradėjome filmuoti Matą.

Vytautas Puidokas. V. Barkausko nuotr.

– Filmo operatorius L. Žiūra prestižiniame Talino kino festivalyje „Black Nights“ pelnė apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą. Kaip pradėjote ir kaip dirbote kartu?

– Komanda formavosi taip: pradėjau bendrauti su prodiusere Rūta Jakentaite, galvojau, kad galbūt ji prodiusuos šį filmą; su Linu anksčiau buvome dirbę prie muzikinio vaizdo klipo „Parranda Polar“ –  aš režisavau, jis buvo kameros asistentas. Vėliau su Linu filmavome trumpametražį filmą „Vilniaus Gaono beieškant“. Tad jau buvome pabandę dirbti kartu, susipažinę ir jaučiau, kad jis galėtų būti tinkamas žmogus „Murmančioms širdims“. Atrodė, kad galbūt jis supras šitą temą, ir tai, kaip jis filmuoja, čia labai tiks. Manau, kad kiekvienas operatorius turi kažkokią savo filmavimo sielą. Operatoriai sako, kad gali prisitaikyti, bet kiekvienas turi kažkokią savo stiprybę ir atrodė, kad Lino stiprybės būtent čia labai tiks. Paskutinis žmogus, kuris prisijungė prie pirminės komandos, buvo garso režisierė Lina Semaškaitė. Su Lina buvau dirbęs prie „El Padre Medico“ garso dizaino. Atrodė, kad tema jai irgi buvo artima ir ji bus toks žmogus, kuris gerai su visais sutars ir jai bus įdomu. Taip susidėliojo komanda.

Su Linu dirbti sekėsi puikiai. Per filmo pasiruošimo etapą turėjome šiek tiek laiko apžiūrėti tą vietą; ten viskas vyksta mažoje erdvėje, yra kažkokie kasdieniai ritualai. Kiekvieną rytą 7 val. vyrai eina melžti karvių, tada apie 9.30 val. pusryčiauja, 15 val. kalba „vainikėlį“, 18 val. vėl eina melžti karvių, 10 val. – miegoti. Visada tokia rutina. Mes su Linu iš pat pradžių pasivaikščiojome ten su kamera, pasižiūrėjome, kur gerai atsistoti, kur geras kadras, kur niekam netrukdytume. Erdvė nedidelė, turi rasti gerus taškus, kur atsistoti. Mes pradėjome taią daryti, kai Matas dar nebuvo atvažiavęs, tad, jam atvykus, jau buvome pasiruošę. Buvo svarbus ir kitas dalykas – užmegzti tarpusavio santykius su bendruomenės gyventojais. Kai erdvė tokia nedidelė, intymi, negali būti tik operatorius ar tik režisierius: „Aš čia tik filmuoju.“ Visada iškils kokių nors klausimų, kas nors ko nors tavęs paprašys, su kuo nors užsikalbėsi. Glaudžiai su Linu dirbome, buvome pasidaliję – Linas filmuoja vieną veiksmą, aš dairausi, kas aplink vyksta, ką paskui galėtume filmuoti kad ir tai pačiai scenai. Po kiekvieno filmavimo grįžę savaitę žiūrėdavome medžiagą. Tai be proto sunku, nes keturias, penkias dienas intensyviai filmuoji ir po dienos žiūri medžiagą. Skauda labai, nes matai klaidų, taip pat turi emocinę sąsają su medžiaga, bet kartu gali pasižiūrėti, ką jau padarėme, pagalvoti, kur atsistosi kitą kartą, kas veikia, kas – ne, kokios siužetinės linijos vystosi, kokios – ne. Tai irgi, manau, labai padėjo.

Dokumentikoje, kaip režisierius, visada bandai nuspėti, kas įvyks. Daug į bendruomenę važiuodavau ir be kameros, skaičiau literatūrą apie priklausomybę, žiūrėjau kitus filmus ta tema. Kuo labiau tą realybę išmanai, tuo daugiau galimybių, kad ką nors atspėsi. Žanas jau išvystęs šeštąjį jausmą. Ateina žmogus į bendruomenę, o jis jau jaučia, kiek tas žmogus išbus, kaip jam seksis. Kai aštuoniolika metų priimi žmones į bendruomenę, jauti. Taip ir režisūra. Tam ir darai tyrimą, nuvažiuoji ten pabūti be kameros, pradedi jausti tą vietą. Žinai intuityviai, kur atsistoti, kas įvyks. Filmuodamas turi kuo stipriau atsiverti tam pasauliui. Kai nebereikia galvoti, tada ir gali ką nors gero nufilmuoti. Procesas tampa intuityvus, kai esi su ta aplinka šiek tiek suaugęs. Labai svarbu ir tai, kas vyksta be kameros.

Kadras iš filmo „Murmančios širdys“.

– Kaip nuspręsdavai, kada reikia važiuoti, kad užfiksuotum svarbių momentų? Atrodo, kad jums neįtikėtinai puikiai pavyko pagauti daug svarbių momentų istorijai papasakoti.

– Ne tai, kad pasisekdavo. Ten tokia kultūra, nėra daug naudojami telefonai, tad niekas tau nepaskambins ir nepasakys, kad Matas šiandien išvažiuoja. Aš bandydavau paskambinti ir paklausinėti. Taigi bandydavau skambinti ar tiesiog nuvažiuoti, pabūti, pažiūrėti, kaip kam sekasi, bandydavau suprasti iš kalbų, ko čia laukti, tiesiog palaikyti ryšį. Galvoji dramaturgiškai: jei filmas apie bendruomenę, žmonių santykius, tai būtinai reikia važiuoti filmuoti per Velykas, nes šventė. Per šventes ir paprastose šeimose mūsų santykiai suintensyvėja, visi turi lūkesčių, visi žinome, ką tai reiškia. Tarsi ir turėtų būti smagu, bet yra ir daug įtampos. Tad tikrai įdomu važiuoti ir į tokios bendruomenės Velykas. Jauti, kad bus kažkoks krūvis. Tačiau labiausiai taikėmės prie to, kad Matas su laiku vis labiau prisitaikė prie tos aplinkos, tad bandėme vykti filmuoti etapais, kaip keičiasi viskas, kaip vystosi jo santykiai su kitais žmonėmis. O santykiai vystosi per laiką. Kartais ką nors ir praleidi, bet pagrindinius įvykius bandai nufilmuoti, atrodo, tą pavyko padaryti. Kai filmuoji dokumentinį filmą,  kaip režisierius tarsi gyveni du gyvenimus, grįžti namo, bet visą laiką mintimis esi ten. Bijai išvažiuoti atostogų, bijai išvažiuoti porai dienų į užsienį, nes tikriausiai kas nors per tą laiką įvyks. Buvo vienintelis įvykis, kuris, man atrodo, buvo svarbus ir mes jį praleidome. Tačiau paskui filme jo visgi kažkaip netrūko. Žiauriai sirgau, tai jis ir įvyko. Režisieriaus santykis su realybe pasidaro labai įdomus. Tarsi bandai tą realybę kontroliuoti, kad papasakotum istoriją. Bandai valdyti ją, bet realybė visada bando tave išdurti. Bandai pagalvoti apie viską, kas įmanoma. Tačiau iš tiesų čia visiška magija. Mes galėjome pradėti filmuoti Matą ir galėjo nutiki taip, kad jis išvažiuoja namo po mėnesio. Filmuoji ir jauti, kad aha, čia jau trumpametražis, čia dabar jau vidutinės trukmės, ir tada, kai jau pabaigą nufilmavome, – čia jau bus ilgametražis.

– Kaip tapote nepastebimi filmo herojams kaip filmo komanda? Žiūrint filmą atrodo, kad jie visai jūsų nepastebi.

– Yra tarsi toks mitas, kad stebimojoje dokumentikoje tarsi lauki, kol personažai užmigs, praras budrumą ir tada galėsi filmuoti, bet aš manau, kad mūsų atveju buvo visai kitaip. Ten gyvenantys žmonės patiria labai didelių, egzistencinių išgyvenimų. Jie bet kada gali išeiti iš tos bendruomenės,  niekada nežinai, kur jie išeis. Žmonės ten sprendžia rimtesnius dalykus. Man atrodo, didelis dalykas tą filmą kurti, žiūrovą gal jis irgi jausmiškai įtraukia, yra paveikus, bet Žano rutinoje per aštuoniolika metų tas mūsų filmavimas yra tik mažas žybsnis. Gyvenimas ten iš esmės labai intensyvus. Tad jiems nebuvo didžiausias įvykis, kad mes atvažiuojame. Jie galvoja visai apie kitus dalykus, galvoja, kaip grįžti į gyvenimą. Tai ta kamera jiems ten tik tarp kitko.

Ne esmė, kad taptum nematomas. Kaip tik šiame filme viskas buvo apie santykius su herojais. Kad turi paaiškinti tam žmogui, kurį filmuoji, kodėl jį filmuoji, kodėl tau pačiam tai įdomu. Turi paaiškinti, kad supranti, kaip tas žmogus jaučiasi. Kai ir personažai, ir komanda supranta, kodėl mes čia. Mus pradžioje vadino paparacais, bet tada vienu metu visi suprato, kad visi dirbame dėl vieno tikslo. Kad tas filmas galbūt yra svarbus, kad jį pamatytų kiti, kurie eina per tą patį. Čia ir buvo motyvacija personažams pasidalyti savo intymumu, savo istorijomis, buitimi. Kad yra kažkoks aukštesnis tikslas. Į bendruomenę per metus nuvažiuos 100, 50 žmonių, o filmą dabar pamatys per visus kanalus  tūkstančiai. Filmas tampa priemone tarsi išdidinti šį klausimą.

Kadras iš filmo „Murmančios širdys“.

Kadangi bendruomenė yra ypatinga vieta, žmonės atvažiuoja susiklosčius sunkioms situacijoms, jų gyvenimo situacija yra labai trapi ir labai intymi, mes išsikėlėme tarsi nuostatą, kad į bendruomenę nereikia vykti be aiškaus tikslo. Visąlaik bandydavome įsivardyti, kad norime nufilmuoti tą ir tą. Visąlaik buvo aiškus tikslas. Visus kartus, kai nuklydau nuo to tikslo, kad važiuoju šiek tiek pabūti, pasikalbėti, pasiilgau tų žmonių, kažkaip kas nors visąlaik įvykdavo. Kai važiuoji su aiškiu tikslu ir žinai, kad tavo tikslas yra būtent kurti filmą, tada viskas sekdavosi gerai. Jeigu nuo tikslo nuklysti, pradedi veltis į žmonių santykius, greitai supranti, kad nesi nei psichologas, nei turi išsilavinimą, kad galėtum dirbti su priklausomais žmonėmis. Negali jų konsultuoti. Tu moki filmuoti filmus. Kitaip kištis į žmonių gyvenimą būtų neetiška, nes neturime reikalingų kompetencijų.

– Ar kokius nors dokumentikos kūrimo etikos principus, kurių svarbu laikytis, buvai apsibrėžęs kurdamas šį filmą?

– Nebuvo griežtų nuostatų. Dokumentikoje įdomus tas dalykas, kad kiekviena situacija turi autentišką ir unikalų sprendimą. Jeigu sugalvojai kurdamas vieną filmą, kad aš to ir to nedarau, tai nebūtinai tiks kitam tavo filmui. Man atrodo, kad etinius sprendimus turi priimti esamoje situacijoje tuo momentu. Turi būti tiesiog jautrus. Geriausias dokumentikos etikos kodeksas – empatija. Bandyti suprasti, kaip tas žmogus jausis, jeigu tu parodysi tokį kadrą, jei jį filmuosi ar ką nors kita darysi. Kartais rizikuoji. Rėmiausi nuojauta ar intuicija, kaip kokioje situacijoje elgtis. Kartais suklysti, kitą kartą bandai pasielgti geriau.

Kalbant apie empatiją, man atrodo, dokumentiniame kine, ypač stebimajame, – vienintelis dalykas, ką tau kaip režisieriui ir reikia padaryti, – sudėlioti istoriją taip, kad sukurtum herojų ekspoziciją. Pirmiausia rašydamas scenarijų turi pristatyti personažus, koks jų konfliktas, ir žiūrovui sukurti sąlygas susitapatinti su žmonėmis filme. Paskui istorija vystosi daugiau mažiau pati, nuo tavęs jau nedaug priklauso. Kalbėjausi su režisiere Marija Kavtaradze apie vaidybinį kiną. Ji sako: kaip sunku pabaigti filmą, parašyti trečiąjį aktą. Dokumentikoje, man atrodo, atvirkščiai. Pradžią reikia gerai susidėlioti, o paskui tave jau nuneša. Gyvenimas išsprendžia pats. Tau tik reikia suprasti, kada sustoti.

– Esi minėjęs, kad šis filmas – ir apie tave. Kuo jis tau asmeniškas ar apie tave?

– Man atrodo, toks amžius – keturiolika – yra ypatingas. Kai man buvo keturiolika, manyje irgi buvo kažkoks lūžio momentas, atsirado daug pykčio, nusivylimo. Vyko tėvų skyrybos. Man atrodo, čia toks lūžio amžius. Pradedi pats susidurti su sunkumais, nebe tavo tėvai, ne kas nors, bet pats turi pereiti tuos sunkumus. Tai buvo pažįstama. Kai pradedu kurti filmą, pirmas impulsas man dažniausiai būna profesinis. Randi kokią nors istoriją, kokį nors personažą, pradedi matyti kadrus – va, čia kažkokia labai įdomi istorija. Kažkas manyje traukia papasakoti tą istoriją. Pradžioje sunku tiksliai paaiškinti, kas. Per tą procesą kažkaip išsigrynini. Filmuojant filmą priartėjau prie temų ir klausimų, kuris jas man kelia asmeniškai. Žiūri kaip į profesiją, darbą, nes įdomu, kinematografiška, bet per laiką pradedi galvoti, gal aš irgi savo aplinkoje turėjau tokių žmonų, gal aš irgi buvau nepamatytas, neišgirstas. Kuo giliau eini, tuo daugiau atrandi. Pradedi kalbėti su draugais, supranti, kad jie irgi turėjo panašių patirčių. Pradedi kalbėti su tėvais, supranti, kad ir kitoms kartoms tas pats buvo. Atrodo, priklausomybių tema ypač aktuali mūsų regionui. Tačiau pradedi kalbėti su draugais užsienyje ir jie atranda daug ryšio su šiuo filmu. Kuo gilyn eini, tuo daugiau sąsajų atrandi. Tiek asmeninių, tiek savo aplinkoje. Tikiuosi, ir žiūrovai atras emocinį ryšį su personažu, su ta aplinka. Iš komentarų, kurių sulaukiau, atrodo, kad filmas žmones paliečia emociškai. Visi gyvenime patiriame sunkių išgyvenimų, bet bendražmogiški santykiai, viltis gali mums padėti.

Kadras iš filmo „Murmančios širdys“.

Man šis filmas taip pat buvo galimybė atrasti vardiklį tarp vaikystės ir dabarties. Kai baigiau mokyklą – impulsas buvo palikti tai, išbėgti strimgalviais ir beveik 20 metų neatsigręžti atgal. Taigi, kuriant šį filmą, turėjau galimybę atsigręžti į savo vaikystę ir tapti tiltu tarp žmonių, tarp kurių augau ir labai gerai juos suprantu, ir tų, kurių apsuptyje laiką leidžiu dabar.

– Ar yra galimybė išeiti iš tos priklausomybių situacijos? Kaip tai matai?

– Tas klausimas, kaip išeiti, – ir filmo pabaigos klausimas. Kitaip tariant, turi nuspręsti su kuo paliksi žiūrovą. Dėl to šiam filmui sukurti prireikė penkerių metų. Įsigilinti į filmą, save, savo praeitį, savo santykius. Lygiai per tai, per ką personažas eina, ir tada pamėginti tame atrasti kokią nors viltį. Tačiau pabaiga, man atrodo, tokia ir yra, neatskleisiu, bet aš bent taip jaučiau ją. Dėl to mes ir kuriame autorinį kiną. Žmonės, nuėję į filmą, tikisi holivudinio filmo, kur viskas išsisprendžia, yra aiškus atsakymas. Būnant bendruomenėje tos temos, kurios ten atveda žmones, nebūtinai turi aiškų atsakymą, kur nuvažiavau, pabuvau, išsisprendė mano gyvenimas. Kita vertus, nesinori duoti vienareikšmiško atsakymo, nes gali būti visaip. Gal čia ir yra kino grožis, nes gali kelti atvirų klausimų ir taip sujudinti žmones. Tačiau atsakymus kiekvienas vis tiek turi rasti pats. Kiekvienas turi rasti ir nuspręsti, kas tas išėjimas ir kaip jį surasti, kiekvienam jis skirtingas. Kažkokiai šeimai gal užtruks kartų kartas, kol viską išsiaiškins. Kitas išėjimą galbūt ras vos išėjęs iš kino teatro. Tai parodė ir buvimas bendruomenėje. Nėra universalaus būdo įveikti priklausomybę ar susitvarkyti savo gyvenimą ir išeiti iš dvasinės krizės. Jeigu būtų, visi mes būtume labai labai laimingi. Kiekvienas eina per savo procesą. Pastebėjau, kad žiūrovai irgi labai skirtingai mato, ar filme yra vilties, ar nėra.

– Esi sukūręs jau tris ilgametražius dokumentinius filmus. Kas tave labiausiai traukia ir išlaiko dokumentiniame kine? Juk tai nėra lengvas darbas ir sukurti filmą trunka daug metų.

– Manau, kad tai vienas įdomiausių darbų, kuriuos gali dirbti, nes nėra aiškių atsakymų, kiekvienas filmas kitoks, kiekvienas jų kelia kitokių klausimų. Šis darbas yra geras bilietas pažinti pasaulį aplink save. Pamatau praeinantį žmogų ir galvoju, kaip įdomu, kas tas žmogus, ką jis galvoja, ką jis veikia. Aš be kameros neturiu drąsos prieiti jį pakalbinti, o kamera suteikia tą galimybę. Nuvažiuoti kur nors, kur nesi buvęs, pabendrauti, su kuo nepabendrautum. Per tas patirtis ir savyje ką nors, ir patį save atrandi. Nuostabiai įdomus darbas. Dėl to, net ir patirdamas tų visų sunkumų, dirbu tą darbą. Kyla visokių klausimų, nes dokumentinis kinas tarsi ir nėra tai, ko žmonėms reikėtų gyvenime labiausiai. Gera nueiti į kiną, pasižiūrėti filmą, bet jeigu to filmo nebūtų, gal žmonės jo ir nepasigestų. Juk žmonėms reikia įrodyti, kad reikia nueiti pasižiūrėti vieną ar kitą filmą. Ne sukurti filmą yra ta sunkioji darbo dalis. Dėl šio filmo sulaukiau daug gerų žodžių ir nuoširdžių atgarsių. Kai parodai filmą ir sulauki palaikymo, kai jauti, kad filmas žmones suvirpino. Kai pavyksta juos pasiekti, tada ir norisi kurti dar. Po šio filmo norisi kurti dar.